Nors vyrauja įsitikinimas, kad bitės nyksta dėl žemės ūkyje naudojamų pesticidų, tačiau gamtosaugininkai įvardija ir kitas priežastis.
Apmaudžiausia, kad prie bičių nykimo prisideda ir subjektyviu estetikos suvokimu paremti žmogaus veiksmai, kurie nėra naudingi nei jam, nei gamtai. Pavyzdžiui, dažnas vejų pjovimas miestuose.
Apie tai, kodėl nyksta bitės ir ką galėtume nuveikti stabdydami šį procesą kalbamės su Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Eduardu Budriu.
– Kuo svarbios bitės visai ekosistemai?
– Lietuvoje yra apie 350 rūšių bičių, iš kurių bene geriausiai pažįstama viena bendruomeninių bičių rūšis – tai medunešės bitės, kurios auginamos aviliuose. Yra dar kelios gamtoje gyvenančių bendruomeninių bičių rūšys, pavyzdžiui, visiems gerai pažįstamos kamanės.
Visos kitos bitės yra pavienės laukinės bitės.
Augalų apdulkinimas yra labai svarbi ekosisteminė funkcija, kurią ir atlieka bitės.
Įdomu, kad skirtingų rūšių pavienės bitės apdulkina tik tam tikrus augalus, taigi jos tam tikra prasme specializuojasi. O tai reiškia, kad be bičių daugelio ekosistemų gyvenimas, funkcionavimas taptų labai sudėtingas, kai kurios rūšys išnyktų ir žmogui tai irgi turėtų poveikį.
Pavienės bitės labai svarbios ankstyvą pavasarį, kai medunešės dar ne itin aktyvios, jos apdulkina žydinčius vaismedžius, kitus anksti žydinčius augalus.
Žinoma, medunešes bites su aviliais galima dirbtinai perkelti į tam tikras vietas ir apdulkinimo funkciją padidinti ar sumažinti konkrečiose vietose. Žmogus tai gali valdyti. O pavienių bičių populiacijas valdyti sudėtingiau, ir jeigu jos išnyksta, jas atstatyti gerokai sudėtingiau.
Jei medų nešančios bitės priklausomos ir nuo gamtosauginės situacijos, ir nuo jas laikančio žmogaus pastangų, tai laukinės, pavienės bitės – tik nuo aplinkosauginės situacijos.
– Bitės gyvena ne tik laukuose, bet dūzgia ir miestų gėlynuose. Ar jos svarbios miestuose?
– Apie pavienes bites dažniau kalbama gamtoje, o ne miestuose, tačiau čia jos irgi turi savo rolę.
Bitės svarbios, kad išgyventų augalai – bitės juos apdulkina ir tik tada jie subrandina sėklas. Miestuose sėklos perkamos, jomis užsėjami tam tikri plotai ir bitės kaip apdulkintojai tarsi nereikalingos. Jos svarbios tuose ūkiuose, kur tos sėklos produkuojamos.
Skirtingų rūšių pavienės bitės apdulkina tik tam tikrus augalus. Išnykus toms bitėms, išnyktų ir tie augalai.
Tačiau labai svarbu žinoti šį faktą ir atkreipti į jį dėmesį: jei žemės ūkio plotuose bitės nyksta dėl pesticidų naudojimo, tai miestai, gyvenvietės yra tos teritorijos, kuriose pesticidų naudojimas dėl jų kenksmingumo žmogui labai reglamentuotas arba jie iš viso nenaudojami. Todėl būtent gyvenvietėse, jų pievose gali išlikti skirtingų rūšių laukinių bičių populiacijos.
Kaip minėjau, pavienės bitės labai svarbios sodams, nes žydint sodams medunešių bičių skraido mažai ir jos nepajėgios apdulkinti visų žydinčių sodų.
Jeigu dėl pesticidų naudojimo soduose ten gyvenanti pavienių bičių populiacija išnyksta, atsistatyti ji gali iš populiacinių rezervų, esančių aplinkinėse gyvenvietėse.
Taigi, šiandien didžiausia miesto laukinių bičių svarba, kad jos yra rezervas bičių populiacijos atsistatymui, jei jos išnyksta aplinkinėse žemės ūkio ekosistemose.
Miesto ekosistema yra specifinė. Mieste viskas labai valdoma. Kartais manęs klausia, kaip pievoje išnaikinti skruzdėles. Bet skruzdėlės yra tos pievos dalis! Kaip ir bitės. Tai paprasčiausia pievą išasfaltuoti, tada ten tikrai nebus skruzdėlių. Su bitėmis tas pats.
Visų miestų savivaldybės turėtų keisti savo požiūrį, suprasti, kad žydinčios vejos yra nieko bloga, kad ten gali tarpti gyvybė.
Taigi, jei žiūrėtume labai siauriai – tiesiogiai konkrečiam miestui, gal jos ir nėra itin svarbios, bet bendrai, Lietuvos gamtai – tai gyvenvietės yra tos vietos, kuriose gali išsilaikyti ne tik bitės, bet ir daugybė kitų vabzdžių, jei tik ten yra žaliųjų plotų.
Todėl jei norime, kad gyvenvietė atliktų ekosisteminę funkciją, pirmiausia turėtume liautis per dažnai šienauti žolę, miestų vejos turėtų būti panašesnės į žydinčias pievas,
– Kartais argumentuojama, kad vejas reikia trumpai pjauti dėl dviejų priežasčių: neva, taip atrodo gražiau ir trumpoje žolėje nesiveisia erkės.
– Čia pirmiausia yra žmogaus kultūros klausimas. Kultūra yra pagrindas, į kurį atsiremdamas žmogus žiūri į pasaulį. Kaip ir mišką, taip ir pievą žmonės mato nevienodai. Kokia pieva jam graži – su gėlėmis ar be jų? Vieniems veja su žydinčiomis pienėmis atrodo užteršta, piktžolėta, o kitam – gražesnė. Nors vadinamosios piktžolės irgi yra svarbios.
Pats gyvenu Vilniuje tai neretai baisu net žiūrėti, kaip vos tik palyja ir kiek paauga žolė, tuoj pat vejas puolama skusti. Žinoma, jokių žiedų ten nebėra.
O žiedai yra pagrindiniai mitybos resursai bitėms. Juk jos pačios maitinasi nektaru, o žiedadulkes neša į lizdus savo lervoms. Taigi, nėra žiedų, tai bitės ten ir negyvena, net jei ten ir yra daug vietos.
Gi erkėms ne žiedai svarbiausia, jos veisiasi lapuočių miškuose ir krūmynuose, kur yra jaunų erkių maisto šaltinio – graužikų ir kitų žinduolių.
Visuomenėje pamažu stiprėja supratimas, kad vabzdžiai, kurios matome savo aplinkoje ir kurie mums neatrodo tiesiogiai svarbūs, iš tikrųjų turi savo ekosistemines funkcijas ir jų tiesiog šiaip sau naikinti negalima. Tai, kad yra daugiau gyvybės mūsų sode, tai yra gerai.
Bičių monitoringas Lietuvoje nėra vykdomas, jų populiacijų pokyčiai nežinomi.
Kad jie yra kenkėjai tai jau pasenęs supratimas, atėjęs iš to laiko, kai turėjome daug laukinės gamtos ir jos nevertinome. Dabar jos mažėja ir stiprėja supratimas, kad gamta mums svarbi.
Ir visos tos vabzdžių populiacijos, apie kai kurių reikšmę mes dar ir šiandien nežinome, nes neištyrėme, iš tiesų yra svarbios. Galbūt tik mūsų anūkai išsiaiškins, kuo, tačiau, kad jie tai galėtų padaryti, mes turime jas išsaugoti.
– Vis daugiau žmonių vertina gamtą, nori būti arčiau jos. Kai kurie įsirengia avilius ant biurų, namų stogų. Tokios bitės teikia naudą bei džiaugsmą, tačiau nepakeičia pavienių laukinių bičių? Ir ar miestuose surinktas medus tinkamas maistui?
– Daugeliui žmonių mėgėjiškas bitininkavimas dar vienas santykis su gamta. Tai leidžia suprasti gyvybę, kaip ir augindami augintinius, taip ir bites geriau suprantame, kad nesame vieni šioje Žemėje, reikia rūpintis ir kitais gyvais organizmais, kad jie kažkuo irgi į mus panašūs.
Jei pats turėčiau kur irgi turbūt kokį avilį laikyčiau.
Daugelis miestuose augančių dekoratyvinių augalų žydi, juose daug nektaro. Lietuvoje pagrindinis apželdinimo medis liepa, kuri produkuoja daug nektaro. Dėl šių priežasčių bites laikyti gyvenvietėse apsimoka, nes jos prineša medaus. Žinoma, dėl jo kokybės galima diskutuoti, nes jos neša ir lipčių nuo liepų (lipčius – saldžios amarų išmatos). Ant to lipčiaus nusėda teršalai ir gali patekti į medų.
Nors miestuose surinkto medaus ekologišku nepavadinčiau, tačiau bitės jį kažkiek išvalo savo kūnais. Taigi, jei jis surenkamas žaliose zonose, kur mažai transporto, tai nieko ypatingai bloga jame nėra.
– Skaitydami užsienio spaudą dažnai sužinome, kad bitės sparčiai nyksta. Kokia situacija Lietuvoje?
– Pagrindinės bičių nykimo priežastys Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra žemės ūkio intensyvinimas bei dideli monokultūrų plotai.
Apie situaciją Lietuvoje galime tik spėlioti, nes jokie tyrimai nevykdomi. Bandėme teikti projektus, bet nelaimėjome jokių konkursų. Gal mes nesame pakankamai tobuli, o gal bitės nėra prioritetas. Tačiau faktas – bičių monitoringas nėra vykdomas, jų populiacijų pokyčiai nežinomi. Nors, pavyzdžiui, žuvų ar medžiojamų gyvūnų populiacijų monitoringas vykdomas.
Tad tiksliai atsakyti į klausimą apie bičių nykimą sunku dėl duomenų stokos, galiu tik išsakyti eksperto nuomonę.
Ten, kur intensyviausias žemės ūkis, tikėtina, jog padėtis blogėja.
Miestuose irgi nesudaromos sąlygos išlikti bičių populiacijos, iš kurių jos galėtų atsistatyti.
Dabar vejos Vilniuje tokios pageltusios, iš jų kyla dulkės, kad apie jokią gyvybę ten kalbėti neverta. Manau, visų miestų savivaldybės turėtų keisti savo požiūrį, suprasti, kad žydinčios vejos yra nieko bloga, kad ten gali tarpti gyvybė.
Prie gamtos sąlygų reikia prisitaikyti, o ne jas naikinti.
Rytų Lietuvoje, kur prastos žemės ir žemės ūkis apleidžiamas, padėtis irgi blogėja, nes nyksta pievos, jos užauga miškais. Lietuvoje mažėje karvių, arba jos gyvena kompiuterizuotose fermose, kur joms paduodamas pašaras, o ne laisvai ganosi ganyklose. O juk lauke laikomos karvės atlieka ir svarbų ekosisteminį vaidmenį, stabdydamos pievų apaugimą mišku. Kaip žinia, bitėms resursų miške nėra daug, pagrindiniai resursai yra žydinčios pievos, kurias išlaiko ganymas arba šienavimas.
Gaila, kad daugelis žmonių nesuvokia visų gyvų organizmų tarpusavio ryšių ir ekosisteminių funkcijų. Pavyzdžiui stumbrai. Ūkininkai piktinasi, kad jie nuėda runkelius, tačiau jie palaiko natūralias pievas. Manau, kad Rytų Lietuvoje jie galėtų ganytis, palaikyti pievas ir kartu sudaryti sąlygas išlikti bitėms. Net Lenkijoje ar Baltarusijoje niekas nekalba apie tai, kad reiktų mažinti stumbrų populiaciją ir jų neva padaromą žalą.
Tik pas mus toks supratimas, kad ūkininkui patyrus žalą gyvūnus reikia perkelti, iššaudyti. Manau, tai mūsų visuomenės specifinė problema, požiūrio klausimas.
Ir vilkai, ir stumbrai, ir bitės – visi jie yra svarbūs. Kartais juokauju: džiaukitės, ūkininkai, kad mamutai išnyko. Jei Afrikoje pas ūkininkus ateina drambliai, čia ateitų mamutai. O nuo jų neapsitversi. Mūsiškiai stumbrai ir vilkai yra mūsų gamtinės aplinkos dalis. Tokia pat, kaip ir kasmet ateinanti žiema, todėl mes kokosų ar bananų neauginame – nes tokios mūsų gamtinės sąlygos. Taip pat Lietuvoje yra vilkai, yra stumbrai. Vadinasi, jei nori auginti avis ar runkelius, turi irgi atsižvelgti į šią gamtinę sąlygą, aptverti laukus, įsigyti sarginius šunis.
Prie gamtos sąlygų reikia prisitaikyti, o ne jas naikinti. Mano įsitikinimu, toks turėtų būti bendras požiūris į gamtą, bet deja, daugumos požiūris į ją mūsų visuomenėje yra kitoks, labiau vartotojiškas ir egoistiškas.
