Vakarinėje Lietuvos dalyje gausiausi ungurių laimikiai buvo sugaunami Kuršių mariose ir 1926-1938 metų laikotarpiu vidutiniškai siekė apie 35 tonas per metus. Tuo laiku niekas net pagalvoti negalėjo, jog Kreidos periode atsiradę ir milijonus metų Žemėje sėkmingai gyvavę unguriai ne už ilgo atsidurs ant realaus išnykimo ribos. Kokios priežastys ir kodėl nulėmė staigų ir drastišką ungurių populiacijos mažėjimą, vis dar nėra aišku, tačiau dalyje savo paplitimo arealo natūralios ungurių populiacijos visiškai išnyko, o kitose vietose pasipildymas jaunikliais sumažėjo iki 1-5 proc. buvusio ungurių jauniklių (stiklinių unguriukų) kiekio.
Siekiant išsaugoti šią rūšį, ungurių natūralaus paplitimo ribose esančios šalys vykdo taip vadinamus „Ungurių išteklių valdymo planus“. Jais siekiama kiek įmanoma sumažinti neršti migruojančių sidabrinių ungurių mirtingumą migracijos keliuose, sudaryti geresnes sąlygas iš jūros atplaukiantiems stikliniams unguriukams pasiekti vidaus vandens telkinius, gerinti ungurių buveinių būklę, bei, esant poreikiui ir nesant kitų galimybių – unguriais vandens telkinius įžuvinti dirbtinai.
Lietuvoje ungurių būklės gerinimui pagrindinė taikoma priemonė yra vandens telkinių įžuvinimas. Tiesa, ungurių valdymo plano rėmuose buvo atlikta ir kitų darbų – uždrausta ungurių verslinė žvejyba ežeruose, įvesta papildomų verslinės žvejybos upeliuose ir Kuršių mariose ribojimų bei įrengta keletas žuvitakių, galinčių nors kiek pagelbėti pasroviui migruojantiems unguriams. Tačiau verslinė ungurių žvejyba vis dar vykdoma intensyviausios ungurių nerštinės migracijos mėnesiais (kas iš esmės reiškia, jog sugaunama pagrindinė neršti migruojančių ungurių biomasė), o visi įrengti žuvitakiai yra sukonstruoti lašišinių žuvų priešsrovinei migracijai. Tuo tarpu, jūros link migruojantys sidabriniai unguriai pasroviui plaukia pagrindinėje upės srovėje, kuri teka per hidroelektrinių turbinas, galinčias sukelti ir šimtaprocentinį ungurių mirtingumą, taigi sidabrinių ungurių atveju lašišinių žuvų migracijai skirti žuvitakiai yra mažai veiksmingi.
Jaunų unguriukų migracija yra priklausoma nuo tankio.
Mokslinių tyrimų metu nustatyta, jog natūralaus ungurių papildymo Lietuvos vidaus vandens telkiniuose (ežeruose, tvenkiniuose, upėse ir kt.) pastaruoju metu paprasčiausiai nėra. Itin negausiai natūraliai atmigravę unguriai sutinkami Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose, tačiau gilyn į kontinentinę šalies dalį migracija nevyksta. Taip yra dėl to, jog jaunų unguriukų migracija yra priklausoma nuo tankio – kuo jų daugiau, tuo intensyviau jie migruoja, stengdamiesi „pabėgti“ nuo savo gentainių, tačiau dėl itin sumenkusio natūralaus ungurių pasipildymo, jų tankis jūros priekrantėje ir mariose yra itin mažas, maisto tose akvatorijose pakanka, taigi ir veiksnių skatinančių migraciją į šalies vidų, praktiškai nėra.
Ežeruose ir upėse esančių ungurių kiekis yra tiesiogiai priklausomas nuo įžuvinimo apimčių. Nepaisant itin gerai vykdomų įžuvinimo darbų (nuo 2011 metų unguriais įžuvinta daugiau nei 150 skirtingų vandens telkinių, įžuvinimas atliekamas nedideliu ungurių tankiu, kas lemia geresnį jų išgyvenamumą bei atliekamas taikant geriausią Europos šalių praktiką), jų efektyvumas ir galutinis poveikis nėra žinomi.
Viena vertus, kol kas nėra sukurta jokios vieningos metodikos ungurių įžuvinimo efektyvumo ar populiacijos dydžio vidaus vandens telkiniuose vertinimui, antra vertus net ir itin gerai atliekami įžuvinimo darbai negarantuoja sėkmės. Ir tai dėl to, jog nežinoma, ar įžuvinti unguriai sėkmingai pasiekia nerštavietes. Tiesą sakant, apskritai nežinoma, kur tiksliai yra ungurių nerštavietė (manoma, jog kažkur Sargaso jūroje, tačiau neaišku kur tiksliai, kiek jų – viena, kelios ar keliolika).
Ne visi įžuvinti unguriai sugeba sukaupti pakankamas energetines atsargas migracijai į nerštavietes.
Taip pat niekas nėra matęs ar sugavęs natūraliai gamtoje neršiančio ungurio, taigi iš esmės nežinome kaip apskritai tiek įžuvinti, tiek ir natūralios kilmės unguriai pasiekia nerštavietes ir kokiai daliai iš jų tai pavyksta. Tačiau nors ir negausūs, moksliniai duomenys rodo, jog ne visi įžuvinti unguriai sugeba sukaupti pakankamas energetines atsargas migracijai į nerštavietes – žinoma, jog neršti migruojantys unguriai nesimaitina, taigi dar prieš jiems išplaukiant reikia žinoti, kiek toli ir kaip ilgai reikės plaukti ir kiek energijos tam reikės. Jei natūraliai vandens telkinius pasiekę unguriai tą kelią jau yra įveikę ir galimai „atsimena“, kaip ir kur reiks grįžti, tai įžuvinti unguriai dalį to kelio būna perkelti dirbtinai – t.y. nėra viso migracijos kelio nuplaukę patys.
Kaip šis dirbtinis perkėlimas paveikia jų gebėjimą orientuotis erdvėje ir kaip įtakoja sukauptų energetinių resursų kiekį, nėra tiksliai žinoma, tačiau JAV atlikti tyrimai su Amerikiniu unguriu rodo, jog dirbtinai įžuvintų ungurių energetiniai resursai buvo ženkliai mažesni, lyginant su natūraliai atmigravusiais unguriais, bei buvo nepakankami nerštavietėms pasiekti, net migruojant trumpiausiu įmanomu keliu (nors realybėje migracijos kelias tikrai bus ilgesnis). Antra vertus, tam, kad unguriai bent pabandytų pasiekti nerštavietes Sargaso jūroje, jiems reikia išplaukti į atvirą vandenyną, o kelias iki jo ilgas. Kitaip nei didžiojoje arealo dalyje, Lietuvoje ungurių nerštinė migracija intensyviausiai vyksta pavasarį.
Pradėjus tirpti vandens telkinius kaustančiam ledui, unguriai iš ežerų migruoja į mažus iš jų ištekančius upelius, vėliau didesnes upes, galiausiai Nemunu pasiekia Kuršių marias ir per Klaipėdos sąsiaurį išplaukia į Baltijos jūrą. Bet kaip pamenate, pavasariais vyksta ir ungurių žvejyba – upeliuose, kuriais migruoja sidabriniai unguriai, stovi gaudyklės; jose neišvengiamai žūsta dalis migruojančių ungurių. Net jei ungurių žvejyba būtų uždrausta, tai toli gražu dar nereiškia sėkmės. Unguriai – brangios žuvys, kurių gaudymas nesvetimas brakonieriams. Oficialios brakonieriavimo statistikos Lietuvoje nėra, tačiau net ir tyrimų metu su brakonieriais tenka susidurti kone kaskart, taigi peršasi išvada, jog ungurių brakonieriavimo mastai yra įspūdingai dideli, ypač kai oro sąlygos palankios ungurių migracijai (tamsios, vėjuotos, lietingos naktys).
Net ir nepatekus į verslininkų ar brakonierių gaudyklę, unguriai turi saugotis plėšrūnų, tokių kaip garniai, kormoranai ar ūdros, tačiau natūralus ungurių mirtingumas upėse nėra didelis. Kuršių mariose vėlgi laukia gaudyklių labirintas, tačiau daliai ungurių pavyksta jų išvengti ir sėkmingai išplaukti į druskėtus Baltijos jūros vandenis. Greičiausiai šioje vietoje unguriai susiduria su dilema: kurion pusėn plaukti, nes buvusi aiški srovė dingsta ir belieka vadovautis intuicija ar kitais žmogui kol kas nesuprantamais kompasais. Kaip dirbtinai įžuvintiems unguriams sekasi orientuotis tokiose vandens platybėse, tyrimai kol kas negausūs, o ir šių tyrimų rezultatai nevienareikšmiai – kai kurie telemetriniais žymekliais pažymėti unguriai nuplaukia teisinga kryptimi, kiti – į visai priešingą Baltijos jūros galą, kuris neturi jokio susiekimo su vandenynu.
Net ir teisinga kryptimi pasukę unguriai turi dar kartą išvengti žvejų verslininkų paspęstų spąstų jūros priekrantės vandenyse, bei sąsiauryje skiriančiame Daniją ir Švediją, tačiau vandenys ten didesni, taigi ir migruojančių ungurių mirtingumas, tikėtina, kiek mažesnis. Unguriams išplaukus į Šiaurės jūrą, o vėliau į atvirą Atlanto vandenyną, jų likimo nebežinome. Tikėtina, jog dalis ungurių pasiekia nerštavietes, pelagialėje (vandens storymėje) išneršia, o iš ikrų išsiritę mažos skaidrios gluosnio lapo formos lervutės (vadinamos leptocefalais) pradeda savo ilgą kelionę atgal, link Europos krantų. Kiek trunka ir kaip tiksliai vyksta ši kelionė atgal prie Europos krantų taip pat nėra iki galo aišku, tačiau žinoma, jog leptocefalai aktyviai nemigruoja, o juda nešami šiltosios Golfo srovės.
Dėl globaliu mastu vykstančios klimato kaitos Golfo srovės kryptis ir greitis pamažu keičiasi, taigi manoma, jog ne visi leptocefalai sėkmingai pasiekia Europos krantus, o dalis jų paprasčiausiai nunešami atgal į atvirą vandenyną ir žūsta. Sėkmingai pasiekę kontinentinį šelfą, leptocefalai patiria pirmąją metamorfozę, virsta stikliniais unguriukais, kurie aktyviai migruoja į jūros priekrantės bei vidaus vandenis. Tačiau net ir tada jokių garantijų dėl išgyvenimo nėra – kiekvieną savo gyvenimo dieną unguriai susiduria su plėšrūnais, parazitais, ligomis, brakonieriais, žvejais verslininkais bei mėgėjais, mirtinais spąstais migracijos kelyje ir kitais sunkumai, kuriuos sėkmingai įveikę po dešimties ar penkiolikos metų pradeda paskutiniąją gyvenimo kelionę gimtosios Sargaso jūros link.
