Kas virš galvos – išduoda tik „brūkšniukai“ ir „kabliukai“
Iš pradžių atrodė, kad šikšnosparnių mėgėjų viltys subliūkš – Nerimi plaukė laivas, naktį nuspalvinęs įvairiomis šviesomis ir trankia muzika. Už kelių šimtų metrų Žvėryno gyventojai stebėjo filmą po atviru dangumi. Tai – malonus laisvalaikis miestiečiams, tačiau šikšnosparniams triukšmas nepatinka. Tuomet jie mėgina daryti didesnį lanką, nuklysdami toliau nuo upės vagos.
Ir vis dėlto po geros valandos atradus kiek ramesnę vietelę ultragarsą fiksuojantis aparatas išdavė aplink skraidančius naktinio Vilniaus gyventojus. Vienų šikšnosparnių „dainos“ – tik trumpi brūkšneliai aparato ekrane, išversti į mums girdimą garsą skamba it caksėjimas. Kitų – ilgi brūkšniai, pereinantys kelių dažnių diapazoną. Dar kiti mėgsta savo skleidžiamą garsą užbaigti „kabliuku“ – toks vaizdas atsispindi aparato ekrane. R.Karpuška sako, kad šikšnosparnių tyrėjai tik labai retai mato savo tiriamus gyvūnus – apie tai, kokiu atstumu šikšnosparnis praskrido ir kokios jis rūšies, dažniausiai sprendžia tik iš šių brūkšnelių prietaiso ekrane. Kartais galima ir apsirikti, ypač kai vienu metu virš galvos skrenda kelios skirtingos rūšys – aparatas mirga brūkšniais ir brūkšneliais, o tyrėjas stveriasi už galvos.
Visi keliauja palei Neries vagą, tačiau nesipyksta
Rugpjūčio pabaigoje virš Neries skrido vandeninis bei kūdrinis pelėausiai, šikšniukas nykštukas, vėlyvasis šikšnys, rudasis nakviša, šikšniukas mažylis ir Natuzijaus šikšniukas. Iš viso – 7 rūšys – pusė tiek, kiek rūšių iš viso aptinkama Lietuvoje.
Šikšnosparniai vingiuoja kartu su Neries vaga, kadangi virš upės naktimis gausu įvairiausių vabzdžių. Jie nesipainioja vienas kito kelyje, nesipyksta – nes stambesnės rūšys, pavyzdžiui, didžiausias Lietuvoje rudasis nakviša, maitinasi stambesniais vabzdžiais, o smulkiesiems, tokiems kaip šikšniukas mažylis, Natuzijaus šikšniukas, tinka ir uodai. Dėl šios priežasties vieni šikšnosparniai skrenda upės pakraščiais, kiti – viduriu, ir dėl grobio tarpusavy nekovoja.
Tačiau ar šikšnosparniai visuomet migruoja tik palei upę? R.Karpuška sako, jog šie maži padarėliai vengia atvirų erdvių – nes juk orientuojasi pagal savo skleidžiamo signalo sugrįžusį aidą. Todėl jei kelyje nėra vandens telkinių, šikšnosparniai renkasi skristi šalia miško – nes nuo medžių atsimušantis signalas padeda jiems susiorientuoti.
Kaip užmigdyti šikšnosparnį?
Vos vasarai pasibaigus šikšnosparniai pradeda ieškoti žiemaviečių. Jie apsižiūri, kartais iš žiemavietės išskrenda ir pasirenka kitą žiemavietę. Juk tai – tokios pat svarbos sprendimas, kaip mums išsirinkti naują būstą. Daugumai jų tinka įvairūs po žeme esantys fortai, tuneliai ar rūsiai, kuriuose visą žiemą išsilaiko bent kelių laipsnių pliusinė temperatūra. Daugumoje regionių parkų vietos, kurios žinomos kaip svarbios šikšnosparnių žiemavietės, uždaromos grotomis ar kitaip atitveriamos nuo lankytojų – juk niekas nemėgsta būti pažadintas iš miegų. O šikšnosparniams toks prabudimas netgi gali kainuoti gyvybę. Jie geba pasiekti tokią miego būseną, kai kūno temperatūra nukrinta, pulsas praretėja ir organizmas naudoja labai nedaug energijos – užtenka per vasarą sukauptų riebalų atsargų. Tačiau pažadinus kūno temperatūra ima kilti, pulsas – dažnėti ir energijos bei sukauptų atsargų išnaudojama daugiau, nei gali prireikti visai žiemai ištverti.
Jie geba pasiekti tokią miego būseną, kai kūno temperatūra nukrinta, pulsas praretėja ir organizmas naudoja labai nedaug energijos – užtenka per vasarą sukauptų riebalų atsargų.
R.Karpuškos teigimu, atradus žiemojantį šikšnosparnį nereikėtų jo mėginti maitinti – tuo metu ir šikšnosparnio skrandis dorai neveikia. Užtenka pagirdyti įpylus vandens į seklų indą, žiemą juos dažnai kankina troškulys. Pats šikšnosparnių specialistas pasiklydusius, į žmonių rankas patekusius nelaimėlius pasiima, pagirdo vandeniu ir vėl užmigdo. Tik ne lopšinėmis. Šikšnosparniai saldžiai užmiega vėl nukritus kūno temperatūrai, o temperatūra geriausiai krenta šaldytuve. Taip užmigdytas šikšnosparnis vežamas į kokią nors žinomą žiemavietę. Jei žiemą atrastą šikšnosparnį nuspręstumėte paleisti į lauką, kur spaudžia kelių laipsnių šaltis, pasmerktumėte jį mirčiai. Gyvūnas tiesiog mirtinai sušaltų.
Vilniaus redakcija svečių sulaukia kiekvieną žiemą
R.Karpuškai gana dažnai tenka vykti gelbėti ne laiku ir ne ten papuolusių šikšnosparnių. Pavyzdžiui, vėlyvieji šikšniai ar dvispalviai plikšniai ieškodami žiemaviečių pasirenka įsikurti ventiliacinėse pastatų angose. Kuo labiau spaudžia šaltukas, tuo giliau jie slenkasi, kol galiausiai šlepteli į gyvenamąsias ar biuro patalpas ir sukelia sąmyšį.
„Pavyzdžiui, „Znad Wilii“ radijo žurnalistai, dirbantys Spaudos rūmų paskutiniame aukšte, tradiciškai kiekvieną žiemą sulaukia šikšnosparnio“, – šypsosi kelią į redakciją jau atmintinai žinantis R.Karpuška. Kiekvieną žiemą jis sulaukia daugybės skambučių dėl į žmonių gyvenamas patalpas patekusių šikšnosparnių.
„Dažniausiai užteka žmonėms paaiškinti, kaip elgtis, kad ir žmogui gerai būtų, ir šikšnosparnis nenukentėtų, o iš tų, kuriems nepavyksta, atvykstu šikšnosparnio gelbėti arba ieškau kitų žmonių, gyvenančių netoliese, kurie galėtų pasirūpinti gerais žmonių ir netyčia į jų statinių vidų patekusių šikšnosparnių santykiais“, – šypsosi R.Karpuška.
