Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos klausimais Dainius Čergelis 15min sakė, kad aplinkai draugiškesnės statybinės medžiagos kuriamos ir užsienyje, ir Lietuvoje.
„Natūralu, kad daugelis inovacijų gimsta užsienio valstybėse, tačiau ir Lietuvos mokslo įstaigose – Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos universitetuose – kuriamos naujos statybinės medžiagos. Kiek iš tų inovacijų yra sėkmingos ir atsiduria rinkoje, tampa komerciškai patraukliomis – čia jau kitas klausimas“, – kalbėjo D.Čergelis.
Vis tik vienas įrankis jau veikia ir tai yra žalieji viešieji pirkimai. Juos vykdant galima formuluoti reikalavimus konkrečioms su tvarumu susijusioms statybinių medžiagų savybėms bei statybos darbams.
Tvarumas labiausiai rūpi verslo centrų nuomininkams
Kaip vartotojui atpažinti aplinkai draugiškas statybines medžiagas?
„Pirmiausia žiūrima, kad produktas atitiktų jam taikomą techninę specifikaciją, kitaip tariant, būtų saugus, patvarus, atitiktų naudojimo paskirtį. Taip pat yra naudojami specialūs rinkodariniai ženklai, leidžiantys įvertinti statybos produkto tvarumą. Gamintojai turi galimybę deklaruoti įvairius produkto tvarumo rodiklius: nuo energijos, skirtos medžiagos gamybai, iki to, kiek CO2 buvo išmesta jį transportuojant ir taip toliau“, – sako Aplinkos ministerijos atstovas.
Jo teigimu, norint pastatyti tvarų, aplinkai ir žmonių sveikatai nekenksmingą statinį, turime įvertinti atskirų statybinių medžiagų tvarumą. Todėl statytojai (užsakovai) reikalaujantys tvarumo vertinimo yra esminė jėga, dėl kurios statybinių medžiagų gamintojai stengiasi vertinti, deklaruoti jų gaminamų statybinių medžiagų tvarumo rodiklius. Be abejo, tai daroma ir dėl konkurencinio pranašumo. Deja, daugumą tvarumo vertinimo pavyzdžių matome tik verslo centruose.
„Administracinės paskirties pastatų nuomininkai (ypač jei tai yra tarptautinės bendrovės) reikalauja, kad šių pastatų tvarumas būtų įvertintas pagal tam tikrą sistemą. Dažnai girdime apie „BREEAM“, „LEED“ ženklus arba sistemas. Kol kas visos šios sistemos yra savanoriškos, kitaip tariant, valstybė niekaip neįpareigoja verslininkų, nekilnojamojo turto plėtotojų gauti šiuos sertifikatus. Vis tik vienas įrankis jau veikia ir tai yra žalieji viešieji pirkimai. Juos vykdant galima formuluoti reikalavimus konkrečioms su tvarumu susijusioms statybinių medžiagų savybėms bei statybos darbams. Valstybė turi tikslą, kokia dalis nuo visų išleidžiamų lėšų turi būti skirta žaliesiems pirkimams“, – sakė D.Čergelis.
Kliūtis – brangūs medžiagų saugumo tyrimai
Pašnekovo teigimu, statybinės medžiagos tvarumą apibūdina daug kriterijų, pvz., ar po panaudojimo ją lengva perdirbti arba utilizuoti, ar ji gaminama iš atsinaujinančių išteklių (pavyzdžiui, mediena), ar ją gaminant panaudojamos kokios nors atliekos. Galbūt neįprasta pirkti naują daiktą, kurio sudėtyje yra dalis atliekų, tačiau mokslininkai vykdo daugybę tyrimų, kad būtų įrodyta, jog tokia statybinė medžiaga nėra kenksminga.
Dar viena naujovė – „savaime išgyjantis“ arba „pats save gydantis“ betonas. Kokiu principu jis veikia? D.Čergelio teigimu, betone užrakinamos specialios bakterijos ir, nuo dėvėjimo atsiradus plyšiui, į jį patekus orui su vandeniu, šios bakterijos „pabunda“.
„Šiuo metu, sakyčiau, didelė problema yra ta, kad kai kurios susidarančios atliekos neperdirbamos, dėl to jų susidaro daug. Pavyzdžiui, katilinėse naudojamo biokuro degimo produktai – šiuo metu nėra kito būdo juos panaudoti, kaip tik išvežti į sąvartynus. Vis tik turime kreipimųsi iš skirtingų bendrovių, kurios norėtų medienos kuro pelenus panaudoti statybų srityje, tačiau kol kas trūksta mokslinio pagrindimo, kad galutinis produktas bus nepavojingas. Ir toks išliks ilgesnį laiką“, – sakė D.Čergelis.
Aplinkos ministerijos atstovas pripažino, kad būtinybė patikrinti statybines medžiagas, kurių gamyboje panaudotos tokios atliekos, kaip medienos kuro pelenai, yra viena pagrindinių kliūčių, kodėl jų vis dar nėra rinkoje – tyrimams reikia didelių lėšų, o verslas visuomet įvertina investicijų riziką ir nelaimės atveju gamintojui teksiančią atsakomybę.
Ateities statybinės medžiagos – kai kas tvirtesnio už plieną ir „savaime gyjantis“ betonas
Kadangi metų pradžioje įprasta kalbėti apie 2019-ųjų tendencijas, pašnekovo pasiteiravome, kokios yra potencialios „ateities“ tvarios statybinės medžiagos.
„Kiek teko domėtis pastaruoju metu, sakyčiau, grafenas. Tai – medžiaga, iki 200 kartų stipresnė už plieną, labai patvari ir lengva. Ji gali būti panaudota daugelyje sričių, pvz., lengvesnėms laikančiosioms konstrukcijoms armuoti. Ne vienerius metus apie šią medžiagą kalbama ir neseniai skaičiau straipsnį, kad jau atsiranda realių produktų, jie komercializuojami ir numatomi pateikti į rinką“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovas.
Pašnekovo dėmesį taip pat patraukė naujienos apie garuojančio polimero membranas – ši medžiaga gali sugerti vandenį (kritulius) ir vėliau, esant karštai dienai, juos išgarinti.
„Tai padeda sureguliuoti temperatūrą pastato viduje ir sumažina išlaidas pastato šildymui“, – pastebėjo D.Čergelis.
Dar viena naujovė – „savaime išgyjantis“ arba „pats save gydantis“ betonas. Kokiu principu jis veikia? D.Čergelio teigimu, betone užrakinamos specialios bakterijos ir, nuo dėvėjimo atsiradus plyšiui, į jį patekus orui su vandeniu, šios bakterijos „pabunda“, pradeda savo veiklą ir plyšį užpildo gyvybinės veiklos produktais. Kitas metodas – pakaitinus įskilimą betoną galima tiesiog sulieti.
Mokslininkai suka galvas, kur dar panaudoti pelenus
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Statybinių medžiagų instituto direktorius dr. Rimvydas Stonys sakė, kad universiteto mokslininkai yra laimėję Europos Sąjungos finansavimą kurti ir išleisti į rinką 9 visiškai naujas, aplinkai draugiškas statybines medžiagas ir technologijas.
„Viena iš institute kuriamų kompozitinių medžiagų yra vadinamas „žaliasis“ betonas. Kurdami šį betoną panaudojame pelenus: tiek komunalinių, tiek medicininių atliekų deginimo, šlakus, senų padangų kordus (geležines vidaus detales), gelžbetoninių atliekų užpildą“, – teigė pašnekovas.
Tokių antrinių žaliavų panaudojimas betone leidžia sumažinti kitų betono gamybai reikalingų žaliavų kiekį, kartu į aplinką išsiskiria mažiau CO2. Tačiau ar tokia medžiaga nėra kenksminga?
„Be abejo, nekenksminga, – patikina dr. Rimvydas Stonys. – Jau ne kartą darėme tyrimus – visi parametrai yra normos ribose. Beje, Lietuvoje per metus susikaupia apie 6 milijonus tonų įvairių atliekų. Tiek mums, tiek kitoms ES valstybėms reikia bent kažkiek šių atliekų sugrąžinti į gamybos procesą“.
VGTU doktorantai taip pat kuria termoizoliacines biopoliuretano putas, į jas įterpdami biokuro deginimo pelenus. Tokiu būdu statybinė medžiaga gerai išlaiko šilumą ir kartu panaudojamos susidarančios atliekos.
„Neseniai apginta daktaro disertacija, kurios tema buvo biokompozitinės plokštės su kanapių spaliais. Taip pat – puiki, patvari statybinė medžiaga“, – kalbėjo dr. R.Stonys.
Jo teigimu, patvirtinti, kad sukūrei, išradai tam tikrą statybinę medžiagą – užtrunka, ypač jei išradimą reikia patentuoti Europoje.Tačiau valstybė remia ir skatina naujų statybinių medžiagų kūrimą.
Reikia liautis konservavus tas atliekas, gabenus jas į sąvartynus. Vartotojams reikėtų apsiprasti su mintimi, kad štai, namo sienoje bus sutalpintos antrinio perdirbimo žaliavos.
„Netgi jei gamybos bendrovėje susikaupia kažkokių atliekų – jas duoda mums ir mes sugalvojame, kaip jas perdirbti, kaip grąžinti į tos pačios bendrovės gamybos procesą, į uždarą ciklą. Žinoma, iki visiško uždaro ciklo dar reikai padirbėti“, – šypsojosi dr. R.Stonys.
Betonas su plastiko „burbulais“ – dar viena inovacija betono amžiuje
Kaip greitai nauja statybinė medžiaga pasiekia rinką? Pašnekovo teigimu, tai priklauso nuo finansavimo, na, o jei tokio nėra, mokslininkai pasiguodžia, kad konkrečią statybinę medžiagą sukūrė „ateičiai“. Jie įsitikinę, kad medžiagų, kuriose panaudotos kokios nors atliekos anksčiau ar vėliau prireiks.
„Šiuo metu netgi turime tam tikrą viziją, kaip perdirbti asbesto turinčias atliekas. Mano paties disertacija ir specializacija – įvairios ugniai atsparios kompozicinės medžiagos. Lietuva neturi ugniai atsparių medžiagų gamybos pramonės – visi gaminiai ir mišiniai yra importuojami. Bendradarbiaudami su verslais stengiamės spręsti šią problemą“, – kalbėjo dr. R.Stonys. Iš tokių medžiagų būtų gaminami šiluminiai įrenginiai, užtikrinamas jų ilgaamžiškumas.
VGTU mokslininkai tyrinėja ir keraminius dirbinius, siekia, kad pastarieji ištvertų ir didelį šaltį, ir karštį, taip pat tokiu pat principu, kaip ir „žaliąjį betoną“, kuria „žaliosios keramikos“ gaminius. Universitetas šioje srityje bendradarbiauja su bendrove „Palemono keramikos gamykla“.
Dr. R.Stonio teigimu, pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, statybų sektorius yra aktyvus ir tai lemia, kad reikia vis daugiau betono, kitų statybinių medžiagų. Taip pat visi susiduria su didžiulių kiekių atliekų problema, todėl naudinga jas panaudoti statybinių medžiagų gamybai.
Universitete šiuo metu kuriamas betonas su plastikiniais burbulais, pritvirtintais prie metalinio karkaso. Šiuose burbuluose tėra oras, tai daro betoną lengvesnį.
„Reikia liautis konservavus tas atliekas, gabenus jas į sąvartynus ir pagaliau suprasti, kad tai neišvengiama. Vartotojams taip pat reikėtų apsiprasti su ta mintimi, kad štai, namo sienoje bus sutalpintos antrinio perdirbimo žaliavos. Statybinių medžiagų mechaninės ir fizikinės savybės dėl to tikrai nepasikeičia“, – dėstė mokslininkas.
Kalbant apie vėlesnį pačių statybinių medžiagų panaudojimą, VGTU Statybinių medžiagų instituto direktorius sako, kad ir šiandien gelžbetonis yra sėkmingai išskiriamas į metalą ir gelžbetonio užpildus, pastarieji panaudojami naujoms gelžbetonio konstrukcijoms statyti.
Atlieka, kurios turime daugiausia – plastikas, taip pat panaudojama. Universitete šiuo metu kuriamas betonas su plastikiniais burbulais, pritvirtintais prie metalinio karkaso. Šiuose burbuluose tėra oras, tai daro betoną lengvesnį ir pačios statybinės medžiagos, cemento reikia mažiau. Tačiau jo savybių užtenka atlaikyti pastatų, konstrukcijų svorį.
Baigdamas pokalbį mokslininkas pripažįsta, kad konservatyvūs lietuviai kol kas sunkiai priima produktus, kuriuos gaminant panaudota kokia nors antrinė žaliava. Tačiau, kaip jis jau minėjo, ateityje tai bus būtinybė.