Kova už būvį
Lietuviški baliniai vėžliai – vieninteliai nuo seno šalyje natūraliai įleidę šaknis. Kiti mūsų žemėje įsikūrę šios rūšies gyvūnai – svetimšaliai, atvykėliai iš Šiaurės Amerikos ar kitų kraštų. Vis dėlto šeimininkams išgyventi tėvynėje sekasi ne taip gerai, kaip norėtųsi. Prieš dešimtmetį balinių vėžlių padėtis vadinta kritine – šalyje galėjai rasti vos kelis šimtus šios rūšies individų. Priešų baliniai vėžliai turi ne vieną.
Pirmiausia, žinomi nuo seno – usūriniai šunys ir lapės, besikėsinantys į jauniklių kiaušinius. Veisiejų regioninio parko direkcijos vyr. specialistė Irma Maciulevičienė pasakoja, kad vėžlių patelės, dėdamos kiaušinius, išskiria specifinį kvapą, kuris ir leidžia plėšrūnams be vargo aptikti taip mėgstamus kiaušinius. Baliniai vėžliai praranda dalį ir savo „mažosios“, jau išsiritusios, populiacijos. Pavasarį, vos išsikapstę iš žemių, vėžliukai tiesiu taikymu mauna į balas. Atstumas iki saugios vietelės įvairus – gali būti 300 m, o gali būti ir 20 m.Vis dėlto pražūtinga gali būti ir labai trumpa kelionė. Kai vėžliukai kapstosi į žemės paviršių, dienos būna jau šiltos, o tada dideliu aktyvumu pasižymi ir skruzdėlės. Joms ką tik išsiritęs vėžliukas – itin geras kąsnelis.
Kai vėžliukai kapstosi į žemės paviršių, dienos būna jau šiltos, o tada dideliu aktyvumu pasižymi ir skruzdėlės. Joms ką tik išsiritęs vėžliukas – itin geras kąsnelis.
Prie natūralių gamtos priešų baliniai vėžliai per ilgus gyvenimo metus, regis, prisitaikė, tačiau besivystanti žmogaus ūkinė veikla kaip reikiant pakoregavo įprastą vėžlių gyvenimą. „Jie pradėjo nykti, tiksliau buvo išnaikinti, tik tada, kai prasidėjo kolūkių laikai, melioracija. Paprasčiausiai buvo naikinamos vėžlių buveinės. Tos smėlingos vietos, kur ropliai dėdavo kiaušinius, buvo suartos“, – aiškino I.Maciulevičienė.
Buveinių nykimą, kaip vieną svarbiausių balinių vėžlių populiacijos mažėjimo priežasčių, įvardijo ir Metelių regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis: „Anksčiau buvo nuganomų pievučių, nes žmonės turėjo po viena ar dvi karves, o dabar yra tik stambesni ūkiai. Pastariesiems tos mažos balos ir pievos nėra itin įdomios. Natūraliai tos pievos ir pamiškės užauga, sunyksta, o vėžliai paprasčiausiai neturi, kur dėti savo kiaušinių.“
Anksčiau didelę žalą darydavo ne tik žmonių veikla, bet ir patys žmonės, sugalvodavę balinį vėžlį pasiimti namo kaip augintinį. Tokie veiksmai nykstančiai rūšiai tiesiog pragaištingi. Net nesuvokdamas to, žmogus gali pražudyti kelias balinių vėžlių kartas. Sakykime, jei į namus pasiėmė patiną, kuris buveinėje buvo vienintelis. Antra vertus, atkreipė dėmesį specialistai, dažnai neįvertinama, kad baliniai vėžliai gali gyventi šimtą metų. Retas juk įvertina, ar galės šitiek laiko rūpintis ropliu. O svarbiausia, aišku, kad šiandien stengiamasi padėti šiai rūšiai apskritai išlikti, taigi individų paėmimas iš gamtos užtraukia dideles baudas.
Priešu tapęs klimatas
Baliniams vėžliams nedraugiška tapo ne tik aplinka, bet ir klimatas. Šiltėjančios žiemos, „besislenkantys“ metų laikai kaip reikiant suardė vėžlių dauginimosi ritmą. Tradiciškai vėžlės padeda kiaušinius į negilias duobeles vėlyvą pavasarį. 2–3 mėnesius kiaušiniuose vystosi maži vėžliukai, jie išsirita jau rudenėjant, tačiau į žemės paviršių neišlenda.
Vėžliams žiemoti nereikia labai daug maisto, ropliai atšiaurų sezoną praleidžia beveik nejudėdami ir eikvodami labai mažai energijos. Anksčiau mažyliai iki pavasario, kai metas lįsti į žemės paviršių ir skubėti į balą, išgyvendavo maitindamiesi kiaušinio tryniu. Tačiau klimato kaita sujaukė šią per ilgus metus nusistovėjusį tvarką.
„Kuo šiltesnė temperatūra, tuo sparčiau vėžliukai maitinasi ir auga. Dabar vasara šiltesnė, ruduo šiltesnis, žiema šiltesnė. Tai reiškia, kad jie greičiau išsivysto, greičiau sunaudoja turimas maisto medžiagas – trynį – ir neišlaukia pavasario. Kitaip tariant, arba nusilpsta ir miršta iš bado, arba bando kapstytis iš po žemių ne laiku ir kur nors paviršiuje sušąla, nes dar būna žiema“, – aiškino R. Krugelis.
Arba nusilpsta ir miršta iš bado, arba bando kapstytis iš po žemių ne laiku ir kur nors paviršiuje sušąla, nes dar būna žiema.
Pasak pašnekovo, dabar geriausia išeitis vėžliams, kad klimatas atšiltų dar labiau. „Tada vėžliai prisitaikytų, ir tikėtina, kad mažyliai spėtų iš po žemių išlįsti dar anksčiau – rudenį. Kitaip tariant, pasiektų balas dar neužšalus žemei ir neprasidėjus šalčiams“, – svarstė R.Kugelis. Metelių regioninio parko direktorius tikino, kad tokia vėžlių elgsena jau pastebima Lenkijoje, todėl tikėtina, kad šitaip ilgainiui prisitaikys ir lietuviškieji baliniai vėžliai.
Dešimtmetis darbo davė rezultatų
Didelės pastangos išsaugoti balinius vėžlius dedamos jau gerą dešimtmetį. Tiek Veisiejų, tiek Metelių regioniniuose parkuose dirbantys specialistai vieną po kitos atkuria vėžlių buveines, rengia naujas, nuo plėšrūnų dengia vėžlių dėtis ir šviečia visuomenę. Veisiejų regioninio parko direkcijos vyr. specialistė, ekologė I. Maciulevičienė tikina, kad rezultatai džiuginantys. „Aišku, aš daugiau galiu kalbėti apie mūsų – Veisiejų regioninio parko – situaciją.
Jeigu lyginsime su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, balinių vėžlių populiacija po truputį auga. Turbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didėja patelių skaičius, daugėja dėčių. Duomenis apie balinius vėžlius renkame ne vienerius metus, taigi padėtį tikrai galime įvertinti, lyginti. Šiemet jau radome 25 dėtis, o, sakykime, 2011 m. ir 2012 m. aptikdavome tik po 5–8 dėtis. Skirtumas didelis. Tai reiškia, kad taikytos apsaugos priemonės buvo veiksmingos“, – vertino specialistė.
Panašiomis mintimis dalijosi ir Metelių regioninio parko vadovas: „Mes turime ir apibrėžimus, kurie nusako populiacijos būklę – gera, gerėjanti, bloga ar blogėjanti. Šiuo metu, vadovaujantis tais apibrėžimais, jei populiacija nemažėja, o bent kiek didėja ir turi šansų išlikti, situacija nevertinama blogai.“
Per pastarąjį laiką, anot R. Krugelio, balinių vėžlių Lietuvoje padaugėjo kone dvigubai. „Prieš kokius dešimt metų šių mūsų lietuviškų vėžlių per visą šalį suskaičiuodavome tik kokius 300, šiandien jų turime jau apie 500–600. Tai rezultatas sunkaus ir intensyvaus pastarųjų metų darbo, siekiant juos išsaugoti“, – neabejojo pašnekovas.
I. Maciulevičienė tikino, kad, be visų priemonių, itin svarbus buvo ir darbas su visuomene. „Pirmiausia, padėjo žmonių švietimas apie balinius vėžlius, jų padėtį. Turime atsižvelgti, kad baliniai vėžliai gyvena netoli žmonių, netoli ūkinės veiklos. Jau beveik pasiekėme tai, kad jei žmogus pamato balinį vėžlį kur nors gamtoje ar einantį per kelią, jo neima. Leidžia jam eiti savais keliais arba perspėja mus.“
