Migruodami išsineša po 4-5 tonas žuvies
Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausias specialistas-inspektorius, miškininko bei biologo išsilavinimą turintis Algirdas Panavas prisimena, jog 1995-aisiais Dringio ežere pastebėję pirmuosius 4 čia apsigyvenusius kormoranus gamtininkai ir nacionalinio parko inspektoriai džiūgavo. Nauja rūšis!
A. Panavo tyrimų duomenimis, kormoranas per dieną sulesa apie 250 gramų žuvies ir dažniausiai maitinasi smulkiomis ežerų žuvimis. Tačiau kai paukščiai nusitaiko į tas žuvų rūšis, kuriomis ežeras nuolat žuvinamas, galima pagrįstai teigti, jog valstybė nuperka didžiajam kormoranui sočius pietus.
Tačiau jau 2001-aisiais ežere jų buvo apie 60, dar po dešimtmečio – 480.
„Bendrai parko teritorijoje vasaros laikotarpiu gyvena apie 300 kormoranų. Toks jų skaičius nekelia problemų. Tačiau rudeninės migracijos metu ( rugsėjis – lapkritis ) priskrenda apie 2500. O tai jau problema, – 15min.lt sakė Algirdas Panavas. – Įgyvendinant kormoranų gausos reguliavimo priemones, nuo 2015-ųjų ėmė mažėti. Nuo išmatų džiūsta medžiai Dringio, Kretuonų, Žeimenio, Vajuonio, Ūkojo bei kitų ežerų pakrantėse. Pagal tyrimus vien Dringio ežere kiekvienais metais kormoranai maistui suvartoja apie 4,5-5,5 tonų įvairių žuvų. Beveik 40 proc. sudaro vertingų žuvų rūšys, kuriomis žuvinamas šis ežeras“.
Nacionalinio parko atstovo teigimu, didžiausia žala žuvies ištekliams padaroma kormoranų migracijos lakotarpiu – rudenį tūkstantiniai jų būriai pakyla skristi kur šilčiau, o kelionėje juk neapsieisi be sočių pietų.
A. Panavas pastebi, kad šiais metais kormoranai išskrido anksti ir jų skaičius, panašu, dar šiek tiek sumažėjo.
Nacionalinio parko inspektorius teigia, jog jei ne migracija, kuomet rugsėjo-spalio mėnesiais kormoranai tiesiog apgula Dringio ežerą, šie paukščiai didelės žalos nedarytų.
Kartais pasilepina puskilogramio lydekomis
Šio parko specialistui buvo išduotas specialus leidimas medžioti ir skrosti didžiuosius kormoranus. A. Panavas tikrina jų skrandžių turinį ir sveria sulestos žuvies kiekį. Tyrimus vyriausias specialistas vykdo Dringio, Dringykščio, Alksno, Asalnų, Linkmeno, Baluošo ir kituose ežeruose.
„Daugiausia dėmėsio skiriu Dringio ežerui, tai antras pagal dydį Aukštaitijos nacionaliniame parke – 721 hektarai“, – sako pašnekovas. Jis priduria, jog Dringis labiausiai kenčia nuo migruonančių kormoranų, antroje vietoje – Baluošo ežeras, trečioje – Kretuonas.
A. Panavo tyrimų duomenimis, kormoranas per dieną sulesa apie 250 gramų žuvies ir dažniausiai maitinasi smulkiomis ežerų žuvimis. Tačiau kai paukščiai nusitaiko į tas žuvų rūšis, kuriomis ežeras nuolat žuvinamas, galima pagrįstai teigti, jog valstybė nuperka didžiajam kormoranui sočius pietus.
„Teko rasti (kormorano skrandyje, – red. past.) 418 gramų lydeką. Vidutinius tyrimų duomenis pateikiu lentelėje“, – rašė A. Panavas.
Medžioklė nepadės
Aukštaitijos nacionaliniame parke parke kormoranus A. Panavui leista medžioti mokslo tiriamaisiais tikslais. Nors tokia priemonė drastiškesnė, nei Juodkrantėje taikomas kormoranų dėčių atšaldymas juos baidant nuo lizdų, vyriausiasis parko specialistas-inspektorius įsitikinęs, kad taip sparčiai augant šių paukščių populiacijai, jų skaičių reguliuoti būtina.
„Jeigu laiku nebūtume ėmėsi kormoranų skaitlingumo reguliavimo priemonių, manau, kad turėtum nemažesnę problemą negu Kuršių nerijos nacionaliniame parke“, – sakė A. Panavas.
Aplinkos ministerijos specialistas Selemonas Paltanavičius žurnalistams yra sakęs, jog idėjos kormoranus naikinti ar šaudyti – beprasmės. Mat visai šalia Lietuvos sienos, Kaliningrade, peri dar viena tūkstantinė jų kolonija, taip pat paukščiai įsikuria palei Vyslos upę Lenkijoje, Nemuno deltoje. Sumažėjus paukščių skaičiui Juodkrantės kolonijoje, dalis jų iš kitų kolonijų persikels į šią vietą. Taigi, išeikvoję daugybę šovinių kormoranų medžioklei greičiausiai kitąmet turėtume tokį patį rezultatą.
Kuršių nerijos nacionalinio parko darubotoja Emilija Razmienė pastebi, jog sengirės vieotoje atželia ąžuolynas, krūmai. Mat kormoranų išmatos – net ir padidinto rūgštingumo – vis vien yra traša. Parko atstovės duomenimis, kormoranų kolonija jau kelerius metus nesiplečia, jų skačius Juodkrantės kolonijoje yra reguliuojamas.
Augalijos ir dirvožemio tyrimai – miško ekosistema išnyksta po dešimtmečio
2014-aisiais Gamtos tyrimų centras atliko išsamų tyrimą, kokį poveikį kormoranų išmatos daro miško augmenijai, grybams, mikro faunai.
Gamtos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Jurga Motiejūnaitė sako, jog praėjus 6-7 metams po pirmųjų kormoranų lizdų atsiradimo naujose teritorijose aplink jau esančią koloniją, medžių lajos išretėjo 4 kartus, sunyko pušynams būdingi krūmai, tokie kaip kadagiai, 15 kartų sumažėjo miško augmenija, visiškai išnyko mėlynės, samanos, krūmokšniai.
„Atsivėrė labai daug tuščių miško plotų, kurie padengti tiesiog spygliai ir visokiomis kormoranų atmatomis... Mūsų skaičiavimais, po 9-10 nuo kormoranų įsikūrimo konkrečioje vietoje, žūsta visos pušys ir miško ekosistema nustoja egzistuoti, nelieka miškui būdingų augalų“, – konstatavo J. Motiejūnaitė.
Lietuvoje neatliekami tyrimai, ar miškas kada nors atsigauna po kormoranų „antskrydžio“ – nes jie turėtų trukti dešimtmetį ir ilgiau. Tačiau kitų šalių mokslininkų patirtis rodo, kad kormoranų padaryta žala išlieka – praėjus 20-mečiui po medžių žuvimo, jų vietą užima azotamėgiai krūmai (Juodkrantės kolonijos atveju tai – šeivamedžiai) ir žolės.
„Dirvožemis tampa druskingu, jame labai daug maistmedžiagių, tokių kaip azotas ir ypač – fosforas. Todėl jokia miško augmenija šioje vietoje neatsikuria. Dar nereikia pamiršti, kad kormoranai tuštinasi ne tik kolonijoje, tačiau ir kelyje link marių ir atgal – ten augalai taip pat pažeidžiami. Taip – keli ąžuolai vargais negalais auga Juodkrantės kormoranų kolonijos teritorijoje. Tačiau tai vis tiek nesukuria miško bendrijos. Ten – šiukšlynas su keliais ąžuolais“, – pabrėžė mokslininkė.
Nusitaikė į vertingiausią Lietuvos sengirę
Dirvožemio nariuotakojams sekėsi ne ką geriau, nei pušims – J. Motiejūnaitės teigimu, dirvožemio fauna po kormoranų kolonija primena sąvartyno arba didelės pramoninės taršos vietovės fauną.
Panašūs rezultatai gauti ir tiriant ir grybus: mikorizinių grybų (tų, kurie sudaro sąjungą su medžiais) vos kormoranams įsikūrus ir pradėjus perėti stipriai sumažėjo, jų vietą užėmė grybai, augantys ant ekskremetų. Pastarieji augo net ant medienos ar spyglių, nors įprastai tokiose vietose neauga.
Aplinkos ministerijos specialistas Selemonas Paltanavičius žurnalistams yra sakęs, jog idėjos kormoranus naikinti ar šaudyti – beprasmės. Mat visai šalia Lietuvos sienos, Kaliningrade, peri dar viena tūkstantinė jų kolonija, taip pat paukščiai įsikuria palei Vyslos upę Lenkijoje, Nemuno deltoje.
To paties centro Žinduolių laboratorijos vadovas Linas Balčiauskas pridūrė, jog kormoranų skleidžiama biologinė tarša (azotas ir fosforas, esantis jų ekskrementuose ir žuvies liekanose) daro žalą visiems sausumos žinduolių (pavyzdžiui, geltonkaklės pelės, rudojo pelėno) gyvenimo aspektams. Kolonijos teritorijoje sumažėja smulkiųjų žinduolių rūšių, šių žinduolių gausumas, pasikeičia jų dauginimasis, organizme kaupiasi kai kurie cheminiai elementai. Žinduoliai išgyvena, tačiau populiacijos tampa silpnesnės.
L. Balčiauskas atkreipė dėmesį, jog pabaidyti kormoranai persikelia į kitas teritorijas, ir jau tais pačiais metais minėtos biologinės taršos poveikis žinduoliams yra matomas ir naujoje vietoje. Todėl mokslininkas pasisako už dėčių atšaldymą paukščius išgąsdinant ir pakeliant nuo lizdų jų perėjimo metu.
Jurga Motiejūnaitė pridūrė, kad atsivėrus plikiems plotams padidėjo mineralinių medžiagų nuotėkis į aplinkines teritorijas bei marias (tyrimai to dar neįrodė, tačiau panašius tyrimus atliko kaimynai lenkai). Tai reiškia, kad be didžiulio kiekio natrio ir fosforo, kurie marias pasiekia dėl ūkininkų veiklos (lietus išplauna nepanaudotus trąšų likučius), savo indėlį į marių taršą padaro ir kormoranai. Šios medžiagos skatina vandens žydėjimą, melsvadumblių augimą.
Taigi kormoranų poveikis ekosistemai – ilgalaikis ir negrįžtamas. J. Motiejūnaitė priminė, kad pušynų sengirių Lietuvoje yra vos kelios – neseniai mokslininkai jas suskaičiavo ieškodami vietovės dar vienam tyrimui. Juodkranės sengirė, mokslininkės nuomone, yra vienintelė ir vertingiausia Lietuvoje, vertinant jos amžių, plotą ir specifinę miško bendriją.
Juodkrantės kraštovaizdžio draustinis yra 260-ies hektarų. Kormoranų kolonija 2014-aisiais užėmė 26 hektarus šio ploto. Šiandien greičiausiai užima dar daugiau.
Kenčiame ir dėl aplaidžių kaimynų
Biologinės įvairovės išsaugojimo asociacijos „Gamtos namai“, kurios atstovai jau beveik dešimtmetį vaiko kormoranus nuo lizdų petardomis, vadovas
Rudenį jie suskrenda prie marių į tupyklas, nutupia visas pakrantes ir smaginasi sau, gaudydami tas žuvis. Reikėtų petardomis pradėti juos baidyti iš tupyklų (kurios vietomis tęsiasi ir po kilometrą) dar vasaros viduryje.
Vytautas Knyva sako, jog visi raginimai, kad šiuos paukščius reikėtų šaudyti, atsiremia į Europos sąjungos direktyvas.
Tačiau to nesiekia ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas – kormoranų kolonija ir šalia jos pastatytas apžvalgos bokštelis yra viena lankomiausių užsienio turistų vietų. Kita vertus, gausu ir kitų priežasčių, kodėl kormoranų medžiotojų svajonei nelemta išsipildyti.
„Abejoju, ar ministerija išduotų leidimą šaudyti kormoranus. O kad ir nušaus 100 ar 300 paukščių – praktiškai kaip nieko. Reikia jų nušauti 5000 – 10 000, kad būtų kažkoks poveikis“, – pabrėžia V. Knyva. Jau maždaug penkerius metus petardomis baidant paukščius nuo lizdų ir atšaldant apie pusę jų padėtų kiaušinių, kolonijos skaičius sumažėjo nuo 5000 iki 3500 perinčių porų.
Mokslininkas ir gamtos fotografas pabrėžia, kad kormoranais su mumis dosniausiai „dalinasi“ Kaliningrado sirtis. Ten gyvena apie 13 tūkst. kormoranų porų kolonija. Paties Kaliningrado mokslininkai ar medžiotojai nedaro visiškai nieko, kad kormoranų skaičius stabilizuotųsi ar mažėtų.
„Lietuvoje dar gyvena palyginti mažai kormoranų. Bet kai tokia masė atskrenda migracijos sezono metu...Sprogdini, sprogdini metų metais tas petardas, o kai užskrenda iš Kaliningrado, tai atrodo, kad veltui“, – pasakoja V. Knyva.
Jis priduria, kad praėjusiais metais buvo atšaldyta daugiau nei pusė kormoranų kiaušinių. Tačiau dalis paukščių, išgąsdinti sproginėjimų, išskrido perėti į kitą vietą toje pačioje Kuršių nerijoje.
Netikėta: kormoranai išsaugo dalį Kuršių marių žuvies
V. Knyva mano, kad racionalu atšaldyti pusę kormoranų dėčių – tuomet yra vilties, kad šių paukščių skaičius stabilizuosis ar mažės. O koks Europos požiūris į kormoranus?
„Paukščiai Europoje apskritai yra saugomi. Kormoranas – neįrašytas į Raudonąją knygą, tačiau bendrai pagal direktyvas – saugomas, jo medžioti negalima“ , – sako pašnekovas.
Jis prisipažįsta turįs idėją, kaip dar toliau išginti kormoranus, tačiau kolegos kol kas ją vertina skeptiškai.
„Rudenį jie suskrenda prie marių į tupyklas, nutupia visas pakrantes ir smaginasi sau, gaudydami tas žuvis. Reikėtų petardomis pradėti juos baidyti iš tupyklų (kurios vietomis tęsiasi ir po kilometrą) dar vasaros viduryje. Bet vėlgi – negali pasakyti, ar būtų Sizifo darbas (beprasmis, – red. past.), ar ne Sizifo. Jo tikslas – kad jie apskritai nebūtų prie tų marių“, – sakė V. Knyva.
Ir čia pat prisimena, kad kaskart pradėjus sprogdinti petardas telefonas netyla nuo pasipiktinusių gamtos mylėtojų skambučių ir riebių epitetų šį darbą dirbančių žmonių adresu. Taigi, kormoranai, nepaisant nubalintos Kuršių nerijos sengirės, vis dar turi gerbėjų.
Gamtininkas viliasi, kad paukščiai bent jau „persikraustys“ į kitą marių pusę ir nenaikins Kuršių nerijos miškų.
„Su jais kovoti – imlus laikui darbas, – šypsosi V. Knyva. – Gal kažkada kantrybės trūks ir visai Europos Sąjungai, suteiks leidimus juos šaudyti? Nes girdėjau, jog kai kurie Prancūzijos žuvininkystės ūkiai dėl jų praranda iki 50 proc. žuvies...“, – sako V. Knyva.
Vis tik pašnekovas atskleidžia ir kitą pusę – kormoranai sulesa daug grundalų, kurie Lietuvoje yra invazinė žuvis. Grundalai maitinasi kitų žuvų ikrais, taigi, per vienus pietus gali sunaikinti ne vieną, o keliolika būsimų žuvų. Taigi, prarijęs vieną grundalą, kormoranas išsaugo būrį žuvų. Tad kaip yra iš tiesų? Galbūt žuvies ištekliams šie paukščiai netgi padeda? V. Knyvos nuomone, į šį klausimą galėtų atsakyti tik išsamesni ir ilgalaikiai kormoranų mitybos tyrimai.
