Per du dešimtmečius vandens paukščių sumažėjo perpus
„Lietuvos ornitologų draugija inicijavo projektą, bendradarbiaujame su žvejais ir mėginame atrasti aplinkai draugiškus žvejybos įrankius. Žvejai mums atiduoda paukščius, kurie būna įsipainioję į tinklus ir žuvę. Tuomet paukščiai atvežami į Klaipėdos universitetą ir čia yra apdorojami“, – pasakoja J.Morkūnas.
Pašnekovo teigimu, žvejų Baltijos jūroje mažėja, nes mažėja ir žuvų, be to, didelę žalą kasdieniam verslui padaro Baltijos jūros ruoniai. Prieš kelerius metus Europos Sąjunga pasiūlė kompensacijas visiems, norėjusiems pasitraukti iš žvejybos verslo, dalis tuo ir pasinaudojo.
Ledinės antys misdavo midijomis. Dabar, turime hipotezę, jog invazinės žuvys – grundalai – tiesiog suvalgo tą maistą, antims tenka ieškotis kitų maisto šaltinių.
„Žvejų sumažėjo, tačiau likusiems reikia įdėti daug daugiau pastangų, kad sugautų tą patį kiekį žuvies. Jei anksčiau jiems tekdavo statyti 500 metrų tinklą ir turėdavo darbo visai dienai (traukti žuvį ir darinėti), tai šiandien reikia pastatyti jau 2 kilometrų ilgio tinklus. Tai lemia, kad padaugėja į juos įsipainiojusių laukinių paukščių“, – situaciją nušvietė Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas.
Į tinklus jūroje dažniausiai įsipainioja ledinės antys, nuodėgulės, juodakakliai narai, o Kuršių mariose – kormoranai ir ausuotieji kragai.
„Iš viso tinklais sugaunama apie 13-14 vandens paukščių rūšių. Pagal Europos sąjungos paukščių direktyvą visi paukščiai yra saugomi. Lietuvos Raudonojoje knygoje nuodėgulė ir ledinė antis yra priskirtos pažeidžiamoms rūšims. Baltijos jūroje jų per pastarąjį 20-metį sumažėjo 40-50 proc.“, – sako J.Morkūnas. Juodakaklio naro populiacija susitraukė maždaug trečdaliu.
Ančių skrandžiuose – nuo plastiko iki gintaro
Kodėl vandens paukščiai taip drastiškai nyksta?
J.Morkūnas svarsto, jog sparnuočiams kenkia daug skirtingų veiksnių: klimato kaita, laivyba, nes iš laivų bet kokiu atveju išteka šiek tiek naftos produktų, paukščiai jais išsitepa, negana to, mažėja tinkamo maisto – vėlgi nežinia, ar dėl klimato kaitos, ar dėl kitų priežasčių.
„Dar viena hipotezė – ir ji jau pozityvesnė – kad vandens paukščių Lietuvoje mažėja todėl, kad jie lieka žiemoti Baltojoje jūroje (skalaujančioje Suomijos rytinį krantą), kuri dėl klimato kaitos nepasidengia ledo danga, lieka atvirų telkinių. Žinoma, klimato kaita turi įtakos vandens paukščių dauginimosi procesams, tai ilgainiui nulemia prastesnę populiacijos būklę“, – kalba mokslininkas.
Skrosti antis ir kragus J.Morkūnas pradėjo tirdamas jų mitybą. Skrandžių turinys gali atsakyti į klausimus, ar paukščiams pakanka maisto, ar jie keičia vieną maisto šaltinį kitu.
Dažniausiai randame kažkokį minkšto plastiko gabalėlį, esame radę maišelio gabalėlį, plastiko gumelę, kuria kartais būna surištos salotos ar prieskoninės žolelės.
Atidžiai apžiūrint tinkluose žuvusius paukščius galima nustatyti jų amžių, lytį, o šie duomenys pasitarnauja apibūdinant nykstančios rūšies populiacijos būklę.
„Pavyzdžiui, ledinės antys misdavo midijomis. Dabar, turime hipotezę, jog invazinės žuvys – grundalai – tiesiog suvalgo tą maistą, kurį anksčiau lesdavo ledinės antys, joms tenka ieškotis kitų maisto šaltinių. Jos pradeda maitintis žuvimi“, – pastebi mokslininkas.
J.Morkūnas su kolega per metus išskrodžia apie 150 įvairių rūšių vandens ančių. Jau pastebima, kad jų mityba tikrai keičiasi.
„Stebina tai, kad antys išlieka pakankamai geros būklės – riebios, raumeningos. Tai reiškia, kad jos prisitaiko, nors sąlygos tampa vis sudėtingesnės“, – pastebi mokslininkas.
J.Morkūnui ančių skrandžiuose yra tekę rasti žvejybinių kabliukų, kieto plastiko gabaliukų, netgi smulkaus gintaro. Antys lesa bestuburius, dvigeldžius moliuskus ir nedideles žuvis, tokias kaip stintos, strimėlės, bretlingiai, mažos plekšnės. Jų liekanų mokslininkai taip pat aptinka paukščių skrandžiuose iš to sprendžia, kaip kinta jų racionas.
Plastiko pasitaiko retai, tačiau jo neturėtų būti apskritai
Kaip jau minėta, iš Lietuvos traukiasi ledinės antys, būtent todėl, kad neberanda pakankamai moliuskų, kad pasisotintų.
„Ledinė antis, nuodėgulė, žiloji antis turi labai jautrų snapą, neria iki dugno ir moliuskus tiesiog išknisa iš po smėlio. Miške taip elgiasi šernai. „Beardamos“ dugną jos kartais prisiryja ir akmenukų“, – sako J.Morkūnas.
Tačiau akmenukai ančių skrandžiuose negąsdina, o štai plastikas – verčia susimąstyti. Iš kur jis Baltijos jūroje?
„Priminsiu, kad Baltijos jūra turi daug „vartotojų“. Todėl nebūtinai šis plastikas atkeliavo iš mūsų pakrantės. Plastiko esame radę trijų rūšių ančių skrandžiuose – ledinės anties ir rudakaklio naro, laibasnapio narūnėlio“, – sako J.Morkūnas.
Laimei, įvairių ne maisto objektų kol kas aptinkama palyginti retai: dviejuose paukščiuose iš šimto.
„Dažniausiai randame kažkokį minkšto plastiko gabalėlį, esame radę maišelio gabalėlį, plastiko gumelę, kuria kartais būna surištos salotos ar prieskoninės žolelės. Esame radę skrandyje laido gabaliuką. Atrodo, kad antys jo praryja nedaug – tačiau teoriškai apskritai tokių dalykų turėtume nerasti jų skrandžiuose, nes būtent šios antys turi labai jautrius snapus ir jais turėtų atskirti valgomus ir nevalgomus dalykus“, – sako J.Morkūnas.
Mokslininkas priduria, kad Baltijos jūros žvejai taip pat nenori žaloti retų ančių, todėl bendradarbiauja su mokslininkais, ieško išeičių – kaip joms parodyti tinklus? Jau išbandytos šviečiančios lemputės, kabinamos ant tinklų, tačiau neatrastas būdas, kuris sumažintų visų rūšių priegaudą. Kitaip tariant, jei priemonė atbaido ledines antis, tai visiškai nerūpi nuodėgulėms ir atvirkščiai.
„Kol kas atradome tik tiek, kad ant valo, ant kurio pririšta daugybė kabliukų (vadinamųjų ūdų) paukščiai užkimba ir įsipainioja rečiau, nei statomuose tinkluose. Greičiausiai todėl, kad paukščiai šį žvejybos įrankį mato tarsi „tvorą“ vandenyje, o tinklas yra pernelyg plonas, kad būtų pastebimas“, – sako J.Morkūnas.
Dar viena idėja – virš tinklų ore tvirtinti tokius pat paukščio siluetus, kokie miestuose tiesiog užklijuojami ant stiklinių fasadų ar akustinių tvorų. Kadangi antys nežino, kokia grėsmė jų tyko po vandeniu, galima mėginti jas atbaidyti vienintele joms pažįstama grėsme.
