Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių pateiktais duomenimis, šiais metais, iki rugpjūčio 3 d., Lietuvos miškuose užregistruoti 179 miško gaisrai 87,4 hektarų plote, iš jų 69 miško gaisrai privačiuose miškuose 27,92 hektarų plote (2017 metais tuo pačiu laikotarpiu šalyje buvo užregistruoti 73 miško gaisrai 50,77 ha plote).
Didžiausias gaisras, suniokojęs beveik 32 hektarus miško, kilo Nemenčinės rajono Žeimenos girininkijoje. Tauragės rajone kilo net 8 gaisrai per 5 dienas, šioje vietovėje miškas keliolika kartų padegtas tyčia.
Gaisrų skaičius bei bendras gaisraviečių plotas nuo 2006 metų esminiai sumažėjo ir dabartiniu metu fiksuojama apie 200 miško gaisrų per metus.
Lietūs atvėrė kelius į miškus
Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus specialisto Dainiaus Adžgausko teigimu, miškų gaisringumas skirstomas į penkias gaisringumo klases.
Sakoma, kad miškų gaisringumas yra I-os klasės, kai gaisrams kilti sąlygų apskritai nėra. Vėliau, augant tikimybei, auga ir gaisringumo klasė. Kai gaisro tikimybė siekia 5–10 proc. gaisringumo klasė yra II, kai 10–30 proc. – III ir taip toliau. Aukščiausioji, penktoji gaisringumo klasė – tai situacija, kai tikimybė gaisrui kilti siekia iki 100 proc.
„Šiais metais pavojingiausia situacija miškuose buvo birželio mėnesį, kai visoje Lietuvoje vyravo ketvirtos ir penktos klasės miškų gaisringumas. Iki birželio 22-osios dėl didelio miškų gaisringumo 23 savivaldybės buvo priėmusios sprendimus ir jų teritorijose buvo uždraustas arba apribotas fizinių asmenų lankymasis miškuose“, – sako D.Adžgauskas.
Po Joninių miškus atgaivino lietūs, tačiau dabar, vyraujant itin karštiems orams, gaisringumo rizika vėl auga ir šiuo metu Lietuvoje siekia III ir IV klases (Kauno, Radviliškio, Ukmergės, Anykščių, Rokiškio rajonuose).
„Miškų gaisringumas sparčiai auga įsivyravus karštiems, vėjuotiems ir su mažai kritulių orams“, – sakė D.Adžgauskas.
Pagal statistiką daugiausiai gaisrų kyla pietų ir pietryčių Lietuvos rajonuose (Druskininkų, Varėnos, Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų) bei Kuršių nerijoje esančiuose miškuose.
Kurios rūšies medžiai turi didžiausią riziką užsiliepsnoti?
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjo dr. Vido Stakėno teigimu, nuo 2006-ųjų Lietuvoje miškų gaisringumas mažėja.
„Gaisrų skaičius bei bendras gaisraviečių plotas nuo 2006 metų sumažėjo ir dabartiniu metu fiksuojama apie 200 miško gaisrų per metus. Vidutinis gaisravietės plotas yra apie 20–25 arai. Šie skaičiai rodo, palyginti, efektyvų miško apsaugos darbuotojų bei gaisrininkų darbą. Mažesnį gaisringumą, matyt, lėmė nuolatinis gaisrų rizikos prognozavimo tobulinimas, efektyvesnis prevencinių (įskaitant visuomenės informavimą bei draudimų sausringais laikotarpiais lankytis miškuose) ir miškų priešgaisrinės apsaugos priemonių planavimas ir taikymas“, – svarstė dr. V.Stakėnas.
Per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai gaisrų Lietuvoje įvyko 2012-aisiais.
„Gaisrų skaičius didėja, didėjant medyno amžiaus klasei. Pušynuose ir eglynuose kyla apie 80 proc. miško gaisrų, o lapuočių miškuose – 20 proc. Įvertinus Lietuvoje vyraujančių medynų plotus, galima teigti, kad Lietuvoje beveik pusė gaisrų gali kilti pušynuose, 11 proc. – eglynuose ir 35 proc. visų gaisrų – beržynuose, ąžuolynuose, drebulynuose ir juodalksnynuose“, – teigė pašnekovas.
Jo teigimu, sunkiausia suvaldyti požeminius (t.y. durpynų) gaisrus, taip pat gaisrininkams sunku su viršūniniais gaisrais, ypač jaunuolynuose (vienas tokių kaip tik yra Kuršių nerijos kalnapušių medynas). Gaisro užgesinimui didelės įtakos turi miško paklotės būsena, jos storis ir drėgnumas.
„Gaisrų plitimui padeda stiprus vėjas, žemas oro drėgnis, oro ir miško paklotės paviršiaus temperatūra“, – kalbėjo dr. V.Stakėnas.
Miškų instituto atstovo teigimu, neabejotinai vienas gaisringiausių regionų Lietuvoje yra Kuršių nerija.
„Tai lemia ne vien tai, kad čia vyrauja sausos augavietės, kalninės pušies medynai, kuriuose po lajomis nėra žolinės augmenijos bet ir didelis iškylautojų bei poilsiautojų skaičius. Per dešimtmetį dideli gaisrų plotai taip pat buvo Šilutės, Šalčininkų bei Zarasų miškų urėdijose. Visgi dešimtmetis yra per mažas laiko tarpas tokiai statistikai, nes vienas didesnis gaisras (pavyzdžiui, Aukštumalos durpyne, Šilutės rajone, 2011 metais gaisrai apėmė daugiau nei 250 hektarų durpyno, kuriame – 60 hektarų miško) gali iškreipti statistiką“, – sakė pašnekovas.
Nepailstantis padegėjas – policija pričiupo po 11 padegimų
Šįmet statistiką greičiausiai iškreiptų Tauragės rajonas, kuriame nuo metų pradžios jau kilo 19 gaisrų. Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus specialistas D.Adžgauskas sako, jog, jei miškas padegtas tyčia, atvykus ugniagesiams, šią šunybę iškrėtusių asmenų jau ir pėdos būna atšalusios. Visgi pareigūnams šįkart pavyko išaiškinti ir sulaikyti asmenį, sukėlusį beveik dvi dešimtis gaisrų. Iš viso dėl jo rankos išdegė beveik 7 hektarai miško.
„Didžiausias gaisras įvyko gegužės 13-osios naktį (išdegė 4,5 hektaro). Įtarus, kad tai padegimai, ir įvedus sustiprintą budėjimą bei vykdant nuolatinius reidus, gaisrų plotas sumažėjo iki minimumo. Gegužės 14-ą dieną nuo 13.20 val iki 15.35 val. miškas buvo padegtas keturis kartus Šilinės girininkijoje, gegužės 27-ąją – septynis kartus Šilinės ir Eičių girininkijose. Įtariamo pažeidėjo asmenybė buvo nustatyta ir perduota policijai. Birželio 1 d., po paskutinio padegimo, policija padegėją sulaikė ir 3 mėnesiams uždarė į areštinę. Padegimo motyvų pažeidėjas nenurodė. Apskritai miškai dažniausiai yra padeginėjami dėl žmonių liguisto potraukio padeginėti (piromanijos) arba keršto motyvų“, – sakė D.Adžgauskas.
O gal padegėjas tiesiog yra įsitikinęs, kad taip padės miškui „atsinaujinti“? Padėti suklestėti iki tol gožtoms rūšims? Tokių nuomonių yra tekę girdėti. Taigi ar gaisras gali duoti ir naudos?
„Vidutinėse platumose, kurioms priklauso ir mūsų kraštas, miškas yra savaiminė ir pati paskutinė ekosistemos vystymosi stadija, pavyzdžiui, suartas laukas greitai virs pieva, o vėliau – mišku. Gamtoje augalai naudoja skirtingas augimo strategijas, vieniems palankios sąlygos įsikurti atvirose vietose, kiti mėgsta unksmę ar yra susiję su vėlyvomis miško raidos stadijomis. Dažniausiai šviesiamėgėms rūšims gamtiniai trikdžiai, tarp jų ir miško gaisrai, gali būti galimybė sudygti ir įsitvirtinti. Manoma, kad augalijos prisitaikymas prie gaisrų yra susijęs su jų dažnumu, pavyzdžiui, Pietų Europoje augančios rūšys yra labiau prisitaikiusios prie gaisrų. Viduržemio jūros regione sutinkamos pušų rūšys, kurių atsikūrimas daugeliu atvejų yra priklausomas nuo gaisrų, pavyzdžiui Alepinė pušis (lot. Pinus halepensis), Turkinė pušis (lot. Pinus brutia). Šių pušų kankorėžiai atsiveria tik pabuvoję trumpalaikėje kaitroje“, – kalbėjo dr. V.Stakėnas.
Pamačius degančią miško paklotę reikėtų skambinti Bendrojo pagalbos centro tel. 112, tada įvertinus savo galimybes, jeigu ugnis nėra labai išplitusi (ne daugiau 1–3 arų), pabandyti ją užgesinti.
Jo teigimu, netgi Lietuvoje kai kuriais atvejais gamtotvarkos planuose kontroliuojami miško gaisrai pateikiami kaip priemonė palaikyti ar atkurti tam tikras buveines.
„Pavyzdžiui, kertinėse miško buveinėse siekiant savaiminio pušynų atsikūrimo po motininio medyno danga. Nors šios priemonės ir pateikiamos rekomendacijose, realybėje retai taikomos. Žinoma, tenka pasverti duodamą naudą ir daromą žalą, nes žmogaus kišimasis į gamtą visuomet yra subjektyvus“, – sakė pašnekovas.
Gaisras kilo nuo šūvio
Didžiausia žala miškui šiemet padaryta Nemenčinės miškams: karinių mokymų metu netyčia laukuose įsižiebusį gaisrą į miško pusę pūstelėjo vėjo gūsis.
„Minėtas gaisras (viso 31,8 hektaro) kilo Pabradės kariniame poligone karinių mokymų metu. Karinių šaudymų metu gaisras kilo karinio poligono medžiais neapaugusioje žemėje (18,4 ha), vėliau liepsnos persimetė ir į šalia esantį mišką (13,4 ha). Gaisro gesinimą labai apsunkino tą dieną pūtęs itin stiprus vėjas“, – prisiminė D.Adžgauskas.
Tačiau pagal dr. Vido Stakėno pateiktą statistiką, sprogmenys ir karių pratybos sudaro mažiau nei vieną procentą miško gaisrų priežasčių diagramoje.
„Gaisrų priežastys daugeliu atvejų yra žinomos ir fiksuojamos miškų urėdijose. Miško lankytojai (poilsiautojai, grybautojai ir kiti) įvardinami kaip pagrindinė miško gaisrų priežastis. Pavyzdžiui, neatsargus lankytojų elgesys 2007 metais sukėlė 81 proc. gaisrų. Antra dažniausiai pasitaikanti miško gaisrų priežastis buvo žemės ūkis ir žolės deginimas. Dėl šios priežasties 2006 m. kilo 38 proc., o 2010 m. – beveik trečdalis miško gaisrų, tačiau nuo 2011 metų dėl šios priežasties kilusių miško gaisrų kasmet mažėjo. Miško padegimo atvejai 2013 metais sudarė 9 proc. gaisrų“, – statistiką atskleidė pašnekovas.
Į gaisro vietą nuvyksta per 15 minučių
Lietuvoje veikia bendra priešgaisrinė miškų apsaugos sistema, neskirstant, ar miškas yra valstybės, ar privataus asmens nuosavybė.
„Pagal šią sistemą miškų urėdijos regioniniai padaliniai vykdo miško gaisrų kilimo vietų stebėjimą, miško gaisrų gesinimą, miškuose atnaujina mineralizuotas juostas, įrengia priešgaisrinius kelius, vandens paėmimo vietas, vykdo švietėjišką veiklą ir kt.“, – sako D.Adžgauskas.
Kasmet su ugniagesiais suderinami miško gesinimo planai, paruošiama gaisrų gesinimo technika ir įranga, atnaujinamos priešgaisrinės mineralizuotos juostos. Taip pat suformuojamos ir apmokomos gaisrų gesinimo komandos, darbui parengiamos Antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos (AAMGSS) arba miško gaisrų stebėjimo bokšteliai. Kasmet atnaujinama (įrengiama) apie 13 tūkstančių kilometrų priešgaisrinių mineralizuotų juostų.
„Pareigūnai miškuose vykdo reidus, siekdami sudrausminti asmenis, nesilaikančius miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. Svarbiausia yra kuo greičiau gauti pranešimą apie kilusį gaisrą miške (informacija apie kilusį gaisrą gaunama iš AAMGSS, miško gaisrų stebėjimo bokštų budėtojų arba piliečių telefonu 112) ir operatyviai nuvykus pradėti jo gesinimą, kol gaisro apimtas plotas neišsiplėtė. Šiuo metu naudojama gaisrų aptikimo sistema leidžia į gaisravietę atvykti per 15–20 min., priklausomai nuo atstumo“, – sakė pašnekovas.
Valstybinių miškų urėdijos svetainėje rašoma, kad apie ugnį pranešus bendruoju pagalbos telefonu, galima mėginti ją suvaldyti pačiam. Tačiau kaip įvertinti, ar nerizikuoji gyvybe gelbėdamas gamtą?
„Manyčiau, kad pamačius degančią miško paklotę reikėtų skambinti Bendrojo pagalbos centro tel. 112, tada įvertinus savo galimybes, jeigu ugnis nėra labai išplitusi (ne daugiau 1–3 arų), pabandyti ją užgesinti (užplakant liepsną medžių šakomis, užtrypiant kojomis arba užkasant žemėmis, užpilant vandeniu“, – patarė D.Adžgauskas.
Taip pat reikia atsakingai atlikti miško ruošos darbus, nepalikti miške stiklo šukių ir kitokių šiukšlių, laužą užpilti vandeniu ir palikti jį tik įsitikinus, kad visiškai neberusena.
