Dėmesys kiekvienam medžiui
Lukiškių aikštėje netylant statybų darbams, gamtininkai, įvairių sričių specialistai, visuomenės ir Aplinkos ministerijos atstovai susitiko aptarti bene opiausio aikštės rekonstrukcijos klausimo – liepų kirtimo.
Plakatu „Laisvę Lukiškų liepoms“ nešinos moterys išdėstė savo nuomonę, kad sprendžiant želdynų klausimus vystytojams stinga jautresnio požiūrio į ilgaamžius medžius. „Ar tikrai šita liepa negali likti, ar tikrai jo visiškai negalima išsaugoti?“ – rodydama į vieną iš rožiniu kryžiuku pažymėtų medžių klausė moteris. Liepų išsaugojimo šalininkės pabrėžė šių medžių svarbą miestui taršos klausimu, kaip vieną iš argumentų vardijo ir liepų vasarą sudaromą malonų šešėlį, po kuriuo mielai gali atsipūsti parke. Galiausiai paminėjo ir paprastą žmogaus jautrumą medžiui, gamtai. Pasak moterų, kas dieną čia vaikštantiems žmonėms svarbi kiekviena Lukiškių aikštės liepa.
Ar tikrai šita liepa negali likti, ar tikrai jo visiškai negalima išsaugoti?
Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ projekto vadovė J.Večerskytė-Šimeliūnė, kuri atsakinga už projekto želdynų dalį, patikino, kad šalinti planuojama tuos medžius, kurie specialistų buvo įvertinti kaip neprogresyvūs. Tokios būklės liepos nesudaro nė dešimties procentų visų aikštės medžių.
Anot architektės, iš visų 240 liepų kirsti numatoma 21. J.Večerskytė-Šimeliūnė pabrėžė ir tai, kad kalbant apie projektą vertinti reikėtų kontekstą: „Turime žiūrėti ne į kiekvieną detalę atskirai, o į visumą. Rengiant šį projektą buvo atsižvelgta ir į kraštovaizdžio, ir dendrologinį, ir į arboristinį aspektą, ir visi jie yra vienodai svarbūs. Be to, turėtume žiūrėti ne iš šios dienos perspektyvos, bet ir toliaregiškai, įvertinti tai, kad ši aikštė stovės dar penkiasdešimt metų.“
Vertinta triskart išsamiau
Rodydama plane į medžius, kuriuos planuojama kirsti, J.Večerskytė-Šimeliūnė kalbėjo apie tai, kad kiekviena erdvė turi savo vadinamąją „genetiką“. Lukiškių aikštėje pėstieji jau seniai buvo suformavę, išmindę sau patogius takus, kurie neatitiko suprojektuotų. „Medžių šaknys tuose takuose buvo atviros, jos buvo tiesiog nutryptos. Mes turime nuotraukų, kuriose matyti, kad šitie medžiai jau kentėjo nuo ištrypimo“, – vieną iš priežasčių, kodėl tam tikrus medžius pasirinkta šalinti, įvardino architektė. Galiausiai ji pridūrė ir tai, kad medžius ketinama ne tik šalinti, bet ir sodinti. Aikštė po rekonstrukcijos, specialistės teigimu, tikrai bus žalia, nes pasodinti medžių planuojama daugiau nei iškirsti.
Mes turime nuotraukų, kuriose matyti, kad šitie medžiai jau kentėjo nuo ištrypimo.
Atsakydama į visuomenės atstovių teiginius J.Večerskytė-Šimeliūnė teigė, kad buvo atlikta tikrai išsami medelyno analizė: „Kiekvienas medis lentelėje turi savo numerį, savo parametrus, savo įvertinimus – tiek šaknų, tiek kamieno, tiek lapijos, tiek pažeidimų. Medžių estetinė ir fizinė būklė buvo įvertinta pagal 18 punktų. Atsižvelgiant į vertinimo apimtį ir kontekstualumą, jis tris kartus išsamesnis, nei numatyta Želdynų įstatyme.“
Galiausiai J.Večerskytė-Šimeliūnė aiškino, kad architektas turi prisiimti ir atsakomybę ne tik už tai, ką daro dabar, bet ir už tai, kaip bus vėliau. Visuomenės atstovams, jos teigimu, neretai kalbėti yra kur kas lengviau. „Būdama projekto dalies vadovė aš turi prisiimti juridinę atsakomybę. Jeigu vienas iš tų medžių užkris ant vežimėlio, kuriame bus vaikas, ar dviračiu važiuojančio žmogaus? Ar visuomenė tada prisiims atsakomybę?“ – retoriškai klausė architektė.
Galima išsaugoti daugiau?
Lietuvos arboristikos centro vadovas Sigitas Algis Davenis tikino stebintis Lukiškių aikštės medžius jau dešimtmetį ir galintis pasakyti, kad kai kurių iš jų būklė iš tiesų yra avarinė. Nepaisant natūralios gamtos konkurencijos, amžiaus, pasak pašnekovo, ypač didelę įtaką medžiams daro ant gatvių barstoma druska. „Aišku, nenorime važinėti ledu padengtomis gatvėmis, tačiau turime pripažinti, kad druska labai kenkia. Barstoma druskas pakliūva į medžio šaknyną ir taip padaro nemenką žalą, taigi arčiau gatvės esantys medžiai yra labiau pažeisti.“
Jeigu vienas iš tų medžių užkris ant vežimėlio, kuriame bus vaikas, ar dviračiu važiuojančio žmogaus? Ar visuomenė tada prisiims atsakomybę?
A.Davenis pritarė, kad dalį medžių jau reikia šalinti, tačiau, jo nuomone, šis skaičius galėtų būti mažesnis, nei šiuo metu numatytas. Išauginti naują tokį ilgaamžį medį mieste yra labai sunku, todėl pašnekovas ragino galvoti, kaip juos išsaugoti, nors perspėjo, kad tai gali atsieiti nemažai lėšų.
„Kai kuriuos medžius tikrai galima būtų patausoti. Yra jau technologijų, kurios leidžia sutvarkyti ir kamieną. Galima, pavyzdžiui, formuoti medžius, kaip daroma daugelyje pasaulio valstybių, nors Lietuvoje tai yra dar naujovė“, – medžių gelbėjimo būdus vardijo pašnekovas.
Lietuvos arboristikos centro vadovas pritarė, kad kiekvieno medžio likimą svarstyti reikėtų itin atsakingai, mat tiek miestui, tiek gamtai, tiek žmogui jis – labai svarbus. Per dieną, anot A.Davenio, toks medis užtikrina deguonies 3–4 žmonėms, taigi – išvados peršasi pačios.
Miestas ir miškas – skiriasi
Gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, kalbant apie medžių išsaugojimą reikėtų skirti miestą ir mišką. Nors neabejotinai želdynai reikalingi visur ir esant galimybei reikia juos saugoti, pašnekovas priminė, kad mieste medis atlieka ir architektūrinį formavimo vaidmenį.
„Šis klausimas buvo aptartas ne kartą, vertino jį specialistai. Reikia turėti mintyje, kad planuojama ir atkurti tą želdyną. Turime suprasti, kad šiais laikais rykštės niekas nesodina. Atvežamas kelių metrų medelis ir galima sakyti, kad iš dalies tai yra atkuriama, želdynas atjauninamas“, – svarstė pašnekovas.
S.Paltanavičius prisiminė, kad panašūs klausimai buvo keliami ir renovuojant Gedimino prospektą: „Lygiai tas pats buvo, kai vyko Gedimino prospekto atnaujinimo darbai. Buvo daug sujudimo, mane, kaip gamtininką, kvietė įvairios organizacijos – štai, žiūrėk, medžius pjauna. Aš ir tada jiems aiškinau, juk tai – ne girios medžiai. Vertinkime tai, kad bus pasodinti nauji medžiai. Tada kaip tik, pamenu, nuėjome pažiūrėti, iš dešimties kirstų liepų – visos dešimt buvo su puviniu.“
Gamtininkas pritarė ir tam, kad būtina žiūrėti toliaregiškiau. „Kaip medis atrodo šiandien, tikrai dar ne viskas. Juk mes nežinome, kas su tuo medžiu bus po penkerių metų, turime įvertinti. Jei medis turi puvinio, nežinome, kada jis tiesiog tiek supus, kad galima sakyti visiškai išplyš. Tada žiūrėsime iš kitos pusės, kas neprižiūrėjo? Aš manau, šiuo atveju, čia dėmesio vertinimui skirta užtektinai“, – nuomonę dėstė S.Paltanavičius.
Kaip medis atrodo šiandien, tikrai dar ne viskas. Juk mes nežinome, kas su tuo medžiu bus po penkerių metų, turime įvertinti.
Dėl kelių liepų – klaustukas
Aplinkos viceministras Martynas Norbutas teigė esantis tikras, kad visuomenės ir projektų vystytojų bei specialistų nuomones įmanoma suderinti. Pašnekovas pritarė, kad planuojamų kirsti medžių procentinė išraiška nėra didelė, tačiau atkreipė dėmesį, kad išsaugoti tuos medžius, kuriuos galime – privalome.
„Aš manau, kad dėl kai kurių medžių dar tikrai galima tartis. Jeigu tam, kad išsaugotume medį, vieną ar kitą taką reikia nukreipti metrą ar kelis į kitą pusę – tai kodėl to negalime padaryti? Man dar kyla ir klausimų dėl tų medžių, kurių šaknys yra galimai pažeistos, kirtimo. Šiuos klausimus būtų galima spręsti net ir po to, kai rekonstrukcija jau įvyks. Kitaip tariant, išsaugoti ir pasižiūrėti, kaip tas medis laikosi toliau, nepriimti skubotų sprendimų“, – savo įžvalgas dėstė viceministras.
M.Norbutas neabejojo, kad suderinti interesus pavyks, tačiau tikino šiame susitikime įžvelgęs kitą problemą, kad visuomenė yra per mažai informuojama apie numatomus vykdyti planus. „Labai dažnai bendruomenė, Vilniaus ir kitų miestų gyventojai paprasčiausiai nežino, kas yra daroma, kas planuojama daryti. Tiksliau, sužino tada, kai jau pradedami darbai, nors susikalbėjimas su visuomene turėtų būti pats pirmas etapas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Pasak jo, užsienio valstybių praktika rodo, kad kartais bendruomenės gali pateikti net labai originalių ir itin naudingų sprendimų.
