Dėvėtų drabužių parduotuvė leidžia mažais žingsneliais spręsti tekstilės problemas
Vilniaus Naujamiesčio kvartale veikia iniciatyva „Tex Tale“, kurioje dėvėti rūbai yra rūšiuojami, atiduodami labdarai, perdaromi, taisomi ir panašiai.
Šios iniciatyvos įkūrėja, aplinkosaugininkė Viktorija Nausėdienė sako, jog per pirmuosius veiklos metus „Tex-Tale“ studijoje vyko gausybė socialinių projektų, aplinkosauginės edukacijos, festivaliai, blusturgiai, netgi „Nuotakų turgus“. Edukacijų metu šios iniciatyvos autoriai vedė įvairias dirbtuves, demonstravo filmus apie greitosios mados pramonės poveikį aplinkai, išnaudojamus žmones.
Kartais mums tereikia priminti daigstymo, siuvinėjimo, blukinimo dažais ar dar kokias nors technikas.
„Per edukacijų gausą pirmaisiais metais gal kartais net ir nukrypdavome nuo savo pagrindinio tikslo. O pagrindinis tikslas – dėvėtos tekstilės problemos sprendimas. Siekiame sukurti atsakingą, tvarią dėvėtos tekstilės panaudojimo grandinę. Todėl pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriame dėvėtos tekstilės priėmimui, rūšiavimui, fizinei ir elektroninei dėvėtų rūbų ir antrinio dizaino gaminių parduotuvėlei,“ – sako V.Nausėdienė.
Į „Tex-Tale“ galite atnešti savo nebedėvimus drabužius, tačiau su viena sąlyga – jei patys dar norėtumėte juos nešioti. Pasak V.Nausėdienės, žmonės, kurie sulauks jūsų dovanotų drabužių, taip pat nori atrodyti oriai. Už atneštą ir padovanotą tekstilę „Tex-Tale“ dovanoja nuolaidą įsigyti drabužiui, avalynei, aksesuarams.
„Visi čia esantys daiktai, drabužiai yra verti antro šanso. Bendradarbiaudami su kūrybiškais žmonėmis bandome įrodyti, kad gali būti atsakingas ir ne mažiau stilingas“, – sakė V.Nausėdienė.
Dizaino studentai priima iššūkį siūti iš dėvėto rūbo
Į „Tex Tale“ atneštus drabužius čia dirbantys savanoriai skirsto tokiu principu: originalesni drabužiai lieka parduotuvėje, o didžioji daiktų dalis išdalinama labdaros organizacijoms.
„Per 2018-uosius metus išdalinome daugiau nei 4 tonas paramos. Neatlygintinai kartu su savanoriais atrinkome tokį kiekį drabužių, avalynės, aksesuarų ir namų tekstilės. Dar daugiau – asmenys iš socialiai pažeidžiamų grupių patys padeda mums juos atrinkti ir skirstyti“, – sakė V.Nausėdienė. Į „Tex Tale“ iš viso buvo atnešta ir vėliau perskirstyta daugiau nei 5 tonos tekstilės.
Trečiasis drabužių tipas – „pavargę“ rūbai. Šie keliauja į dirbtuves, kur yra pataisomi, perdaromi. Dalis nugula į laikino sandėliavimo vietą ir laukia savo šlovės valandos.
„Į mūsų studiją-parduotuvėlę vis dažniau užsuka daugiau entuziastų siuvančių, perkuriančių, atnaujinančių drabužius. Į misiją įsitraukia ir ugdymo įstaigos, pavyzdžiui, kostiumo dizaino ar panašių specialybių studentai čia atlieka praktiką. Nors siūti iš naujo audinio tikrai yra lengviau ir pigiau, nei iš jau esamo drabužio, tačiau norime parodyti, kad jei daiktas nepatinka toks, koks jis yra, dar gali būti perkurtas ir vėl mylimas“, – atskleidė V.Nausėdienė.
Studijoje periodiškai organizuojamos drabužių taisymo dirbtuvės. Iniciatyvos autorė svajoja, jog čia veiktų nuolatinės drabužių dirbtuvės, į kurias užsukę bet kuriuo metu galėtumėte išmokti pasitaisyti turimą drabužį arba gauti jo taisymo ar pritaikymo paslaugą.
„Kartais mums tereikia priminti daigstymo, siuvinėjimo, blukinimo dažais ar dar kokias nors technikas. Susitaisyti drabužį reikia prisiruošti. Bet kai ateini į erdvę, kurioje susirinkę bendraminčiai – gauni tą postūmį išbandyti, prisėsti prie siuvimo mašinos. Paskatinimu tampa ir matomas rezultatas“, – kalbėjo V.Nausėdienė.
Tekstilės atliekas galima pristatyti į didelių gabaritų atliekų aikšteles, kuriose yra būtent dėvėtai tekstilei skirti konteineriai.
Iniciatyvos autorė kviečia ne tik atnešti nebereikalingus daiktus, bet ir įsigyti kažką iš kitų žmonių padovanotų – dalinimasis yra šios iniciatyvos variklis.
Tekstilės atliekų problemai spręsti reikės visų susitelkimo dėmesio
„Dabar didžiausias iššūkis – ką daryti su tais drabužiais, kurie jau iš tiesų „atgyveno“? Kaip juos įsukti atgal į tą žiedinės ekonomikos ratą? Tam jau reikalingi rimti ir sudėtingi technologiniai sprendimai, atitinkamas valdžios institucijų dėmesys. Į tokio masto problemų sprendimų paiešką turi įsitraukti visi: pramonė, mokslas, vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos“, – sakė V.Nausėdienė.
Nusidėvėjusius drabužius ji patarė panaudoti namuose kaip šluostes. Šiuo metu dėvėtą tekstilę galima mesti į dėvėtai tekstilei skirtus konteinerius, kurie stovi kai kuriuose miestuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Neringoje, Šiauliuose, Trakų, Jurbarko, Kretingos, Klaipėdos, Skuodo, Tauragės, Utenos, Radviliškio, Šiaulių, Švenčionių rajonuose), jų tinklas vis dar plečiamas. Taip pat tekstilės atliekas galima pristatyti į didelių gabaritų atliekų aikšteles, kuriose yra būtent dėvėtai tekstilei skirti konteineriai.
Tiesa, kad būtų galima tekstilę naudoti pakartotinai ar ją perdirbti, reikia gyventojų sąmoningumo tinkamai pasirūpinti tekstilės atliekomis prieš jas surenkant ir perduodant atliekų tvarkytojams. Į tekstilės konteinerius galima mesti drabužius, avalynę, patalynę, antklodes, užuolaidas ir žaislus. Visi išmetami daiktai turi būti švarūs, supakuoti į polietileninius maišus. Į šiuos konteinerius griežtai draudžiama mesti kitas atliekas. Pasak pašnekovės, tobuliausia būtų, jei netinkama dėvėti tekstilė būtų perdirbta į pluoštą, iš kurio mados industrija vėl galėtų gaminti naujus drabužius ar kitus tekstilės gaminius. Technologijos jau egzistuoja, tačiau realus perdirbimas susiduria su netikėtais iššūkiais. Pavyzdžiui, kad perdirbtame pluošte randama daugybė cheminių medžiagų likučių (jų drabužis gauna jį balinant, minkštinant, skalbiant).
Ekspertai iš Šiaurės šalių mus vadina „dėvėtos tekstilės rojumi“.
„Visoms šioms medžiagoms pašalinti reikalingi brangūs technologiniai sprendimai. Jei medžiagos (pavyzdžiui, tekstilės dažai) paliekamos – visi iškart pradeda diskutuoti – o kaip tai atsilieps toliau drabužį dėvėsiančių žmonių sveikatai?“, – kalbėjo V.Nausėdienė.
Antras iššūkis – jog dauguma mūsų dėvimų rūbų yra sintetinių ir natūralių medžiagų mišiniai. Dėvėtos tekstilės srautų atskyrimas pagal pluošto tipą – vėlgi brangiai kainuoja.
Lietuva – dėvėtos tekstilės „rojus“
Šiuo metu „Tex-Tale“ kartu su Kauno technologijos universiteto mokslininkais ir partneriais iš kaimyninių šalių įgyvendina bendrą projektą, kurio tikslas – įvertinti tekstilės kiekius, cirkuliuojančius visose trijose Baltijos šalyse, ieškoti sprendimų žiedinei dėvėtos tekstilės sistemai kurti.
„Jau dabar matome, kad projekto rezultatai bus stebinantys. Lietuva yra viena didžiausių dėvėtos tekstilės importuotojų visoje Europoje. Ekspertai iš Šiaurės šalių mus vadina „dėvėtos tekstilės rojumi“, – sako V.Nausėdienė.
Pašnekovė pripažįsta, kad šie dėvėti gaminiai ne vieną dešimtmetį sudarė mums visiems galimybes gerokai pigiau atsinaujinti.
„Bet egzistuoja ir kita medalio pusė. Kai galėjome rūbus pirkti po eurą, du ar tris... Mūsų spintose susikaupė tokie kiekiai, kurie yra tiesiog neadekvatūs. Ką daryti su visais tais drabužiais? Ar kasmet sukaupiamos dešimtys tūkstančių tonų dėvėtos tekstilės – tik atliekų tvarkytojų rūpestis? Realių sprendimų trūksta – tiek naujos, tiek dėvėtos tekstilės importuotojai kol kas lūkuriuoja. Savivaldybėse perkami tekstilės surinkimui skirti konteineriai. Tačiau pasigendu atsakymo į klausimą: „O kas toliau?“. Kiek drabužių gamintojai ir importuotojai linkę prisidėti prie tos problemos sprendimo? Pamažu randasi mažos socialinės iniciatyvos – tokios kaip mes – kurios ieško naujų modelių tai problemai spręsti. Tikrai norėtųsi didesnio palaikymo, laikas rimtesniam dialogui su kitais šios rinkos žaidėjais“, – sako V.Nausėdienė.
Ji įsitikinusi, kad tekstilės srityje taip pat turėtų egzistuoti gamintojo atsakomybės principas, koks šiuo metu galioja baterijų, padangų, pakuočių, transporto priemonių, elektroninės įrangos gamintojams. Tiekdami gaminius į rinką gamintojai ir importuotojai privalo rūpintis tolimesniu savo importuojamo ar gaminamo produkto kiekio atliekų sutvarkymu.
Pigu? Vadinasi, kažkas nuo to jau nukentėjo
Renkantis naujus drabužius pašnekovė patarė žiūrėti kokybės, skaityti etiketes ir rinktis natūralius pluoštus (šiandien parduotuvėse jau galite atrasti drabužių iš ekologiško ar perdirbto pluošto), eiti apsipirkti tik gerai apgalvojus savo poreikius.
Technologijos jau egzistuoja, tačiau realus perdirbimas susiduria su netikėtais iššūkiais. Pavyzdžiui, kad perdirbtame pluošte randama daugybė cheminių medžiagų likučių (jų drabužis gauna jį balinant, minkštinant, skalbiant).
„Kas dar? Kaina. Neieškokite mažiausios. Jei kažkas gamina pigiai, tai kažkas nuo to nukentėjo. Kenčia ne tik kokybė, kenčia ir čia dirbantys žmonės. Sakoma, kad žema kaina suka šios industrijos girnas. Ji lemia prastą kokybę, trumpesnį galiojimo laiką ir dar didesnį vartojimą. Palaikykime vietos kūrėjus, orientuokimės į vieną kokybišką, ne penkis pigius“, – ragino V.Nausėdienė. „Tex-Tale“ vyksta ir mokymai, kaip susitvarkyti spintą, kad visuomet turėtum, ką apsirengti.
Kaip minėjo šios iniciatyvos įkūrėja, vis daugėja dizainerių, kurie pasiryžta griebtis sunkaus darbo ir kurti iš jau dėvėtos tekstilės. Žemaitijoje, Klaipėdoje, kurianti dizainerė Regina Doseth įkūrė prekės ženklą „Rupki“ ir jau trečius metus iš vyriškų klasikinių marškinių kuria įvairius moteriškus rūbus. Jos teigimu, kurti galima ne tik iš vientisos medžiagos gabalo. Iki tol keliolika metų ji buvo veltinio gaminių kūrėja.
Paklausta, kaip gimė prekės ženklo pavadinimas, dizainerė šmaikštauja žemaitiškai: „Rupki, rupki, kuoki kiaulės tie žmuonis, pagamina, i nesuvartuoj!“ Iš tiesų ji anksčiau turėjo parduotuvę Palangoje tokiu pavadinimu, o kažkada, kai nuo galvoje besisukančių idėjų negalėjo užmigti, išėjo pasivaikščioti ir ant kelio pamatė pačią „rupkę“ – rupūžę.
„Supratau, kad tai – ženklas. Tai, ką darysiu, bus „rupki“. Kartais Žemaitijoje taip ir nusikeikiama, bet tai nėra blogas keiksmas, – juokiasi R.Doseth. – Kaip nutariau užsiimti tokia veikla? Pasakysiu Jums tokį faktą: pasaulyje yra prigaminta tiek rūbų, kad jei penkeriems metams uždarytume visas siuvyklas ir gamyklas – mums dar užtektų. Nueikite į prekybos centrą ir tiesiog apžiūrėkite, kiek yra rūbų ir kiek žmonių, norinčių juos įsigyti, vaikšto?“, – sakė rūbų dizainerė.
Iš tokių pačių vyriškų marškinių – dvylika skirtingų modelių drabužių
Anksčiau vilną vėlusi kūrėja dabar rado tiekėją, kuris jai atveža neparduotus, dar supakuotus vyriškus marškinius – įvairiausių dydžių, vienodų modelių ir spalvų.
„Gavusi visą didžiulį kiekį iš pradžių dėlioju pagal spalvą, tada – pagal dydžius. Tada žiūriu, ką iš to galima pasiūti: sijoną ar šortus, suknelę – tai jau priklauso nuo dizainerio fantazijos. Esu sukūrusi tam tikrus modelius, tam tikrą sistemą. Iš vienos paskirties drabužio išeina dvylika skirtingų modelių. Moterišką suknelę galima pasiūti iš dvejų, trejų arba penkerių vyriškų marškinių – skirsis ilgis ir suknelės pūstumas. Kai kuriems drabužiams, pavyzdžiui, suknelei pasiūti reikia dvejų vienodų marškinių. Pasiūtus drabužius testuojame, kad jie iš tiesų būtų patogūs“, – atskleidė pašnekovė.
Įsivaizduokite – sugalvojęs naujo drabužio idėją, gali pasiūti kelis tokius drabužius. O perdarinėdama turi kiekvieną drabužį nučiupinėti ir „pamylėti“.
Ji džiaugėsi, kad gauna vienodus marškinius, tai palengvina jų derinimą, kuriant naują drabužį nepritrūksta medžiagos.
„Žinoma, pats audinys, kai naudoji seną drabužį, riboja, pavyzdžiui, iš marškinių nepadarysi „saulės kliošo“. Turi ieškoti kažkokių kitų medžiagų likučių. Iš marškinių galima pasiūti ir švarkelį, kelnes... Kartais net stabdau save, kad jau per toli nenubanguočiau“, – sakė R.Doseth.
Pokalbį ji baigia vertinga įžvalga: „Anksčiau rūbus taisydavome iš nepritekliaus. Dabar tai turime daryti iš pertekliaus.“
Misija: nemadingus drabužius grąžinti „į madą“
Kartu su sese iniciatyvą „Šarka. Daiktų istorijos“ pradėjusi Onė Maldžiūnaitė savo bloge nuliai.lt demonstruoja, kaip galima visiškai transformuoti drabužius. Iš kelių geros kokybės marškinių gali gimti keistoje vietoje sagas turinti suknelė, iš didelio dydžio švarko rankovių – šortai, o iš praeitimi dvelkiančio aksominio kostiumėlio – „maža juoda“ suknelė.
„Rupki, rupki, kuoki kiaulės tie žmuonis, pagamina, i nesuvartuoj!“
Onė kartais sukasi dėvėtų ir naujų drabužių parduotuvėje, kartais – dirba studijoje, todėl negali įvardyti, kiek drabužių perkuria per savaitę ar mėnesį.
„Parduotuvėje turime dalį naujų, dalį – dėvėtų ir dalį – perdarytų drabužių. Savo apskritai bene visus drabužius jau esu perdariusi, nes vis norisi ką nors tai patrumpinti, tai pailginti, tai ką nors įdomaus prisiūti. Mes veikiame komiso principu (žmonės atneša dėvėtus drabužius parduoti). Idėja perdarinėti rūbus kilo tuomet, kai pastebėjome, kad yra drabužių, su kuriais viskas gerai, galbūt jie netgi nedėvėti, bet yra kokia nors nemadinga detalė. Pavyzdžiui, gryno kašmyro megztukas su kažkokiais raukinukais. Nelabai galime jo paimti, nes tokio jo nepirks. Tačiau juk jis – puikios kokybės!“ – prisiminė O.Maldžiūnaitė.
Ji mano, kad žmonės rūbus renkasi ne pagal funkciją, o pagal tai, ar jie tuo metu madingi. Dėl šios priežasties dalis rūbų tampa nebenešiojami, nereikalingi. Tačiau kartais tereikia tik nedidelės detalės ar patobulinimo, kad rūbas vėl būtų įrašytas į „madingųjų“ sąrašą.
Kūrė perdarytus marškinius jaunavedžių porai
O.Maldžiūnaitė prisipažįsta daug laiko praleidžianti „Pinterest“ ir kituose tinkluose, domisi mados naujovėmis ir sprendimais.
„Visko pasaulyje nepersiūsiu, todėl renkuosi geras, kokybiškas, natūralias medžiagas – šilką, vilną, medvilnę. Tokie drabužiai yra kokybiški, tiesiog nestilingai atrodo. Perdarymo veikla yra labai imli laikui. Ir, įsivaizduokite: sugalvojęs naujo drabužio idėją, gali pasiūti kelis tokius drabužius. O perdarinėdama turi kiekvieną drabužį nučiupinėti ir „pamylėti“. Taigi, perdarytas drabužis – individualus. Todėl per savaitę net negaliu pasakyti, kiek drabužių persiuvu – nuo 10 iki 20 – juos kuriant dingsta laiko pojūtis“, – sakė O.Maldžiūnaitė.
Ar pirkėjai supranta vienetinio, originalaus nors ir jau dėvėto rūbo vertę?
„Už perdarytą rūbą žmonės tikrai pasiruošę mokėti daugiau nei už tiesiog dėvėtą, tačiau... vis dar nepasiruošę mokėti tiek, kiek iš tiesų kainuoja į jį įdėtas darbas. Jei jie stebisi kainomis, stengiuosi papasakoti, paaiškinti. Į mūsų parduotuvę neužklysta tokių „demotyvatorių“. Žinau, kad yra žmonių, kurie net negali prisiliesti prie dėvėto rūbo – tokie, žinoma, į mūsų parduotuvę neužsuka“, – šypsosi „Šarka. Daiktų istorijos“ kūrėja.
Tuo metu yra entuziastų, kurie renkasi dėvėtais ar perdarytais rūbais puoštis net vieną svarbiausių gyvenimo dienų. O.Maldžiūnaitei teko siūti aplikacijas ant dvejų marškinių, kuriuos dėvėjo jaunavedžiai. Kūrėja pasirinko drabužius papuošti paukščių ir gėlių aplikacijomis, vieną kišenę iš jaunosios marškinių perkelti ant jaunojo. Ji prisipažįsta nerimavusi turbūt labiau nei jaunieji.
„Tos vestuvės buvo hipiškos, nebuvo jokių pirktinių dekoracijų, viskas buvo padaryta taip paprastai ir draugiškai gamtai. Jaunieji visiškai nesikišo į mano darbą: tiesiog pamatė padarytą rezultatą, apsirengė ir išėjo tuoktis. Nesu mačiusi labiau „atsipūtusių“ jaunavedžių!“ – stebėjosi O.Maldžiūnaitė.
Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė pažymi, kad tekstilės pakartotinis naudojimas, dalinimosi platformų sukūrimas yra tos priemonės, kurios, siekiant mažinti susidarančių tekstilės atliekų kiekį (jų per metus Lietuvoje surenkama apie 11 tūkst. tonų), skatinamos įgyvendinti ir Europos Sąjungos teisės aktuose.
„Tokie visuomenės iniciatyvų pavyzdžiai rodo, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie tvaresnių ir aplinkai draugiškesnių alternatyvų atsiradimo ir prisidėti įgyvendinant ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus“ – teigia A.Bagočiutė.
