Galime pasidžiaugti, kad daugelis Lietuvos maudyklų yra neužterštos, didžiosios dalies mūsų ežerų ir upių vandens kokybė taip pat gera.
Tyrimai atliekami reguliariai
Sveikatos mokymų ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėja Gražvydė Norkienė sako, kad maudyklų vandens kokybės stebėsena Lietuvoje vykdoma labai reguliariai: „Yra patvirtintas stebimų Lietuvos maudyklų sąrašas. Jų yra 114. Vandens tyrimai jose atliekami kas dvi savaites, o rekreacijai skirtuose vandens telkiniuose, kur nėra įrengta maudyklų – savivaldybių nuožiūra. ES direktyva dėl maudyklų vandens kokybės, kuri reikalauja reguliarių tyrimų, perkelta ir į nacionalinę teisę.“
Pašnekovė teigia, jog yra atliekami mikrobiologiniai vandens tyrimai, stebima, ar neišplito melsvabakterės – paprastai kalbant, ar žydi vanduo, ar ne. Taip pat yra tiriami žarninių enterokokų ir žarninių lazdelių kiekiai. Žarninių lazdelių turi būti ne daugiau kaip 1000 ksv (kolonijas sudarančių vienetų)/100 ml vandens, žarninių enterokokų – ne daugiau kaip 100 ksv/100 ml vandens. Jeigu nustatomi didesni kiekiai – daroma išvada, kad vanduo yra užterštas ir gali kelti grėsmę besimaudančiųjų sveikatai.
„Tokiais atvejais turi būti informuojama visuomenė bei teikiamos rekomendacijos nesimaudyti“, – sako specialistė. Ji primena, kad galiojanti higienos norma įpareigoja savivaldybes skelbti informaciją apie vandens telkinių būklę šalia paplūdimių įrengtuose stenduose bei savo tinklalapiuose. Jei tokios informacijos pasigendate, ją visada galima rasti Sveikatos mokymų ligų prevencijos centro tinklalapyje.
Maudyklų sąrašas, visi tyrimų rezultatai ir kelerių metų informacija, kaip keitėsi vandens kokybė, yra čia.
Pasitaiko momentinės taršos atvejų
G.Norkienė džiaugiasi, kad, 2017 metų duomenimis, puikios ir geros kokybės maudyklų Lietuvoje yra daugiau nei 90 procentų: „Esame tarp tų Europos Sąjungos valstybių, kurių vandens telkiniai švarūs. ES valstybių kontekste atrodome tikrai gerai. 2017 metų Europos Komisijos ataskaitoje patenkame į tokių šalių grupę kaip Liuksemburgas, Austrija, Latvija, Kroatija, Italija, Suomija, Vokietija ir kitos, kur puikios kokybės maudyklų yra daugiau nei 85 procentai. Prasčiausia maudyklių vandens kokybė yra Rumunijoje, Bulgarijoje, Švedijoje, Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje, Estijoje ir dar keliose kitose šalyse. Ten puikios ar geros kokybės maudyklų tik apie 60 procentų. Detalią informaciją apie maudyklų būklę Europos Sąjungos šalyse galima rasti čia.
Nepaisant džiuginančios statistikos, kai kuriuose Lietuvos vandens telkiniuose pasitaiko momentinės taršos atvejų ir tada geriau susilaikyti nuo vandens džiaugsmų jose.
„Žmonės, kurių imunitetas yra silpnesnis, turėtų ypač vengti užterštų vandens telkinių. Tiek vaikai, tiek sergantys lėtinėmis ligomis, tiek vyresni žmonės. Išsimaudžius tokiame vandenyje ir netyčia jo gurkštelėjus, jei jo patektų į akis, nosį, ausis, galima susirgti įvairiomis infekcijomis – žarnyno, akių, ausų“, – sako G.Norkienė.
Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tie paplūdimiai, kur gausu poilsiautojų, labiau užteršti nei mažiau lankomi. „Svarbu ne poilsiautojų skaičius, bet kultūra: kaip jie elgiasi vandenyje. Norint, kad būtų švarus vanduo, turi būti tvarkomi ir prižiūrimi paplūdimiai bei jų pakrantės. Paplūdimyje turi būti įrengti tualetai, juos būtina reguliariai valyti ir dezinfekuoti“, – teigia specialistė.
Žydintis vanduo – ne sezoninis reiškinys
G.Norkienė perspėja, kad net ir puikiai prižiūrimus paplūdimius gali užteršti vadinamoji pasklidoji tarša. Taip atsitinka, kai netoliese būna kokių nors fermų arba gamyklų.
„Juk vandenis teršia ne tik organinės medžiagos, bet ir įvairiausios trąšos, kuriose yra azoto, fosforo junginių. Jei į vandens telkinį patenka daug nitratinių trąšų, vandens augalai ima labai sparčiai daugintis, telkinyje mažėja deguonies. Tada kaupiasi dumbliai ir vanduo sužydi – vandenyje ima sparčiai veistis įvairios melsvabakterės, kurios išskiria įvairius toksinus“, – pasakoja G.Norkiene.
Taigi vandens žydėjimas nėra sezoninis gamtos reiškinys – jis žydi ir rudenį ir parodo, kad vandens telkinys yra užterštas, o jame išsimaudžius gali kilti įvairios odos alergijos.
Tiesa, neįprasta vandens spalva (molio ar kitoks organinis dugno substratas) ar/ir sumažėjęs vandens skaidrumas ne visuomet parodo vandens telkinio užterštumą. „Dumblių biomasės pagausėjimas vandenyje ilgai laikantis aukštai vandens temperatūrai gali turėti trumpalaikį neigiamą poveikį vandens ekosistemai, tačiau pasikeitus hidrometeorologinėms sąlygoms nusistovės įprasta vandens telkinio dumblių biomasė“, – sako Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Diana Osadčaja.
Ypač kenkia intensyvi žemės ūkio veikla
D.Osadčaja sako, kad vertinant ilgalaikius upių vandens kokybės pokyčius, galima pastebėti, kad pastarąjį dešimtmetį stebima nežymi vandens užterštumo mažėjimo tendencija, vis rečiau paviršiniame vandenyje nustatomos didelės teršalų koncentracijos. Taip yra, nes įgyvendinamos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, todėl mažėja į paviršinius vandens telkinius patenkančių nevalytų ar nepakankamai išvalytų nuotekų kiekis.
„Lietuvoje apie pusė (52 proc.) paviršinių vandens telkinių atitinka geros ekologinės būklės reikalavimus. Pagal upių valstybinio monitoringo rezultatus nustatyta, kad 75 upių kategorijos vandens telkiniuose ekologinė būklė labai gera ir sudaro 9 proc., 327 – gera (40 proc.), 291 – vidutinė (35 proc.), 87 – bloga (11 proc.) ir 42 – labai bloga (5 proc.). Pagal ežerų valstybinio monitoringo rezultatus ekologinė būklė 21 vandens telkiniuose nustatyta labai gera (6 proc.), 192 – gera (54 proc.), 94 – vidutinė (26 proc.), 41 – bloga (11 proc.) ir 9 – labai bloga (3 proc.)“, – statistiniais duomenimis dalijasi D.Osadčaja.
„Geriausia upių ekologinė būklė yra mažiausiai žmogaus veiklos paveiktuose rytų-pietryčių ir vakarų Lietuvos rajonuose. Tai Žeimenos, Šventosios, Merkio, Minijos, Jūros pabaseiniuose esantys vandens telkiniai. Daugiausia vandens kokybės problemų yra šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos rajonuose, kuriuose vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla: Nevėžio, Šešupės, Mūšos, Lielupės mažųjų intakų, taip pat pajūrio upių pabaseiniuose“, – vardija pašnekovė.
Trūksta žinių ir supratimo
Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo vyresnysis patarėjas Mindaugas Gudas pastebi, jog kartais žmonės gali teršti vandens telkinius nežinodami, arba nemanydami, kad jų buitinės ar ūkinės veiklos poveikis gali būti reikšmingas: „Jei žmonės naudoja buityje stiprias dezinfekcines ir kitokias valymo, plovimo chemines priemones, skalbiklius su fosforu, stato automobilius šalia vandens telkinių ar dar blogiau – juos plauna šalia jų, net ir tada, jeigu šie chemikalai patenka į valymo įrenginius, pastarieji negali nuotekų efektyviai išvalyti ir teršalai patenka į vandens telkinius.“
Pakrantėse stovintys namai su individualiu nuotekų valymu yra potenciali problema ežerui.
Pasak specialisto, išskyrus lengvai skaidomas organines ar maistines medžiagas, kiekvienas cheminis junginys reikalauja savitos valymo technologijos, kurių visų neįmanoma įdiegti valymo įrenginyje.
„Ežerų būklei labai kenkiama, jeigu yra įrengti nuotekų išleidimai į juos, net jeigu jos gerai išvalomos. Ežerų ekosistemos yra labai jautrios, nes teršalai čia, skirtingai nei upėse, kaupiasi. Todėl pakrantėse stovintys namai su individualiu nuotekų valymu yra potenciali problema ežerui“, – sako M.Gudas ir pataria palikti vegetacijos juostas pakrantėse, nepilti perteklinių trąšų kiekių vandens telkinio baseine, kad jie nepatektų į vandens telkinį ir neskatintų jo užaugimo, žydėjimo.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad anksčiau Lietuvoje buvo tiesintos upių vagos, įrengta daugybė užtvankų bei tvenkinių ir todėl jose sumažėjo biologinė įvairovė. Taip yra paveikta apie 45 proc. Lietuvos upių.
Pigiau saugoti nei valyti
M.Gudas sako, kad užterštas upes valyti paprastai nėra tikslinga, nes sumažinus taršą atiteka jau švarus vanduo, o dugne esantys teršalai natūraliai valosi – srovė juos po truputį išneša. Išimtis – užutekiai su stovinčiu vandeniu. Sudėtingiau, kai užteršiami ežerai. Jie savaime nesivalo arba valosi labai lėtai.
„Jeigu nutariama ežerą valyti, tai galima daryti išsiurbiant užterštą dumblą, tačiau tai labai brangu, ypač tvarkant didelius ežerus. Būna sudrumsčiamas vanduo, sunaikinamos dugno buveinės, pakeliamos maistinės medžiagos nuo dugno, kurios skatina ežero dumblių veisimąsi ir vandens žydėjimą“, – pasakoja specialistas. Pasak jo, pigiau, mažiau streso ežero ekosistemai, kai ežerai valomi įveisiant daugiau plėšriųjų žuvų (lydekų, ešerių ir kt.) bei mažinant karpinių (žolėdžių) žuvų kiekius, ypač rausiančių dugną.
Karpinės žuvys minta gyvūniniu planktonu, kuris maitinasi fitoplanktonu – augalinės kilmės organizmais – melsvabakterėmis, dumbliais. Todėl kuo mažiau tokių žuvų, tuo daugiau lieka gyvūninio planktono, kuris gali greičiau sumažinti mikroorganizmų, sukeliančių vandens žydėjimą kiekius.
Periodiškai pjaunant pakrantės nendres ir jų nepaliekant vandenyje, taip pat pašalinamos perteklinės maistinės medžiagos iš ežero.
Laukiniai paukščiai – ne paplūdimio dekoracijos
Lietuvoje daug gražių vietų, mažų ežerėlių, kur neįrengti paplūdimiai ar rekreacijos zonos, taigi ir duomenų apie jų vandens būklę nėra, tačiau juose itin smagu atsigaivinti ir pasidžiaugti tyla bei ramybe. Ar galima būti tikram, kad ir vanduo juose švarus? „Siūlyčiau atkreipti dėmesį, ar nėra aplink potencialių taršos šaltinių – fermų, gamyklų, taip pat didesnių laukinių paukščių kolonijų – gulbių, ančių“, – pataria G.Norkienė. – Jei vanduo dar ir skaidrus, nežydintis, o jame plaukiodami neimsite jo gurkšnoti, paisysite visų saugumo taisyklių, tikėtina, kad maudynės bus sveikos ir malonios.“
G.Norkienė nerekomenduoja jaukintis, lesinti laukinių paukščių. Tą patį teigia ir gamtosaugininkai, nes žmonių maitinami paukščiai praranda įgūdžius, reikalingus išgyventi laukinėje gamtoje, o pašnekovė atkreipia dėmesį, jog, kai laukiniai paukščiai ima daug dažniau lankytis paplūdimiuose, jie užteršia ir paplūdimius, ir vandenį.
Kartais žmonės į paplūdimius atsiveda šunis ir leidžia jiems maudytis. Vieniems dėl daugybės priežasčių nepriimtina šalia matyti besimaudantį gyvūną, kiti tai toleruoja.
Todėl rekomenduojama, kad savivaldybės nutartų, į kuriuos paplūdimius galima atsivesti augintinius, o į kuriuos – ne. „Jei į paplūdimį leidžiama atsivesti gyvūnus, tai turi būti ir įrengtos atskiros šiukšlių dėžės tų gyvūnų ekskrementams. Ir savaime suprantama, jie turi būti šeimininkų surenkami“, – primena specialistė.
