Be ragų nebus ir „haremo“
Jei sekate kokį nors gamtos fotografą socialiniame tinkle, šiuo metu dauguma jų žeria nuotraukų iš elnių gyvenimo. Šie stambūs žvėrys būtent rugsėjo viduryje yra drąsiausi, gražiausi, labiausiai nusiblizginę plačius ragus.
Padauguvos miškų girininkas Kęstutis Markevičius jau išvedė keliasdešimt žmonių paklausyti šių galingų žvėrių. Į antrąją laukinės gamtos patirtį užsiregistravo dar apie pusšimtis.
Girininkas džiaugiasi, kad paklausyti elnių rujos susirinks nemažas būrys vaikų, jiems iš anksto pasiruošė glėbį čiulpinukų – nes klausantis elnių reikia „išnykti“ miško tankmėje, neskleisti jokio garso ir nejudėti. Vaikams tai – sunkus iššūkis, kiek lengviau sekasi su saldėsiu už žando.
Baubimu gali patelę prisišaukti, tačiau neparodžius įspūdingų ragų, ir laimingos pabaigos tikėtis neverta.
„Jei medžiotojui nuo galvos nukris plaukas, šernas jį užuos, stirna – pamatys, o elnias – pajus. Šie gyvūnai yra labai jautrūs“, – sako K.Markevičius.
Girininko K.Markevičiaus teigimu, rujos metu į konkretaus elnio teritoriją nedrįsta eiti niekas – nei šernas, nei stirna. Raguotasis šį miško plotą būna pažymėjęs salsvu savo kvapu, kurį išskiria specialios liaukos, medžius šiek tiek aptarkavęs ragais, vietomis iškapstęs žemę. Štai – kovai pasiruošta. Įdomu, kad vyresni, stambesni patinai vedžiojasi 6-10 patelių (daugiausia – iki 15-os) ir šios, suprasdamos, kad jaunikiui šiuo metu tik viena galvoje, jį saugo. Tuo metu „žalias jaunimėlis“, jau pajutęs rujos šauksmą, atsargiai stengiasi iš vyresniųjų atkovoti bent 2-3 pateles. Pradžiai ir tiek užtektų.
Logika paprasta: kuo stambesnis, gražesnis patinas, kuo gražesni jo ragai, tuo bus stipresni jo palikuonys. Taigi, baubimu gali patelę prisišaukti, tačiau neparodžius įspūdingų ragų, ir laimingos pabaigos tikėtis neverta.
Įkaitusiems elniams reikia šaltos pelkės
Dar tamsoje paliekame vieną komandos fotografą, palinkime jam dvasios stiprybės ir kartu su girininku K.Markevičiumi riedame toliau.
„Štai ten – elniai ant kelio, matote? Ir vėl – dviese. Greičiausiai bus patelė su jaunikliu. O ten – ten fotografas Romualdas Barauskas“, – ranka į siaurame miško keliuke stovintį vienišą automobilį mosteli miškininkas. Pasirodo, jis žino ne tik visus miške gyvenančius elnius, tačiau ir gamtos fotografus gali atpažinti iš automobilio numerių.
Einame gilyn į mišką ir įsitaisome ant kalvos su pušų kelmeliais. Priekyje – jaunas beržynas. Girdėti, jog aplink sukiojasi bent keturi patinai. Čia vienas, čia kitas pasigirsta arčiau. Lyg ir mėgina žingsniuoti, lyg ir mėgina išlįsti į laukymę, kurioje būtų mums pasirodę visu gražumu, tačiau paskutinę akimirką persigalvoja.
Pratūnojus geras porą valandų šviežioje kirtavietėje jau imi atskirti vangų ir ne tokį „baisų“ riaumojimą nuo to, nuo kurio tarsi dreba pušys ir beržai. Laibiau baubia visiškai jaunas patinėlis, storai, griausmingai – stambūs, iki 250-ies kilogramų sveriantys patinai. Pastarieji šįryt net nesivargina jauniklio nuvyti.
Tolumoje pavyksta išgirsti ir barkštelėjimą, tarsi kiemo berniūkščiai būtų susipliekę pagaliais – taip pokši susirėmusių patinų ragai.
Jau apie 8 valandą ryto elniai rimsta, susisuka į jaukų guolį jaunuolynę ir užsnaudžia. Vakare, apie 17 valandą jie stojasi ir vėl ieško, kuriam konkurentui šiąnakt reikėtų iškaršti kailį. Riaumojimas girdėti per visą naktį. Dar vienas neįprastas faktas – elniai aktyviau kovoja ir dar garsiau riaumoja šaltais rytais. Dabartinis šiltas rugsėjis juos verčia aptingti. Kodėl?
„Veterinaras jums atsakytų: atšaldyti kai kurie organai geriau veikia. Tokiais šiltais rytais jie netgi ieško, kur šalčiau prigulti – ar į kokį upelį, ar į kokią pelkę“, – paaiškina girininkas.
Ne rujos metu elniai gyvena grupelėmis, kuriose – tik tos pačios lyties žvėrys. Patelių grupei vadovauja vyriausia ir būtinai bent vieno jauniklio susilaukusi elnė. Patinų – stipriausias patinas, kuriam kiti patinėliai tarsi tarnauja. Pavyzdžiui, išgirdę įtartinus garsus miške, jie pirmieji siunčiami pažiūrėti, kas tuos garsus skleidžia.
„Girių karaliaus“ vieta tuščia nebūna
Sėkmingiau sekėsi 15min fotografui, buvusiam kitoje miško vietoje: pavyko užfiksuoti stambų patiną su visu jo haremu ir netgi nevaisingas jaunėlio patino pastangas atsiriekti iš šio haremo bent mažutėlę dalį sau. Rujos „naujokas“ buvo lengvai „pastatytas į vietą“. Kitaip tariant, už vyresniojo teritorijos ribos. K.Markevičius pasakoja, jog iš pirmo žvilgsnio dauguma elnių yra panašaus sudėjimo ir turi panašius ragus, tačiau jiems susikibus paaiškėja, kurio sprandas tvirtesnis, kuris turi daugiau jėgos. Vienas iš priešininkų klumpa ir traukiasi.
Norėdami lankytojams parodyti elnius miškininkai naudoja specialius vilioklius, skleidžiančius baubimą. Išgirdęs konkurentą elnias gali sparčiai atrisnoti artyn, taip pat jį veikia ir laužomos, traškančios šakos. Tačiau pamatęs žmogų traukiasi į miško gelmę.
Vakare, apie 17 valandą jie stojasi ir vėl ieško, kuriam konkurentui šiąnakt reikėtų iškaršti kailį. Riaumojimas girdėti per visą naktį.
Padauguvos-Karalgirio miško masyve šiuo metu gyvena apie 300 elnių, iš jų – apie 12 rimtų patinų. Tiesa, kartu su elnių ruja vyksta ir jų medžioklė. Būtent todėl girininkai prašo nesugalvoti į miškus vykti vieniems – bent jau perspėti vietinės girininkijos atstovus.
O kas tuomet, jei nušaunamas perspektyvus, stambus patinas, dar nespėjęs padalinti būriui patelių savo vertingųjų genų?
„Jo vietą iškart užima kitas, – sako K.Markevičius. – Geriausia teritorija priklauso geriausiam, stipriausiam patinui. Jei jis sumedžiojamas – pas jo pateles ir į jo teritoriją ateina antras pagal stiprumą, didumą elnias“.
Medžioklė tuomet, kai gyvūnas mažiausiai saugosi žmogaus iš vienos pusės gali atrodyti nesąžininga – tačiau K.Markevičius paaiškina, jog jos metu medžiojami silpnesni patinai, kreivais ragais, o paliekamas sveikas, stiprus branduolys. Na, taip bent jau turėtų būti, jei prie šautuvo taikiklio – sąžiningas medžiotojas.
Medžioti atvyksta skandinavai ir prancūzai
Šiose vietovėse anksčiau medžiodavo Lietuvos didikai, prezidentas Antanas Smetona, o dabar tokių potyrių įsigeidžia trofėjų kolekcionieriai iš Vokietijos, Skandinavijos, Danijos, Prancūzijos.
„Lankytojai juokiasi: „Jūs tuos savo elnius iš veidų pažįstate“. Bet iš tiesų – jei atvažiuoja medžiotojas – užsienietis, ar lietuvis, reikia jam papasakoti, link kokio patino artinamės: kiek jo ragų atšakų, kokio amžiaus. Vis tik mūsų užduotis – išlaikyti pagrindinę bandą tokią, kokia ji turėtų būti“, – sako K.Markevičius.
Į šį mišką elniai buvo atvežti XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje iš Belovežo girios po to, kai vietiniai buvo praktiškai išmedžioti. Todėl turime stiprų genofondą, šios vietovės elnių ragai – gerokai didesni, nei elnių, sumedžiojamų minėtose Vakarų ar Skandinavijos šalyse.
Girininkas šiuo metu po čiulpinuką duotų ne tik vaikams, tačiau ir grybautojams, kurie, ieškodami baravykų, šūkauja ir taip trikdo žvėrių rują. Taip pat jis susiraukia pamatęs jaunuolius, kurie galvoja, kad miške geriausia pasileisti garsią muziką.
Ne rujos metu elniai gyvena grupelėmis, kuriose – tik tos pačios lyties žvėrys.
Nors ruja arba vadinamosios elnių tuoktuvės – itin svarbus periodas šių žvėrių gyvenime, patinai šį mėnesį nieko nevalgo neėda (nors įprastai gali suėsti apie 15 kilogramų žalumynų) ir numeta iki penktadalio savo svorio.
Elnių baubimo paklausyti galima užsiregistravus vietinėje girininkijoje, išvykimo į miškus laikai ir datos skelbiamos čia.
