15min apsilankė trijose Nemenčinės miškuose įkurtose kertinėse miško buveinėse. Kaip atsiranda šie plotai? Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė sako, jog tokios teritorijos išskiriamos pagal specialią metodiką, kai miškininkai įvertina, kad būtent toje vietoje yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų gyvūnų, grybų ir augalų rūšių.
Plotas – didesnis nei visų rezervatų
Net be specialaus ženklo kertinę miško buveinę atskirtumėte iš joje gulinčių nuvirtusių medžių – medienos taip įprastai niekas nepalieka. Šie medžiai iškart apauga kitur nesutinkamomis kerpėmis, grybais, po jų žieve įsikuria vabalų karalystė. Kai kuriuos miško galiūnus paimame, kad kažkam būtų pagaminti baldai, o kelis turime palitki ir miško gyventojams. Vieno tokio medžio užtenka, kad jame augtų ir į kitas teritorijas plistų gyvybė. Beje, kertine miško buveine gali būti pažymimas ir vienas vienintelis medis – jos plotas nėra ribojamas.
Šio tūkstantmečio pradžioje Lietuvos kertinės buveinės įvertintos, suskaičiuotos, jų išskirta beveik 9000. Šiandien jų yra kiek daugiau nei 8000, buveinės užima beveik 25 tūkstančių hektarų plotą –didesnį, nei visi rezervatai Lietuvoje. Kai kurios vietovės laikomos potencialiomis miško buveinėmis, miškininkai ir gamtininkai jas stebi ir vertina, todėl kertinių miško buveinių sąrašas ir pildosi, ir traukiasi.
Net ir mažiausiame lopinėlyje jau gali netrikdoma veistis įvairi smulki gyvūnija. Pačioje pirmoje buveinėje aptinkame to įrodymą – nudžiūvusioje, bet dar stovinčioje pušyje kaipmat uoksą išsikalė juodoji meleta.
„Lietuvoje 0,57 proc. teritorijos yra rezervatai, o 1,2 proc. miškų yra kertinės miško buveinės. Unikalus dalykas tai, kad šios buveinės atsirado pačių miškininkų iniciatyva, ir, nors jos dar nėra valstybės saugomos, tačiau pagrindinis tikslas – apsaugoti jas nuo kirtimų“, – sako gamtininkas, Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius.
Jis priduria, kad kai kurios potencialios miško buveinės buvo išbrauktos iš pirminio sąrašo, nes paaiškėjo, kad vis tik nėra tinkamos gyventi dideliam skaičiui rūšių arba kad žmogaus toje vietoje padarytos žalos poveikis yra pernelyg didelis.
Kokiu būdu anūkams „padovanoti“ sengirę?
Šiose teritorijose nepatariama rinkti grybų, skinti uogų. Ir iš tiesų atsargiai žengiant prieš tankiomis samanomis apžėlusią miško paklotę visos ūmėdės, mėlynės ir bruknės žvelgė į atvykėlius nuo šakelių ar samanų, niekeno iki šiol nepaliestos. Gamtininkas S.Paltanavičius paaiškino, jog kiekvienas grybas ar uoga turi savo „valgytoją“ – mes tuo metu galime prigrybauti ir kitose vietovėse.
„Kertinės miško buveinės – tai teritorijos, kur mes nevykdome jokios ūkinės veiklos. Nemenčinės padalinyje esame išskyrę 125 miško buveines, dabar esame vienoje didžiausių – 4 hektarų ploto“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė.
Miško buveinių būna ir visiškai mažų, tačiau jos – tarsi tos raudonos uogos, sirpstančios ant žalio samanų kilimo – tikros miško brangenybės. Net ir mažiausiame lopinėlyje jau gali netrikdoma veistis įvairi smulki gyvūnija. Pačioje pirmoje buveinėje aptinkame to įrodymą – nudžiūvusioje, bet dar stovinčioje pušyje kaipmat uoksą išsikalė juodoji meleta. Pušis – plikutėlė, ir ne ji pati sugalvojo nusimesti žievę. Medžiui pradėjus džiūti po jo žieve matyt apsigyveno ūsuočiai ir kiti vabalai, o jų ieškodamas pušį „nurengė“ genys.
„Šios vietos – tarsi gyvybės židiniai. Žinoma, kol kas šioms miško teritorijoms – vos po 10-15 metų (nuo to laiko, kai jos priskirtos kertinėms miško buveinėms). Po filmo „Sengirė“ dauguma žmonių yra įkvėpti saugoti miškus. Tačiau būkime atviri sau: tokių, 200 metų amžiaus sengirių mes neturime. Saugodami atrastus brandaus miško lopinėlius galime savo anūkams „padovanoti“ sengirę. Ji juk iš nieko neatsiranda...“, – kalbėjo S.Paltanavičius.
Gamta pati pasirūpina kenkėjais
Nemenčinės miškų aplink Vilkoraisčio kaimą girininkas Marius Kvietkauskas žurnalistus vedė per maždaug 130-ies metų pušyną, kurio didžiausia vertybė – sausi, išdžiūvę medžiai.
„Kertinės miško buveinės būna pažymėtos specialiomis lentelėmis, o jų ribos – nupieštos ant medžių specialiais ryškiais dažais. Ką čia galima daryti? Vaikščioti, grožėtis ir jokiu būdu nešiukšlinti“, – šypsojosi girininkas.
„Daugelio paukščių perimvietės susitelkia tokiose miško buveinėse: juodųjų gandrų, plėšriųjų paukščių. Senuose medžiose labai svarbios drevės. Geniai, pavyzdžiui, kasmet turi išsikirsti naują drevę. Todėl jų buvę „namai“ lieka kitiems paukščiams“, – žvalgydamasis aukštyn pasakojo gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Po filmo „Sengirė“ dauguma žmonių yra įkvėpti saugoti miškus. Tačiau būkime atviri sau: kokių 200 metų sengirių mes neturime.
Jis akcentavo, kad kertinėse miško buveinėse knibžda įvairiausi organizmai – nuo mažiausių vabzdžių iki kartais čia praeinančio briedžio – tokiu ekosistemų kompleksiškumu jos ir skiriasi nuo iškirsto ir atsodinto miško.
Nežinantys kartais paburba, jog nuo tokio amžiaus miško į aplinkines teritorijas plinta kenkėjai: medžių lapus ar medieną graužiantys vabalai. Tačiau Aplinkos ministerijos gamtininkas S.Paltanavičius paaiškina, jog visų pirma kenkėjai niekada nesirenka visiškai sveiko medžio – jis turi būti kokiu nors būdu pažeistas.
„Saugomas miškas yra pats sveikiausias. Jame viskas sudėliota į tam tikras lentynas, viską – kažkas sunaudoja, bet nepernaudoja. Gamta yra pati geriausia planuotoja“, – teigia gamtininkas.
S.Paltanavičius čia prisiminė istoriją, nutikusią prieš du dešimtmečius Kuršių nerijoje. Šį gražų kraštą buvo tiesiog apsėdę kenkėjo verpiko vikšrai, jie nuėdė didžiąją dalį beržų lapų. Tuometinė miškų ministerija jau buvo bepriimanti sprendimą visus Kuršių nerijos miškus nupurkšti pesticidais.
Tačiau mokslininkai valdininkus sustabdė teigdami, jog du trečdaliai vikšrų jau yra užsikrėsti kitų plėšrių vabzdžių lervomis. Kitąmet visi beržai sužaliavo, o vikšrų nebeliko – taigi, gamta ėmė ir susitvarkė su nevaldoma situacija.
Netikite? Ateikite po 100 metų ir pažiūrėkite
Dar viena kertinė miško buveinė Nemenčinės regione įkurta kalvotoje vietoje, tarp raguvų, kur gausu šimtamečių ąžuolų. Matyti, jog keli iš jų su visu trenksmu nuvirto į pakalnę. Tačiau S.Paltanavičius, vos pakėlęs vieno iš jų žievės gabalėlį, randa knibždančių vabalų ir šimtakojį.
Čia galima pastebėti erelį žuvininką, kadangi medynas yra šalia Neries. Esu matęs ir pelėdų lutučių, tik tiksliai nežinau, kurioje drevėje jos gyvena.
„Manau, kad dar po 15-os metų čia matysis savotiškas eglučių takas. Kartais miške tokį vaizdą tenka pastebėti. Kodėl jos taip auga? Aišku, kad toje vietoje buvo nuvirtęs medis. Tai – trąša. Toje vietoje sluoksnis būna toks derlingas! Bet kad jis būtų derlingas, dirba labai daug darbininkų. Pažvelkite. Vienas nuvirtęs medis – atskira ekosistema, kurioje vyksta iš vienos pusės – skaidymo, iš kitos – naujos gyvybės kūrimo procesai, – rodo pakeltą apgraužtą ąžuolo žievę gamtininkas. Kitoje jos pusėje – prikibusi stambi kempinė (grybas).
„Šitoje buveinėje auga visos įmanomos medžių rūšys. Gal tik uosio nesu aptikęs, – sako girininkas M.Kvietkauskas. – Apžiūrėjome seną pušyną, pelkinį eglyną, o čia – šlaitinis medynas. Čia galima pastebėti erelį žuvininką, kadangi medynas yra šalia Neries. Esu matęs ir pelėdų lutučių, tik tiksliai nežinau, kurioje drevėje jos gyvena“.
Girininkas pridūrė, jog miškininkai nuolat atlieka stebėjimus kertinėse miško buveinėse, tikrina, ar jose kas nors keičiasi. Šiuo metu naujų buveinių nėra steigiama, tačiau savo „statuso“ laukia nemažai „potencialiomis miško buveinėmis“ įvardytų plotų.
Įprastai miške medžiai nesulaukia tokio amžiaus, nes kertami vos subrendę, tuomet, kai jų mediena tinkamiausia rinkai. Todėl gamtininkas S.Paltanavičius ragina nepagailėti ir dalį medžių palikti gamtai. Beje, kertines miško buveines gali įkurti ir privačių valdų savininkai, tačiau kol kas Lietuvoje tokių iniciatyvų – maža.
„Dabar ketinę miško buveinę ir įprastą mišką atskirti sunku, tačiau po šimtmečio bet kas atėjęs galės iškart pasakyti, kur yra senas, brandus miškas. Jei netikite, kad verta saugoti šias buveines – atvažiuokite po 100 metų ir patys įsitikinsite“, – juokavo S.Paltanavičius.
