MITAS. Miškų Lietuvoje kasmet mažėja.
FAKTAS. Miškų Lietuvoje užimamas plotas kasmet didėja.
Per pastaruosius 70 metų Lietuvos miškingumas didėjo. Dabar medienos tūrio prieaugis – aukštas, siekiantis apie 20 mln. kub. metrų per metus. Bendrieji medienos ištekliai dabar yra daugiau kaip 550 mln. kub. metrų (1950 m. – 125 mln. kub. metrų). Palyginti su 1934 m., kai Lietuvos miškingumas tesiekė 16 proc., miškų plotas išaugo daugiau nei dvigubai ir šiandien siekia 33,7 proc. Valstybiniuose miškuose kasmet įveisiama apie 600 ha naujų ir atkuriama apie 9 000 ha miškų, siekiant užauginti sveiką ir atsparų mišką. Visos Lietuvos miškuose, įskaitant valstybinius ir privačius, yra apie 550 mln. kub. metrų medienos, kasmet priauga apie 21 mln. kub. metrų, o nukertama tik 11 mln. kubinių metrų. Tai reiškia, kad 40 proc. kasmetinio prieaugio lieka ateities kartoms. Dar vienas rodiklis – vietoje 1 nukirsto medžio, miškininkai pasodina 4. Siekiant, kad miškų būtų daugiau, jais apsodinami žemės ūkiui netinkami žemės plotai.
MITAS. Miškai kertami nesilaikant jokių taisyklių.
FAKTAS. Miškų mokslas ir miškininkystės tradicijos turi aiškias taisykles
Miškų atkūrimą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja dar 1994 metais priimtas miškų įstatymas. Jo paskirtis – sudaryti teisines prielaidas, jog visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir siekiant aprūpinti šalies pramonę žaliava, suteikti šaliai didžiausią socialinę ir ekonominę naudą, užtikrinant biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Įstatymas reglamentuoja, kad miškų ūkio veikla organizuojama ir visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai atliekami pagal miškotvarkos projektus.
Taigi, norint atlikti vieną ar kitą miško kirtimą, miškų valdai reikia parengti vidinės miškotvarkos projektą, kuris turi būti suderintas su atsakingomis instancijomis ir patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos. Tokie projektai rengiami, derinami, tvirtinami, registruojami ir keičiami pagal aplinkos ministro tvirtinamas šių projektų rengimo taisykles ir jose nustatytus kriterijus. Projekto rengimo metu nustatoma miško kirtimų norma, kurios viršyti negalima. Patvirtinta kirtimų norma išdėstoma vadovaujantis miško kirtimų taisyklėmis, kurios detaliai reglamentuoja, kaip viename ar kitame plote, atsižvelgiant į jame augančio medyno parametrus, galima vykdyti kirtimus. Kirtimo norma valstybiniuose miškuose turi būti aprobuota miškotvarkos mokslinės-techninės tarybos, taip pat kasmet reikalingas aplinkos ministro įsakymas, leidžiantis iškirsti tam tikrą normą per metus. Atliekant miško kirtimą reikalingas ir miško kirtimo leidimas, kurį išduoda Valstybinė miškų tarnyba, kuri dar po kirtimo atlieka patikrinimą, ar kirtimas įvykdytas pagal išduotą leidimą. Taigi, tai sudėtingas procesas, kurį prižiūri ir jame dalyvauja ne viena atsakinga šalis.
Be viso to, nuo 2004 m. Lietuvos valstybiniams miškams suteiktas ir FSC (Forest Stewardship Council) sertifikatas, kuris nuolat atnaujinamas. FSC standartas – tai laisvanoriškai prisiimtų reikalavimų veiklai rinkinys, kuriame įvardyti 10 bazinių principų, aprėpiantys daugybę aspektų, nuo ūkinės veiklos planavimo, veiklos reglamentavimo ir vykdymo iki stebėsenos. Tai savotiškas nacionalinis miškų sektoriaus dalyvių susitarimas, kokiais šiuolaikiniais miškų valdymo principais vadovautis, kad miškuose būtų užtikrintas darnus miškininkavimas, t.y. vyktų socialiai atsakinga, aplinkai palanki ir ekonomiškai efektyvi veikla miškuose. Naujame standarte skiriama daugiau dėmesio saugomoms teritorijoms. FSC siekia, kad miškai atitiktų ir patenkintų mūsų kartos socialines, ekologines ir ekonomines teises bei poreikius taip, kad nekeltų pavojaus ateities kartoms. Atitikimo standartui procesą, vadinamuosius sertifikavimo auditus vykdo nepriklausomos institucijos, jos pagal tam tikrus miškų valdymo vieneto veiklą nusakančius rodiklius ir kriterijus vertina atitikimą standarto reikalavimams. Toks pat procesas vyksta ir gamybos grandies ar kontroliuojamos medienos standartų reikalavimų atitikimui. Išduoti sertifikatai, pripažinti visame pasaulyje galioja penkerius metus, kasmet atliekami mažesnės apimties veiklos patikrinimo auditai.
MITAS. Miškams be žmogaus geriau.
FAKTAS. Kad miškas augtų sveikas ir našus – žmogaus pagalba būtina. Mišką būtina prižiūrėti, kad jis augtų sveikas, geros būklės ir išlaikytų biologinę įvairovę. Miškininkų priežiūra padeda apsaugoti medžius nuo vabzdžių kenkėjų ir ligų sukėlėjų, žvėrių daromos žalos ir gaisrų. Kol medis užauga, miškininkai net 60 kartų atlieka medžio priežiūros, apsaugos bei kitus darbus.
Pagalbos miškams neretai prireikia dėl gamtos reiškinių – praūžusių audrų, gaisrų ar miško medžius puolančių kenkėjų. Nekertamas ir neatkuriamas miškas neišnyktų, tačiau būtų visiškai kitoks nei planuotas jį atkuriant ar įveisiant. Iš Lietuvoje augančių medžių, turime tik 2 unksmę pakęsti galinčias rūšis – eglę ir liepą, tačiau ir jie neatlaiko stipraus stelbimo. Visi kiti medžiai yra šviesiamėgiai, todėl jiems reikia pakankamai erdvės, ypač jauname amžiuje. Tarkime, viename hektare pasodinus 3500 jaunų, vos 30 cm aukštį siekiančių medelių, miškas atrodo tarsi plynas laukas, tačiau medžiams pradėjus augti ir formuotis, miškas labai greitai sutankėja, o jaunuolynas tampa nepraeinamu.
Medžiams augant, atsiranda vidurūšinė konkurencija ir savaime užsisėja nepageidaujami, stelbiantys pasodintus medelius, medžiai (pvz. beržai) arba pradeda dygti buvusių nupjautų medžių ir krūmų atžalos (lazdynai, baltalksniai, karklai, drebulės), stelbiančios vertingąsias rūšis. Pirmaisiais augimo metais šių rūšių medžiai auga daug sparčiau, nei pušys, ąžuolai ar kiti šviesiamėgiai medžiai, todėl pastarieji yra nustelbiami ir jeigu tokiame medyne nebūtų vykdomi želdinių priežiūros, o vėliau ir jaunuolynų ugdymo kirtimai, daugelis pasodintų medžių rūšių būtų nustelbtos menkesnės vertės medžių ir krūmų, skurstų ir dažniausiai žūtų. Pagrindinis tokių kirtimų tikslas yra formuoti būsimo medyno rūšinę sudėtį, didinti jo sveikatingumą, produktyvumą ir sudaryti optimalias sąlygas ekosistemoms formuotis.
Nekertant kenkėjų užpultų medžių, kenkėjams susidarytų palankios sąlygos pilnai išsivystyti.
Miškuose pagal poreikį vykdomi ir sanitariniai kirtimai, kurių metu šalinami kenkėjų ir ligų pažeisti medžiai, vėjovartos ir vėjo bei sniego nulaužti medžiai. Nekertant kenkėjų užpultų medžių, kenkėjams susidarytų palankios sąlygos pilnai išsivystyti, plisti į kitus medžius, taip pažeidžiant vis didesnį miškų plotą. Nepašalinti išversti ar nulaužti medžiai džiūdami sudaro itin palankias sąlygas kenkėjams daugintis. Todėl tokiais kirtimais siekiama iš miško pašalinti ir sunaikinti kuo daugiau kenkėjų, jų palikuonių ir taip mažinant jų kiekį ir apsaugant mišką nuo žūties.
MITAS. Iškirsti miškai nėra atsodinami.
FAKTAS. Miško paskirties žemė negali būti neužsodinta medžiais. Bet kuris iškirstas medžių plotas yra atsodinamas. Toks procesas padeda išlaikyti stabilų Lietuvos miškingumą.
Kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo (Miškų įstatymas 15 straipsnio 4 punktas). Miškas laikomas atkurtu tada, kai želdinių ir žėlinių kokybė atitinka aplinkos ministro tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus.
Kiekvienam planuojamam atsodinti miško sklypui tvirtinami miško želdinimo ir žėlimo projektai, juose pateikiamas detalus miško įveisimo priemonių planas, kuriame aprašoma, kokios medžių ar krūmų rūšys sodinamos, kiek sodmenų reikės miškui įveisti bei kokiais atstumais sodinti medelius, kaip bus ruošiama dirva, kokios reljefo ypatybės, kokių apsaugos priemonių reikės ir kt. VMU miškininkai siekia, kad iškirsti miškų plotai būtų atkuriami ir formuojami ne blogesnėmis nei buvęs medynas, o nukirtus menkavertį medyną, atkuriamas kuo vertingesnėmis, turinčiomis geresnes vizualines, aplinkosaugines savybes, medžių rūšimis.
Valstybinių miškų urėdija kasmet įveisia apie 600 ha naujo ir atkuria daugiau kaip 9 000 ha miško, kasmet išaugina apie 50 mln. vienetų sodmenų, iš kurių 30 mln. vienetų pasodina Lietuvos miškuose.
MITAS. Miško gaisrai yra neišvengiama gamtos stichija.
FAKTAS. Dėl žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos išsausėję ir įkaitę orai sudaro palankesnes sąlygas miško gaisrams. Pasaulyje miškų gaisrų sezonas nuo 1978 iki 2013 m. prailgo beveik 19 proc.
Daugiau nei 90 proc. miško gaisrų kyla dėl neatsargaus žmonių elgesio. Pernykštės žolės deginimas – dažniausia pavasarinių miško gaisrų priežastis, dažnai persimetanti į gyvenamuosius ar ūkinius pastatus. Viename degančio miško hektare žūva 6–7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų: daugybė augalų, vabzdžių, smulkiųjų gyvūnų, perinčių paukščių.
Saugodama gamtą, Valstybinių miškų urėdija kasmet ruošiasi gaisrų sezonui ir miško gaisrų kilimui pastebėti naudoja antžeminę automatinę miško gaisrų stebėjimo sistemą bei dronus. Pernai VMU įsigijo ir pradėjo eksploatuoti 23 lengvuosius padidinto pravažumo visureigius su įmontuotais priešgaisriniais moduliais, skirtais miško gaisrams gesinti. Iš viso urėdija eksploatuoja 50 priešgaisrinių automobilių, 15 vandens cisternų, skirtų atvežti vandeniui iki gaisraviečių ir 41 padidinto pravažumo lengvąjį automobilį su sumontuota įranga miško gaisrų gesinimui.
Visi regioniniai padaliniai yra aprūpinti stacionariomis, automobilinėmis ir nešiojamomis skaitmeninėmis radijo ryšio stotelėmis. Prie antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos monitorių pasikeisdami budi apie 40-ies žmonių komanda. Taip pat pasiruošusios gesinti kilusius miško gaisrus budi 48 Valstybinių miškų urėdijos pagrindinės priešgaisrinės komandos ir 41 mobili priešgaisrinė komanda, sudarytos iš maždaug 250 darbuotojų, dar 18 žmonių nuolatos budi priešgaisriniuose bokštuose. Taip pat apie 900 specialistų sudaro rezervines pajėgas, kurios gali būti pasitelkiamos kilus didesniems miško gaisrams. Taip pat vykdoma ir gaisrų prevencija – miškuose yra atnaujinamos mineralizuotos juostos, įrengiami priešgaisriniai keliai, vandens paėmimo telkiniai, vykdoma švietėjiška veikla.
