Lietuvoje gyvena dvi invazinių vėžių rūšys – rainuotieji ir žymėtieji vėžiai. Ne visai „mūsiškiai“ yra ir siauražnypliai vėžiai, tačiau kadangi jų gimtinė – Baltarusija, laikoma, jog per Lietuvą eina jų paplitimo arealo riba. Tikrieji lietuviški, visuomet gyvenę mūsų ežeruose, yra tik plačiažnypliai vėžiai. Deja, jie populiacijos gausumu stipriai pralaimi įsibrovėliams.
Lietuvoje pirmasis naikintinų (invazinių) rūšių sąrašas sudarytas 2001-aisiais. Tuomet į jį pateko tik vienas augalas – Sosnovskio barštis. Metams bėgant šis sąrašas pasipildė įvairiais augalais ir gyvūnais. Šiuo metu Lietuvoje galioja ir Europos invazinių rūšių sąrašas. Pietų Europos šalims didžiausią galvos skausmą šiuo metu kelia Klarko vėžiai, invaziniais taip pat laikomi šiurkštusis, marmurinis, raudonžnyplis (įvežtas iš Australijos) vėžiai. Šiems gyvūnams karaliaujant vandens telkiniuose, visose Europos šalyse mažėja vietinių vėžių rūšių populiacijos.
Šiuo metu rainuotaisiais vėžiais neužkrėstą turime tik mažą Lietuvos plotelį Šiaurės Rytų Lietuvos – tai yra Dauguvos mažųjų upių baseinas ties Zarasais ir Rokiškiu.
Laimei, šiems vėžiams reikalinga maždaug 20-ies laipsnių vidutinė vandens temperatūra, todėl maža tikimybė, kad jie paplis Lietuvoje.
Koks yra vėžio greitis?
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laura Janulaitienė sako, jog plačiažnypliai vėžiai, visuomet gyvenę Lietuvoje, sugeba apginti savo slėptuves, tačiau pralaimi kovoje dėl maro, jie neprisitaiko gyventi tokiose sąlygose (vandens užterštumas, uždumblėję vandens telkiniai), kokiose išgyvena rainuotieji.
Gamtininkai į vandens telkinius leidžia ungurių ir ešerių, kurie minta vėžiais, pagal galimybes stengiasi šiuos vėžius gaudyti įvairiomis gaudyklėmis, semtuvais.
Tačiau Gamtos tyrimų centro mokslininkas, mokslų daktaras Gintautas Vaitonis sako, jog efektyvios priemonės kovai su rainuotųjų vėžių invazija nėra. Geriausiai jų skaičių mažinti padėtų visuomenės švietimas.
„Vykdydami vieną tyrimą dirbome kartu su baltarusių mokslininkais. Ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje buvo skaičiuojamas rainuotųjų vėžių plitimo greitis. Rezultatas: Baltarusijoje vėžiai išplinta apie 12 kilometrų per metus, Lietuvoje – daugiau nei po 30 kilometrų“, – kalbėjo mokslininkas.
Kodėl rezultatai mūsų šalyje ir kaimynų teritorijoje taip skiriasi?
„Prisižaidėm – štai ką pasakysiu. Lietuvoje žmonės taip įpratę: jei ežere šalia namų nėra vėžių, tai nuėjo iki kito, artimiausio, prisigaudė, įleido į savo vandens telkinį, ir po kelerių metų vėl, žiūrėk, yra vėžių. Panašiai elgiamasi ir su rainuotaisiais – žmonės juos aktyviausiai platina. Kodėl? Pirma priežastis, kad žmonės vėžių nepažįsta ir neatskiria. Tiesa, kiti atpažįsta puikiai, tačiau vadovaujasi mintimi: „Geriau tokie vėžiai, nei jokių“, – sakė G.Vaitonis.
Išnaikinti visus ežero vėžius gali ir žmogus
Aplinkos ministerijos atstovė Laura Janulaitienė priduria, jog lietuviai nuo seno tikėjo, kad vandens telkinyje rastas vėžys yra tarsi švaraus, neužteršto vandens garantas.
Ungurys vienintelis jį gali iškrapštyti iš urvelio. Tačiau beatodairiškas ungurių leidimas į ežerus sumažino ir mūsų, vietinių, vėžių populiaciją.
„Šiandien rainuotasis ir žymėtasis vėžiai išgyvena ir užterštame, ir dumblėtame vandenyje. Jie ištveria netgi deguonies stygių. Taigi, nenešiokite vėžių iš vieno vandens telkinio į kitą – paplitę invaziniai vėžiai tikrai neparodo vandens kokybės“, – sako L.Janulaitienė.
Kai rainuotieji vėžiai įsitvirtina vandens telkinyje, jų gausumas kelis kartus išauga. Įdomu tai, kad praėjus keleriems metams vėžiai pradeda nykti. Dr. G.Vaitonis sako, jog tai būdinga visoms gausioms populiacijoms – įsisuka kokia nors liga.
Ir čia žmogaus ranka taip pat gali pakreipti įvykius – vadinamasis vėžių maro užkratas plinta ir per bučiukus bei vėžių gaudykles. Anksčiau tai nebuvo taip aktualu, nes žmogus gyveno sėsliai ir dažniausiai težvejodavo viename ir tame pačiame telkinyje.
Dabar gyventojams belieka žvejybos inventorių sumesti į automobilį ir gali atsidurti kitame Lietuvos krašte. Todėl gamtininkai ir Aplinkos ministerijos atstovai perspėja – po apsilankymo viename ežere žvejybos įrankius būtina išvalyti ir gerai išdžiovinti.
Baltarusijoje vėžiai išplinta apie 12 kilometrų per metus, Lietuvoje – daugiau nei po 30 kilometrų.
„Visą ežero populiaciją maras gali išnaikinti per savaitę. O užkratas gyvybingas būna gal pora parų. Todėl gamtininkai maro užkrato dar nėra nustatę, turėję savo laboratorijoje – tiesiog nespėjame.
Jei išgaišta beveik visa ežero populiacija – laikome, kad tai buvo maras. Rainuotieji vėžiai laikomi atsparūs marui, tačiau yra dar kelios ligos, kurios veikia taip pat, kaip maras. Ir dėl jų neišgyvena ir rainuotieji vėžiai. Vėžių ligų tikrai yra įvairių, tik dar ne visas galime įvardyti“, – sakė mokslininkas.
Unguriai „savų“ ir „svetimų“ vėžių neskiria
G.Vaitonis sunkiai susitvardo nepabaręs vietinių gyventojų, kai pastebi invazinių vėžių įveisimo pasekmes.
„Tirdami atrandame: ežeras – be jokių intakų, su niekuo nesusisiekiantis, o rainuotieji vėžiai – sėdi. Na, savaime suprantama, kad juos ten užnešė žmogus. Šiuo metu rainuotaisiais vėžiais neužkrėstą turime tik mažą Lietuvos plotelį Šiaurės Rytų Lietuvos – tai yra Dauguvos mažųjų upių baseinas ties Zarasais ir Rokiškiu“, – atskleidė G.Vaitonis.
Teoriškai įmanoma, kad vėžius platintų ir paukščiai, tačiau, pasak G.Vaitonio, „kur jūs matėte tokią kvailą antį, kuri, pagavusi vėžį viename ežere, jį neštų iki kito, ir dar paleistų?“
Mokslininką šiurpina „gudruolių“ skelbimai: invazinį žymėtąjį vėžį netgi siūloma įsigyti ir auginti.
L.Janulaitienė pabrėžia, jog pagal Lietuvos įstatymus invazinį vėžį sugavus netgi draudžiama jį paleisti. Geriausia – panaudoti maistui, o jei nesinori, teks kažkaip kitaip numarinti.
„Jeigu invazinė rūšis pateikiama į rinką, tyčia paleidžiama į aplinką ar tyčia introdukuojama, asmeniui gresia bauda nuo 300 iki 500 Eur“, – priminė pašnekovė.
Blogiausia, jog vėžiai turi labai nedaug natūralių priešų.
„Vėžiais gali misti stambios vėgėlės, šamas, ūdra. Tačiau vėžys pažeidžiamas tik tuomet, kai išsineria iš savo kiauto ir yra minkštas – tuomet jis slepiasi urvelyje, kol šarvas sukietės.
Ungurys vienintelis jį gali iškrapštyti iš urvelio. Tačiau beatodairiškas ungurių leidimas į ežerus sumažino ir mūsų, vietinių, vėžių populiacijas“, – sakė pašnekovas. Dar viena problema: rainuotieji vėžiai mėgsta laikytis pakrantėje, kur seklu, o unguriai tokiose vietose nemedžioja.
Kaip atskirti?
Tam, kad žinotumėte, ar vėžį mesti į puodą, ar paleisti (gamtininkai šiandien įsitikinę, kad valgyti vietinius plačiažnyplius vėžius – netgi amoralu), G.Vaitonis dalijasi nuotraukomis ir paaiškinimu.
„Rainuotasis vėžys už žnyplių, sekančiame narelyje turi aštrų pentiną (išaugą). Taip pat galvakrūtinės priekinėje dalyje kiautas turi visą eilę dantelių.
Bruožas, dėl kurio rainuotasis taip ir vadinamas – jo uodegos viršutinė dalis – su ryškiais dryžiais, o žnyplių galiukai – geltoni. Tačiau kartais dryžiai būna gana neryškūs, todėl reikia patikrinti ir kitus požymius“, – dėsto mokslininkas.
Lietuviškas plačiažnyplis vėžys ant žnyplių turi du dantelius – tai vienas iš išskirtinių jo bruožų. Kai pagavę vėžį jį apverčiate – žnyplių spalva gali būti arba raudona (su įvairiais atspalviais), arba balta, pilkšva.
Pilkšvą apačią, gamtos mokslų daktaro teigimu, turi siauražnypliai ir rainuotieji vėžiai. Raudoną – žymėtieji ir plačiažnypliai. Belieka įvertinti šarvo grublėtumą ir jei narelis už žnyplės turi ataugą, „pentiną“ – tai tikrai bus invazinis ir vandens telkiniuose nepageidaujamas rainuotasis vėžys.
Jei žnyplė lygi – tai bus siauražnyplis vėžys. Žymėtieji vėžiai judančios ir nejudančios žnyplės dalies sandūroje turi šviesesnę dėmę – tai vienas pagrindinių požymių, kaip juos atskirti.
„Patys didžiausi užauga siauražnypliai vėžiai – iki 20 centimetrų, plačiažnypliai ir žymėtieji – iki 18 centimetrų, o rainuotieji tik kartais pasiekia 12 centimetrų dydį“, – sakė G.Vaitonis.
Dugninė žvejyba tampa neįmanoma
Taigi, rainuotieji vėžiai vasarą gali pakeisti krevetes, o jei tingite juos virti ir bandyti išlukštenti bent kiek mėsos – vėžį vis tiek sunaikinkite.
Šiuo metu Aplinkos ministerija atlieka kelių šimtų vandens telkinių tyrimą, kuris leis geriau įvertinti, koks skaičius rainuotųjų vėžių gyvena Lietuvos vandens telkiniuose.
Jau šiandien, G.Vaitonio teigimu, žvejai mėgėjai rainuotuosius vėžius palydi necenzūriniais žodžiais. Nes šie gyviai ne tik naikina žuvų ikrus, tačiau ir puola bet kokį ant dugno nusileidusį masalą, kas visiškai sugadina suplanuotą žūklę. Negana to, vėžiautojai kasmet vis rečiau pagauna tikruosius plačiažnyplius vėžius, kurie maistiniu požiūriu yra vertingesni už invazinius.
Gamtos tyrimų centro atstovas užsimena, jog šiuo metu netgi svarstoma plačiažnyplius vėžius veisti dirbtiniu būdu ir paleisti į ežerus ir upes. Vis dėlto gamtininkams tai bus darbas, panašus į Sizifo akmens ritinimą į kalno viršūnę – plačiažnypliai auga lėtai ir yra jautrūs įvairioms ligoms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Unikaliausia Lietuvos „gatvė“ – Mingės kaimą skalaujanti Minijos upė