Ar pavyks – nebuvo aišku iki paskutinės minutės
Geriausiu architektūriniu kūriniu Aplinkos ministerijos paskelbtame konkurse išrinktas verslo centras „Green Hall 2“, kurį projektavo bendrovė „Archinova“. Pagrindiniai projekto architektai yra Antanas Gvildys, Edimtas Šimeliūnas, Jovita Saveikė, Gerda Vaitkevičiūtė bei danai Ulrik Raysse ir Ricardo Paternina. Apie šį projektą kalbėjomės su vienu iš architektų, Edimtu Šimeliūnu.
„Manau, kad šis pastatas („Green Hall 2“- red. past.) tinka tik čia ir niekur kitur. Jis pritaikytas prie upės vingio (išlinkusiu fasadu), sumažina nuo Upės gatvės sklindantį triukšmą, taip pat specialiai pritaikytas tokios formos sklypui“, – kalbėjo E.Šimeliūnas.
Architekto teigimu, esminis pastato bruožas ir tikslas, iškeltas dar jį projektuojant – tai atvirumas visuomenei. Pirmasis aukštas ir erdvė po verslo centru, šalia esantys dviračių takai, vaikų žaidimų aikštelė – visais šiais įrengimais ir erdvėmis gali naudotis kiekvienas vilnietis.
Pačiam E.Šimeliūnui šis verslo centras labiau primena automobilį ar kokį nors modernų daiktą, nei pastatą. Jis – aptakių formų, dėl neįprastų formų žvelgiant iš toliau neįmanoma pamatyti jo viso – nuo Žvėryno pastatas atrodo vienaip, nuo Upės gatvės – kitaip, nuo tilto – dar kitokios formos. Visas jis matosi tik iš tolėliau, maždaug nuo Seimo.
Turime slaptą ryšį su upe. Jos giluminiai vandenys vasarą pernelyg neįkaista, o žiemą – neatšąla.
„Kadangi vienam kvadratiniam vidaus patalpų metrui tenka daugiau kvadratinių metrų fasado, turime labai gerai dienos šviesa apšviestas patalpas“, – sakė E.Šimeliūnas.
Gausi Lietuvos ir Danijos architektų komanda iškart atsisakė statybinių ar projektavimo standartų ir užsakovai tam pritarė. Architektai rinkosi dvigubą lenkto stiklo fasadą, šį sumanymą įgyvendinti realybėje buvo ambicinga užduotis.
„Iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar tai pavyks. Tie lenkti stiklai – analogų neturintis dalykas“, – prisimena E.Šimeliūnas.
Slaptas ryšys su upe
Verslo centras ne tik neužgožia aplinkos ir gamtos vaizdo savo forma ir dydžiu, tačiau ir veikdamas tausoja gamtos resursus. Jo fasadas dengtas natūraliomis medžiagomis, visą energijos poreikį patekina geoterminis šildymas.
„Turime slaptą ryšį su upe, – šypsojosi architektas. – Kadangi jos giluminiai vandenys vasarą pernelyg neįkaista, o žiemą – neatšąla, išnaudojame geotermiją vėsinimui ir pastato šildymui“, – sakė E.Šimeliūnas. „Green Hall 2“ 2017-aisiais tapo pirmuoju biurų pastatu, kuris buvo sertifikuotas kaip A+ energinės klasės pastatas. Šiuo metu, pasak E.Šimeliūno, jis atitiktų ir „BREAM“ ekologiškų, aplinkai draugiškų pastatų standartą.
Dvigubas fasadas ne tik leido apsisaugoti nuo gatvės triukšmo, bet ir išgauti originalias išorės formas, o būtent dėl jų, pasak architekto, biurų pastatas „nėra toks agresyvus aplinkoje“.
Iššūkis architektams: „išmušti“ parkavimo vietas
Bendrovės „DO ARCHITECTS“ architektų komandos prikeltas „Ogmios miestas“. Čia įrengtos jaukios aikštės, pėsčiųjų zonos, skulptūra „Miesto dušas“, po kuria vasaros dienomis taip mėgsta bėgioti vaikai. Vienas iš teritoriją prikėlusių architektų komandos narių, Algimantas Neniškis sakė, kad buvusiame sovietų kariniame miestelyje architektai siekė sukurti Senamiesčio dvasią ir įspūdį. „Ogmios miestą“ kartu su A.Neniškiu kūrė Andrė Baldišiūtė, Gilma Teodora Gylytė, Vaiva Šimoliūnaitė, Milda Grabauskaitė, Gediminas Aismontas ir kiti.
„2007-aisiais, prisimenu, šioje teritorijoje buvo svarstoma čia viską griauti ir intensyviai užstatyti, tačiau ilgainiui buvo išgryninta šios teritorijos kryptis: ją transformuoti remiantis Senamiesčio vertybėmis, kad žmonės į parduotuves įeitų iš gatvės, vėl išeitų į lauką, sėdėtų kavinėse po atviru dangumi“, – sakė A.Neniškis.
„Ogmios mieste“ besikeičiant nuomininkams „DO ARCHITECTS“ rekonstruodavo po vieną pastatą, erdvę aplink jį ir taip vis artėja prie susikurtos viso rajono koncepcijos.
„Pirmas objektas buvo pastato, kuriame įsikūrusi picerija „Jurgis ir Drakonas“ konversija – jie atsikėlė į buvusį ūkinį pastatą. Atnaujinant pastatą nuspręsta kartu sutvarkyti ir aplinką. Siekėme atnaujinti ne tik pastatus bet ir erdves tarp pastatų. Kad teritorijoje sutilptų ne tik automobilis, bet ir parkas, suolas, medis ar sūpynės. Kartu su teritorijos savininkais norėjome daugiau vietos žmonėms“, – šypsojosi A.Neniškis.
Sutvarkytas ir daugelio žmonių pamėgtas šalia picerijos esantis skveras ir jo populiarumas, pasak architekto, tapo pilotiniu projektu, paskatinusiu tolesnę teritorijos kaitą.
„Šiame projekte kasdien reikia laužyti stereotipus. Juk mes visi žinome, kaip turi atrodyti prekybos centras: didelis pastatas, dar didesnė automobilių aikštelė, pageidautina, arčiausiai gatvės, tada – ryškiai matomos reklamos ir iškabos ir taip toliau. Šiuo atveju užduotis buvo projektuoti viską kitaip. Siekėme, kad lankytojai į kiekvieną parduotuvėlę ar kavinę įeitų iš gatvės. Taip gatvės tampa parkais, skverais, žaidimų aikštelėmis – viešosiomis erdvėmis. Taip, tai reiškė, kad reikės truputį sušlapti, jei lauke lyja, iki parduotuvės reikia paeiti toliau“,– šypsosi projekto architektas.
Erdvės kūrimas – nesibaigiantis procesas
A.Neniškis įsitikinęs, kad Senamiesčio jaukumą gali sukurti visur, reikia tik labai gerai išanalizuoti, kas mums patinka tame Senamiestyje.
„Dabar jau viskas yra daug paprasčiau. Matome – veikia. Žmonės čia mielai leidžia laiką. Per tuos 10 ar 15 metų projekte turėjome įtikinti ir patys save ir visą išorinę komandą, kad toks pokytis suveiks, kad, pavyzdžiui, parkavimo aikštelė turi būti reprezentatyvi, apželdinta, jaukiai apšviesta“, – sako A.Neniškis.
Jis pabrėžia, jog „Ogmios mieste“ nėra jokių galinių kiemų, visas krovininis transportas atvyksta ir prekes atveža ir iškrauna prie pagrindinio parduotuvės įėjimo. Architektas mano, kad tai nieko blogo – lankytojams patinka stebėti tokį miestietišką gyvenimą, judesį.
Įtraukiančią erdvę kuria ir fontanas „Miesto dušas“, pastatytas kiek įgilintoje aikštėje, atokiau nuo automobilių ir parduotuvių. Šios skulptūros idėjos autoriai užsakovai, bet kurių indėlio teritorija tikrai nebūtų tokia, kokia yra šiandien. „Ogmios miesto“ projektas dar nėra užbaigtas. Skaičiuojama, jog šiandien įrengta tik penktadalis teritorijos, tačiau A.Neniškis teigia, jog jos, kaip ir bet kurio miesto plėtojimas, naujų erdvių įrengimas – nesibaigiantis procesas.
Telšių atgimimo paslaptis – „sutaikytas“ ežeras ir miestas
Kraštovaizdžio architektūros kategorijos laimėtoju tapo Telšių rajono savivaldybės įgyvendintas projektas „Telšių miesto urbanizuotos teritorijos gamtinio karkaso formavimas ir stiprinimas“. Šio projekto autorius ir vykdytojas – architektas Algirdas Žebrauskas, suprojektavęs daugelį Telšių miesto viešųjų teritorijų bei atnaujinęs Masčio ežero pakrantę.
„Telšiai stovi ant septynių kalvų, o viduryje – Masčio ežeras. Tačiau sovietiniais laikais visa kanalizacija, tiek butinė, tiek gamybinė, buvo nuvesta į šį ežerą. Ežero pakrantės buvo apaugusios meldais, maždaug 50-ies metrų ruožas buvo visiškai negyvybingas. Miestas ir ežeras, kurie lyg ir turėtų būti kartu, priminė du stipriai susipykusius kaimynus, kurie vis tiek priversti gyventi viename name“, – dėstė A.Žebrauskas, ilgą laiką dirbęs Telšių rajono architetu. „Sutaikyti“ miestą ir ežerą buvo vienas svarbiausių jo uždavinių.
Dar sovietmečiu Masčio ežero pakrantės pradėtos valyti, tačiau dėl lėšų stygiaus šis darbas nebuvo užbaigtas. Galiausiai finansinių galimybių tam atsirado. A.Žebrauskas pirmiausia pradėjo gyventojų apklausas ir aiškinosi, ko žmonėms, Telšių gyventojams, labiausiai norėtųsi, kuri miesto vieta jiems labiausiai „skauda“.
„Priimtas sprendimas didžiąją dalį lėšų skirti Masčio ežero pakrantės tvarkymui, teritorijos išvalymui. Aš rengiau daug įvairių pasiūlymų ir vizualizacijų. Galiausiai gimė projektas, kuris šiandien ir realizuotas: suformuoti pėsčiųjų ir dviračių takai, apšvietimas. Padarėme didžiulius želdynų valymo darbus, kadangi miestas kalvotas – nemažai atodangų“, – pasakojo A.Žebrauskas.
Telšių gatvės kai kuriose vietose iškyla virš Masčio ežero lygio 17-20 metrų. Įrengus atodangas ir pėstiesieji, ir pravažiuojantys gali grožėtis atsiveriančiu peizažu.
„Visuomenėje būta daug diskusijų dėl piliakalnių – ar juos atverti, ar palikti su želdynais. Čia, Telšiuose, mes taip pat daug dėl to diskutavome, ir susipykdami, ir išsiaiškindami, išgyvendami tą patį virsmą“, – prisiminė architektas.
Manau, šiuolaikinė architektų ambicija ir turėtų būti subtiliai prisitaikyti prie aplinkos konteksto. Be agresijos, be galios demonstravimo gamtos atžvilgiu.
Pakrantę nuo ežero bangų mūšos jis nusprendė apsaugoti ne betono krantine, o rieduliais – jais išdėta apie 4 kilometrų ilgio Masčio pakrantė. Netoli įrengtas 900 vietų amfiteatras, kuriame vasarą taip pat galima stebėti filmus, rengti koncertus.
„Dauguma miestų amfiteatrus įrengia kur nors toliau nuo centro, kad būtų ramiau. Šiuo atveju amfiteatras įrengtas pačiame miesto centre su mintimi, kad visi žiūrovai čia atvyks pėsčiomis ir po koncerto lygiai taip pat išsiskirstys. Neskubėdami, grožėdamiesi raibuliuojančio vandens atspindžiais, užpildydami pakeliui esančias kavines ir restoranus“, – kalbėjo miestelio architektas.
Telšiai taip pat išsiskiria akmeniniais, bronziniais meno kūriniais viešosiose erdvėse. Po tokių pokyčių Telšius aplankančių turistų skaičius sparčiai auga.
Džiaugėsi, kad atsisakoma „automobilicentrizmo“
Geriausių architektūros ir urbanistinių projektų vertinimo komisijos pirmininkė, Aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė teigė, jog anksčiau šiame konkurse buvo skiriami dviejų kategorijų – architektūros ir kraštovaizdžio apdovanojimai. Šįmet išskirtos trys kategorijos: architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio.
„Urbanistikos apdovanojimai buvo naujovė, todėl kandidatų nebuvo daug. Iš jų geriausiu atrinktas „Ogmios miestas“. Ši teritorija išsiskyrė tuo, kad rajone, kur yra gausu daugiabučių ir gyventojų su savo poreikiais, jos plėtotojai nenuėjo lengviausiu keliu: viską nugriauti ir pastatyti dar šiek tiek“, – kalbėjo R.Brandišauskienė.
„Išlaikytas vadinamasis „žmogiškas“ mastelis, pastatų aukštis – nedidelis. Taip pat iš negatyvios teritorijos (buvusio karinio sovietų miestelio), teritorija pertvarkyta į pozityvią – kviečiančią pabūti, pasilikti, pailsėti, išbandyti kažkokį toje erdvėje esantį objektą“, – pastebėjo pašnekovė.
Tai, ką pastatome viešoje erdvėje, tai, kaip mes panaudojame tą erdvę, suorganizuojame miestą – visa tai nulemia, kaip miestas ir miestiečiai gyvena.
Jos teigimu, kai kurie komisijos nariai kritikavo, kad vis tik per daug teritorijos skirta automobiliams, tačiau architektai vis dar dirba šiuo klausimu, teritoriją pertvarko ir perplanuoja. Ten, kur prisilietė „DOarchitects“ komandos rankos, pasak R.Brandišauskienės, jau atsisakyta „automobilicentrizmo“ ir pėstieji gali ramiai vaikščioti, ramiai paleisti pabėgioti vaikus.
„Norėtųsi įvertinti ir pačius užsakovus, kurie leido plėtoti būtent „atgaivinimo“ viziją, atliepiant aplink esančių erdvių poreikius. Kaip žinote, šalia teritorija yra jau pakankamai tankiai apgyvendinta“, – sako R.Brandišauskienė.
Viceministrė linki, kad tokių iniciatyvų tik daugėtų ir įvairių teritorijų, projektų plėtotojai imtų iš šios teritorijos gerąjį pavyzdį.
Kodėl visuomenę turi teisę įvertinti architektūrą?
Vertindama biurų pastatą „Green Hall 2“ R.Brandišauskienė sakė, jog vertinimo komisijos nuomone, šis pastatas ne tik nesugadino aplinkos, kurioje buvo pastatytas, bet galbūt ją netgi pagerino – leido šalia esantiems objektams labiau atsiskleisti.
„Šio verslo centro architektūra nėra perdėtai funkcionali – nėra nueita „stačių kampų“ keliu. Ji galbūt netgi mažiau praktiška, žiūrint iš vidaus erdvių panaudojimo perspektyvos, tačiau į tą objektą malonu žiūrėti, – svarstė viceministrė. – Jis inovatyvus tuo, kad į aplinką įsilieja darniai, jo architektūrinė išraiška yra jautri. Manau, šiuolaikinė architektų ambicija ir turėtų būti subtiliai prisitaikyti prie aplinkos konteksto. Be agresijos, be galios demonstravimo aplinkos atžvilgiu“, – pabrėžė R.Brandišauskienė.
R.Brandišauskienė prisimena, jog Aplinkos ministerijoje dirbusios programos „Kurk Lietuvai“ narės padarė ekspertų apklausą, kurios pagrindinis klausimas buvo: „Ar Lietuvos miestai vystosi darniai?“ 87 proc. ekspertų į šį klausimą atsakė neigiamai.
„Kalbant apie architektūrą ir urbanistiką, noriu atkreipti dėmesį, kad jei dar visai neseniai naujas pastatas buvo architekto kaip kūrėjo išraiška, dabar, vis labiau aktualėjant darnaus vystymosi tikslams, atėjo suvokimas, kad architektūra labai veikia visuomenę. Kitaip tariant, tai, ką pastatome viešoje erdvėje, tai, kaip mes panaudojame tą erdvę, suorganizuojame miestą – visa tai nulemia, kaip miestas ir miestiečiai gyvena, kreipia jų jausenas tam tikra linkme. Pastaruoju metu visuomenė irgi labai veikia architektūrą. Atėjo laikas mokytis dialogo ir kompromiso tarp visuomenės ir architektų – to ir mokomės Urbanistiniame forume“, – pokalbį baigė R.Brandišauskienė.
