Gražiausias vaizdas – birželio mėnesį
Verkių regioninio parko kultūrologas Pranciškus Maigys sako, kad sodrią žalią ežerų spalvą sukuria tam tikra vandenyje gyvenanti bakterija. Tačiau kultūrologas ragina kaskart atvykus prie ežero dar palypėti į kalną dešinėje pusėje, pro tvorelę, saugančią retas plačialapes klumpaites. Takelis bus gan gūdus, nes iš visų pusių (netgi iš viršaus!) supamas tankaus miško. Tačiau jo viršūnėje – Žaliųjų ežerų regykla – vieta, iš kurios ežeras atsiveria visu savo grožiu. Žiemą, kai neužstoja medžių lapai, galite pamatyti netgi kamputį Žaliųjų ežerų paplūdimio.
„Vis tik, mano nuomone, gražiausias vaizdas – maždaug birželio mėnesį. Tuomet ežero spalva ypatingai išryškėja. Įsivaizduokite: mėlynas dangus, ryškiai žalias ežeras, tamsiai žalias miškas ir kokia nors mažutė raudona valtelė“, – svajingą peizažą piešė regioninio parko kultūrologas. Jei nenorite papulti į poilsiautojų šurmulį, iki regyklos galite atvykti Žaliųjų ežerų gatve iš kitos pusės.
Kita vieta, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas – tai Verkių regykla, esanti už Verkių dvaro rūmų. P.Maigys pasakoja mistišką istoriją, susijusią su šia regykla.
Pasak pašnekovo, priklausomai nuo to, kokio lygio „kampų kirtėjas“ esate, kelias gali būti ir 4, ir 8 kilometrų ilgio.
„Yra du XIX amžiuje nutapyti paveikslėliai, kurių datos skiriasi vos dvejais metais. Abu jie vaizduoja Verkių regyklą iš kitos upės pusės, nutapyta Verkių rūmų panorama. Žinoma, paveikslėlyje labai gerai matyti rūmai, vis dar veikiantis malūnas, ant kalno (kur šiandien yra aukuras) – altana (pavėsinė) ir atodanga. Vos po dvejų metų tapytame paveikslėlyje altana ir atodanga yra sukeistos vietomis. Pagal atliktų tyrimų duomenis žinome, kad iš tiesų statinių pamatai yra abiejose pusėse. Tad dabar sunku pasakyti, kurioje vietoje iš tiesų buvo atodanga, o kur – altana. Bet kokiu atveju, ši regykla yra fantastiška, iš jos galime pamatyti netgi kito (Pavilnių regioninio parko) medžių viršūnes“, – kalbėjo P.Maigys.
Šiuo metu Verkių rūmuose įsikūręs Gamtos tyrimų centras, tačiau regioninio parko gidai bet kuriuo metu veda ekskursijas po rūmus ir juos supantį parką.
Pliakalnis – ne piliakalnis
Kaip jau minėta straipsnio antraštėje, Verkių parke stūkso du mistiški piliakalniai. Vienas iš jų – Staviškių piliakalnis. Iš pirmo žvilgsnio jis – piliakalnis, atitinkantis visas piliakalnių „taisykles“: kalnas viduryje lygumos, su dviem plokštesnėmis aikštelėmis.
Tačiau tyrimus atlikę archeologai purto galvą – čia neatrastas joks kultūrinis sluoksnis, nėra archeologinių radinių, todėl piliakalnį jie siūlo vadinti tiesiog kalva. Kita vertus, kokiu būdu pati gamta galėtų lygiame kraštovaizdyje „supilti“ kalvą su dviem plokščiomis aikštelėmis?
„Istoriniuose šaltiniuose minimas piliakalnis, stovintis ant Neries kranto. Tačiau Staviškių piliakalnis – ne ant Neries kranto. Gali būti, kad Neris buvusį piliakalnį tiesiog nuplovė į savo gelmes, o šis – dar vienas, nepaminėtas šaltiniuose“, – svarstė P.Maigys.
Mistišką Staviškių kalvą-piliakalnį galima atrasti važiuojant Verkių gatve link Ožkinių gavės. Jį pastebėsite kairėje kelio pusėje.
Jei turite ūpo pasivaikščioti, Stakiškių piliakalnį pasieksite trasa, vingiuojančia nuo Verkių rūmų. Pasak pašnekovo, priklausomai nuo to, kokio lygio „kampų kirtėjas“ esate, kelias gali būti ir 4, ir 8 kilometrų ilgio.
Dar vienas labai neįprastas piliakalnis šiame parke – Didžiųjų Gulbinų. Jis stūkso Gulbino ežero saloje. Kultūrologo P.Maigio duomenimis, Lietuvoje yra vos du vandens apsupti piliakalniai – kitas toks atrastas Žemaitijoje.
Didžiųjų Gulbinų piliakalnis datuojamas maždaug I tūkstantmetis prieš Kristų. Prieš kelis dešimtmečius atliekant šio piliakalnio tyrimus, atrasta degintos keramikos šukių.
„Tai rodo, kad ten tikrai gyventa. Žinoma, į piliakalnį galima patekti tik užšalus ledui arba ta raudona valtele, kurią anksčiau minėjau, – juokiasi P.Maigys. – Žiemą šis piliakalnis gausiausiai lankomas tik žvejų.“
Dar viena vieta pasivaikščiojimams – Riešės upelio pakrantės. Upelio prieigose pačių vilniečių rankomis sutvarkyta teritorija – kažkada ji buvo kupina atliekų, tad suorganizuota talka, kurios metu ne tik surinktos šiukšlės, tačiau ir išpjauti menkaverčiai krūmynai, kad grūsti šiukšlę po krūmu niekam nekiltų ranka, pasodinti nauji medžiai. Šiandien čia galima surengti pavasarinį pikniką. Mėgstantys ne sėdėti, o pajudėti turėtų pasiteirauti, kada numatomas artimiausias žygis Riešės upelio slėniais – toks Verkių regioniniame parke organizuojamas kasmet.