Maištautoja vis tik pasekė mamos pėdomis
„Užaugau gamtą mylinčioje šeimoje, mama visuomet kreipė dėmesį į natūralumą. Taigi, ekologiškas maistas, apsipirkinėjimas be plastiko nebuvo naujiena. Mama sakydavo: „Ieva, valgyk tai, nenaudok to“. Žinoma, iš pradžių tam prieštaraudavau – daug metų tiesiog ignoravau tuos prašymus. Tačiau vėliau tapau sąmoningesnė, pradėjau leisti laiką su žmonėmis, kuriems rūpi aplinka. Taip pat pradėjau žiūrėti daug dokumentinių filmų, nes man visuomet rūpi „kodėl?“. Na, gerai, reikia nenaudoti plastiko – tačiau kodėl jis yra toks blogis?“, – prisimena „Trash_less“ kūrėja.
Zero waste“ yra labai graži idėja, tačiau ji, kaip ir veganiška mityba, kartais krypsta į fanatizmo pusę. Kiekvienas turime savo „gyvenimo be atliekų“ suvokimą ir kiekvienam noras kažką daryti kitaip ateina skirtingu gyvenimo momentu.
Siekdama atsakyti į sau kilusius klausimus Ieva peržiūrėjo daug filmų, išklausė daug mokslininkų kalbų ir, pasižymėdama svarbiausias mintis, prirašė nemažą sąsiuvinį patarimų ir faktų.
„Tada atsisėdau ir pagalvojau – galbūt reikia pradėti tuo dalintis? Galbūt žmonėms bus įdomu? Turbūt pirmasis pokytis, kurį padariau – atsisakiau masinės gamybos veido priežiūros priemonių. Naudoju tai, ką pagamina mama“, – sako I.Kazakevičiūtė.
Tinklaraštininkė makiažą nusivalo su kokosų aliejumi, o kosmetikos priemones perka tokias, kurias galima papildyti, arba jos yra supakuotos į metalines, stiklines pakuotes.
Buitinę chemiją jau pilsto net paprastos parduotuvės
Mergina apsipirkinėja parduotuvėse „be pakuočių“, kurios Londone žabiškai populiarėja. Kita vertus, ji šypsosi, jog sakydami „ne“ plastikui žmonės nesutinka mokėti nė cento brangiau už produktus, supakuotus į kitokią pakuotę.
„Dirbu srityje, kur turiu progą pabendrauti su maisto produktų gamintojais. Kalbėjome apie šokoladą, kuris supakuotas į visiškai suyrančią pakuotę. Jis brangesnis 5 centais. Ir gamintojams labai sunku įtikinti prekybos centrus juo prekiauti. O juk visi deklaruoja esantys pasirengę mažinti plastiką, nepakuoti produktų, kalnus nuversti dėl to“, – stebisi tinklaraštininkė.
Iki nesupakuotų produktų parduotuvės jai reikia keliauti mažiau nei pusvalandį. Ilgai galiojančius produktus – makaronus, avižines kruopas, dribsnius, riešutus – ji perka vieną kartą per mėnesį, o daržoves ir vaisius – kartą per savaitę vietiniame turguje. Jos nuomone, išugdžius įprotį apsipirkti kartą per savaitę, būtų sutaupyta daugybė pakuočių atliekų.
„Juk prekybos centruose, viskas – tiek obuoliai, tiek daržovės – supakuota į plastiką. Ūkininkai dažniausiai turi tų pačių produktų ir jų kokybė geresnė. Taip pat patarčiau kai kuriuos maisto produktus gamintis patiems. Pavyzdžiui, sausus pusryčius – galite juos pasiskrudinti nusipirkę avižų, medaus, kitų norimų ingredientų“, – patarė I.Kazakevičiūtė.
Ji pastebėjo, kad Didžiojoje Britanijoje viena po kitos atsidaro produktus be pakuočių parduodančios parduotuvės.
Gal ne visi turime tai, ko norime, tačiau vis dėlto dauguma mūsų turime tikrai per daug.
„Net nuėjęs į bet kurią įprastą parduotuvę kampuose gali rasti kokių 20-ies litrų talpos buitinės chemijos talpas. Iš jų tos valymo priemonės prisipildai į savo buteliuką“, – pokyčiais džiaugiasi Ieva.
Gavo patarimą šaldyti maisto atliekas
Kita vertus, tinklaraštininkė ragina neprarasti sveiko proto: kai kurie nesupakuoti rieštutai yra atkeliavę iš tolimosios Australijos. Kyla klausimas, ar gamtai labiau pakenktų jų plastikinė pakuotė, ar gabenimas iš kitos pasaulio pusės.
„Zero waste“ yra labai graži idėja, tačiau ji, kaip ir veganiška mityba, kartais krypsta į fanatizmo pusę. Kiekvienas turime savo „gyvenimo be atliekų“ suvokimą ir kiekvienam noras kažką daryti kitaip ateina skirtingu gyvenimo momentu. „Zero waste“ man – filosofija, kuri turėtų apimti ne tik šiukšles, atliekas, bet ir taršą. Todėl siųstis nesupakuotą augalinę kempinėlę iš JAV – nežinau, ar toks sprendimas reiškia mažiau atliekų“, – abejojo pašnekovė.
„Trash-less“ blogo kūrėja džiaugiasi, jog pamatę ją, apsiginklavusią daugkartiniais maišeliais bei stiklainėliais, žmonės stebisi, domisi ir kartu susimąsto.
„Tas atėjimas su savo maišeliu skatina ir kitus keisti elgseną. Ūkininkai, iš kurių perku, mane jau tikrai žino ir netraukia plastikinių maišelių“, – šypsosi I.Kazakevičiūtė.
Pati netikėčiausia „nešiukšlinimo“ idėja, kurią tinklaraštininkė gavo iš savo sekėjų, buvo ... šaldyti maisto atliekas.
Prisimenu, kad mama mane mokė: geriau nusipirkti vieną daiktą brangiau, kuris tarnaus 20 metų, negu 25 daiktus, kurių kiekvieną išskalbus kelis kartus jau turėsi išmesti.
„Atsikrausčiusi į Londoną vis galvojau, ką daryti su maisto atliekomis? Jos labai teršia gamtą, nes pūdamos išskiria į atmosferą metaną. Žmonės, su kuriais gyvenau sakė, kad buvo netgi kreipęsi į savivaldybę, prašydami talpų maisto atliekų rūšiavimui. Londone tau gali duoti šiukšliadėžę maisto atliekoms, bet kas toliau? Niekas neprisiima atsakomybės. Ir viena mergina davė tokį patarimą: maisto atliekas dėti į tam paskirtą dėžę šaldiklyje – tuomet jos nepūna, nesklinda blogas kvapas. Tuos kelis kartus, kai ji vyksta į maisto turgų, šią dėžutę vežasi kartu su savimi ir išmeta jos turinį į specialius maisto atliekų konteinerius“, – vertingu patarimu džiaugėsi I.Kazakevičiūtė.
Aplenkia populiariausias drabužių parduotuves
Kalbant apie kitas prekes, šių metų „Trash-less“ tinklaraštininkės sau duotas pažadas buvo nepirkti nė vienos greitosios mados parduotuvių prekės. Greitosios mados parduotuvėmis pašnekovė laiko tokius tinklus kaip „ZARA“, „MANGO“, „H&M“.
„Atrodo, jau ir praėjusiais metais nieko nepirkau, bet vis atsiranda tokių smulkių pirkinių – tai kojinės, tai apatiniai. Prisimenu, kad mama mane mokė: geriau nusipirkti vieną daiktą brangiau, kuris tarnaus 20 metų, negu 25 daiktus, kurių kiekvieną išskalbus kelis kartus jau turėsi išmesti. Paauglystėje visko norėjosi, bet dabar suprantu, kad tų greitosios mados parduotuvių drabužių kainos ir kokybės santykis yra neadekvatus. Įvertinus kokybę, tie drabužiai yra labai brangūs“, – svarstė pašnekovė.
Ieva su mama ir sese mainosi drabužiais, o kai jau prireikia įsigyti kažką naujo, ieško gamintojų, kurie siūlo drabužius iš ekologiškų, tvarių medžiagų arba tiesiog persiuva senus.
„Labai daug apsipirkinėju vadinamosiose „second- hand“ parduotuvėse bei Londone dar populiariose „charity shops“ (labdaros mugėse). Su draugėmis žinome kelias parduotuves, kur nuėję visuomet randame praktiškai nenešiotų, puikios kokybės drabužių. Jokios greitosios mados parduotuvės niekada nepasiūlys tokių prekių“, – džiaugiasi mergina.
Mergina taip pat turi tam tikrus susitarimus dėl gimtadieninių dovanų – jas dažniausiai dovanoja tik patiems artimiausiams, o draugus vedasi į meno parodas, kino filmus, renginius ar tiesiog praleidžia vakarą kavinėje.
„Gal ne visi turime tai, ko norime, tačiau vis dėlto dauguma mūsų turime tikrai per daug. Buvo keli kartai, kai draugėms pasakiau, ko norėčiau. O jei nenoriu – verčiau einame kur nors visos kartu. Juk laikas, praleistas kartu – neįkainojamas dalykas“, – sako pašnekovė.
