Vos pavyko išgelbėti
Gamtininkų pranešimų ir prašymų neliesti laukinių gyvūnų jauniklių, kai jiems nereikalinga skubi ar veterinarinė pagalba, išplatintas ne vienas ir ne du. Tačiau žmonės, aišku, dažnai ne iš blogos valios, gyvūnų mažylius vis tiek gelbėja tada, kai jiems visiškai tos pagalbos nereikia.
Gyvūnų globėjų asociacijos Kauno skyriaus atstovė Jurgita Gustaitienė tikina, kad apimant visus skyrius per sezoną sulaukiama per tūkstančius tokių atvejų. Į Gyvūnų globos asociaciją atvežami patys įvairiausi gyvūnai – nuo paukštukų, voverių, ančiasnapių iki tokių didžiulių žvėrių kaip briedžių jauniklių. Būtent pastaroji situacija ir paskatino gamtininkus dar kartą garsiai prabilti – nelieskite jauniklių, neveskite jų į pražūtį.
Žmones, aišku, dažnai ne iš blogos valios, gyvūnų mažylius dažnai gelbėja tada, kai jiems visiškai to nereikia.
Praėjusią savaitę, kaip pasakoja J.Gustaitienė, buvo sulaukta skambučio iš Klaipėdos rajono – rasti du visai mažučiai briedžių jaunikliai. Veikiausiai šeimyna žmonėms visai matomoje vietoje įsitaisė tada, kai buvo tamsu, nebuvo šurmulio. Ryte prašvitus, žmonių triukšmas galbūt pabaidė motiną ir ji savo jauniklius paliko, o juos radę žmonės pradėjo skambinti tarnyboms. „Tokioje situacijoje, jei nesikištume, jei prie tų jauniklių nebūtų tokio sujudimo, sutemus motina tiesiog vėl būtų atėjusi ir juos išsivedusi“, – tikino Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė. Pasak jos, gamtoje visai natūralu tai, kad motina palieka savo jauniklius kuriam laiku, tačiau prie jų sugrįžta, ir tai, kad jie vieni, tikrai dar nereiškia, kad palikti likimo valiai.
Paklausta, ką tokiais atvejais daro gyvūnų globėjai, J.Gustaitienė pasakojo, kad uždavę kelis klausimus – naudodami jau patikrintą metodiką – įsitikina, reikalinga jaunikliui pagalba ar ne. Jei gyvūnai sveiki, jiems nebūtina veterinarinė pagalba, nėra akivaizdžių ženklų, įrodymų, kad jų motina partrenkta ar sumedžiota – privalu tuoj pat juos palikti ten, kur radome. „Vis dėlto, ši situacija buvo kiek kitokia. Supratome, kad ten daug žmonių, jie renkasi, jaunikliai turbūt jau išsigandę, motina tokiomis sąlygomis neateis jų pasiimti. Taigi nuvykome į tą vietą ir juo paėmėme“, – pasakojo moteris.
Jauniklius šiek tiek pamaitinus ir pasitarus su gamtininku buvo nuspręsta sulaukti tamsos ir nugabenti jauniklius ten, kur jie buvo rasti. Pabandyti sulaukti motinos ir tikėtis, kad ji jų neatstums. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl kalbame apie tokių jauniklių galimą pražūtį. Patys jaunikliai yra labai patiklūs, jie gali eiti su žmonėmis, labai greitai prie jų priprasti. Tačiau jei galvojame apie tai, kad jauniklis turi gyventi gamtoje, kas yra natūralu, privalu žinoti, kad po jo „paėmimo“ iš gamtos, motina jo negali pripažinti“, – aiškino pašnekovė.
Jei galvojame apie tai, kad jauniklis turi gyventi gamtoje, kas yra natūralu, privalu žinoti, kad po jo „paėmimo“ iš gamtos, motina jo gali nepripažinti.
J.Gustaitienė pasakojo, kad Gyvūnų globėjų asociacijos darbuotojas iš tolėliau stebėjo gyvūnus visą naktį, laukė iki paryčių. Briedžiukai šaukė motinos. Galiausiai ji pasirodė ir, laimei, briedžiukus nusivedė. Pasak gyvūnų globėjos, galima sakyti, kad šiuo atveju briedžiukams tikrai pasisekė.
Gamtos taisyklės – kitokios
Paprašytas paaiškinti, kodėl negalima jauniklių imti ir vežti į namus ar į globos prieglaudą, gamtininkas Selemonas Paltanavičius tikino, kad turėtume kelti kitą klausimą – o kodėl turėtume tai daryti? Ar tikrai reikia?
Pašnekovas tikino suprantantis žmones, kad jie nori išgelbėti, padėti, tačiau ragino nepamiršti, kad gamta pati tvarkosi taip, kaip reikia ir lįsti į ją tikrai nereikia. Gamtos dėsniai, pasak jo, visai kitokie. Ten egzistuoja ir natūrali atranka, ir kitos taisyklės, mes už gamtą protingesni niekada nebūsime. „Jei kalbėsime formaliai, tokios teisės žmogui nesuteikia net joks teisinis dokumentas, visa laukinė gyvūnija yra valstybės. Taigi neteisėtas gyvūno paėmimas iš gamtos gali būti net ir baudžiamas. Pirmiausia, administracine bauda, o antra, pagalvokime apie žalą gamtai, jei paimtas iš savo namų gyvūnėlis neišgyvens“, – svarstė S.Paltanavičius.
Aišku, pasak gamtininko, pagrindinis čia yra moralinis aspektas. „Mes visą laiką per daug žmogiškai galvojame apie gamtos reikalus ir problemas. Radę kokį gyvūnėlį, mes mąstome kaip apie kokį kūdikį. Bet pastebėkime, kad miške gyvūno jauniklis yra savo namuose. Žmogus, tarškindamas šakas po kojomis, eina per girią, nubaido motiną, atsistoja ir žiūri – ko jie čia vieni?
Mes visą laiką per daug žmogiškai galvojame apie gamtos reikalus ir problemas.
Kitas labai žmogiškas, bet pasakysiu, kad labai neprotingas elgesys – pamatyti jauniklius ir galvoti – motinos nėra, tai aš auginsiu. Toks klausimas – kaip tu jį auginsi? Juk tie gyvūnai yra skirtingi, ar sugebėsime jiems iš tiesų suteikti reikiamas sąlygas? Ir apskritai, kodėl galvojame, kad gerai juos paimti iš namų ir nuvežti tiesiog kažkur, kur sugalvojame“, – retoriškai klausė pašnekovas.
Antra vertus, neretai, pasak S.Paltanavičiaus, žmonės tai daro nesuprasdami, kad kai kurie mums nesuvokiami sprendimai yra vienokia ar kitokia gamtos strategija. Pavyzdžiui, anot specialistų, į globos asociacijas labai dažnai atvežami pačių įvairiausių paukščių jaunikliai. „Bet ar žinome, kad kai kurių paukščių, ypač perinčių atvirai, jaunikliai iš lizdų iššokinėja tada, kai dar nemoka skraidyti. Jie išsislapsto aplink ant šakų ir 3–4 dienas ramiai sau tupi. Kai atskrenda tėvai, jaunikliai pradeda cypsėti, todėl jie žino, kur skristi, kad galėtų pamaitinti. Tai – jų veisimosi strategija. Aišku, mažiukai sąmoningai to nedaro, tačiau tai vyksta natūraliai, taip yra mažesnė tikimybė, kad juos visus plėšrūnai suras viename lizde. Kitaip tariant, nukentės vienas, gal du, bet ne visi penki ar septyni jaunikliai.
Taigi, vos pamačius tokius paukštukus, tikrai nereikia galvoti, kad jie našlaičiai, ir pulti jų gelbėti. Jei pamatome mažiuką ant žemės, kyla įtarimų, ką galime padaryti, tai atsargiai jį patupdyti kur nors ant šakos, pakylėti. Bet jei ne, radus bet kokį jauniklį gamtoje, reikia kuo greičiau pasišalinti“, – pabrėžė gamtininkas.
Kada reikia pagalbos?
Natūralu, kad paprastam žmogui atskirti – reikia gyvūnui pagalbos ar ne -kartais galbūt nelengva. Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė J.Gustaitienė tikino, kad skambinti jiems ir teirautis galima visada. „Labai svarbu, kad paskambinę žmonės ir klausytų to, ką mes sakome. Mes turime savo metodiką, paklausę tam tikrų klausimų, galime įvertinti – reikia jaunikliui pagalbos ar ne. Būtų gerai, kad žmonės mumis pasitikėtų“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau du pagrindinius dalykus, kuriais reikėtų vadovautis žmonėms, abu pašnekovai pabrėžė net kelis kartus. Jaunikliui pagalba tikrai reikalinga tada, kai matome, kad sužeistos kojas, galbūt sparnai. Kai suvokiame, kad jam tikrai reikalinga veterinaro pagalba. Antra, jei esame įsitikinę, kad kas nors nutiko motinai – partrenkė automobilis, buvo sumedžiota. Tokiais atvejais pagalba jaunikliams reikalinga, tačiau visais kitais atvejais, pamačius gamtoje mažylius, reikėtų tiesiog kuo skubiau atsitraukti.
