Rudenį aplinkinių kaimų gyventojai vieninteliai gauną teisę be palydovo įžengti į Čepkelių raistą ir jame rinkti gamtos gėrybes. Atrodytų – išskirtinė privilegija, tačiau kuo toliau, tuo mažiau kas ja naudojasi.
Pelkė iš viso yra 12-os kilometrų ilgio, ir per šį atstumą vietomis išnyra nemažomis pušimis apaugusios salos, vietomis – žemapelkės kemsynai, kur tikrai galima prasmegti, o kai kur - visiškos plynės, tokios, kaip Anglijos. O kuo čia dėta Anglija? Ne, viskas paprasčiau.
Anglijos plynė tiesiog buvo išdegusi ir vietinių taip pavadinta dėl ilgą laiką stūksojusios juodos teritorijos.
Čepkelių raistą juosia iškilūs šlaitai, apaugę mišku. Iš tiesų tai – kadaise vėjų supustytos kopos. Jų šlaituose – maždaug 150-180 metų skaičiuojančios pušys, nes tik tokioje teritorijoje keičiantis įvairioms valdžioms ir požiūriams į mišką, niekam nesinorėjo tiesioginio to žodžio prasme lįsti peklon dėl keliolikos stambių rastų.
O kodėl – Čepkeliai? Būtent šiandien, kai vanduo raiste stirpiai nusekęs, galima išgirsti atsakymą į šį klausimą. Užlipus ant kiminų ir durpių kilimo neklimpstate, tačiau išsiskiria šiek tiek vandens. Einant per raistą girdėi „čep“, „čep“, „čep“. Štai jums ir Čepkeliai.