Didieji miestai – pagirtini
Nuotekų tvarkymo situaciją Lietuvoje galima vertinti dvejopai. Viena vertus, didžiuosiuose miestuose padėtis gera, kai kur net – itin gera, tačiau, pažiūrėjus į rajonus ar mažus miestelius, matyti ir tamsesnė pusė. Neprisijungusiųjų prie centrinių tinklų yra tikrai ne vienas ir ne du gyventojai.
Vertindamas bendrą nuotekų surinkimo ir vandens tiekimo padėtį šalyje Aplinkos ministerijos Vandens politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas pradėjo nuo to, kad įvertinimas labai priklauso nuo atskaitos taško. „Bendra padėtis, aišku, yra nepalyginamai geresnė nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tuo metu buvo valoma tik 20 proc. surenkamų nuotekų. Taigi tada turėjome ir paslaugos tiekimo, ir aplinkos taršos problemą. Šiuo metu prie centralizuotų vandens tiekimo sistemų yra prisijungę 80 proc. gyventojų, prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų – apie 72 proc.“, – komentavo pašnekovas.
I.Valūno teigimu, labiausiai šiuo klausimu pažengę, kaip ir galima tikėtis, didieji miestai. „Pavyzdžiui, Kaune, jei nesumeluosiu, 95 proc. ar net 98 proc. gyventojų turi minėtas paslaugas“, – kalbėjo Vandens politikos skyriaus vedėjas.
Prie centralizuotų vandens tiekimo sistemų yra prisijungę 80 proc. gyventojų, prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų – apie 72 proc.
„Aukštaitijos vandenų“ ryšių su visuomene specialistas Svajūnas Mikeška džiaugėsi situacija Panevėžio mieste, kur, pasak jo, tvarkoma net 98,6 proc. nuotekų. „Pagal mūsų turimus statistikos duomenis, Panevėžyje su priemiesčiais gyvena 103 663 žmonės. UAB „Aukštaitijos vandenys“ nuotekų tvarkymo paslauga naudojasi 102 231 gyventojas, tai yra 98,6 proc. Todėl manome, kad Panevėžyje su priemiesčiais problemos, centralizuotai šalinant nuotekas, nėra“, – tikino S.Mikeška.
Įvardyti tikslių sostinės skaičių bendrovės „Vilniaus vandenys“ komunikacijos vadovas Antanas Bubnelis negalėjo, tačiau tikino, kad Vilnius šiuo klausimu išsiskiria iš kitų šalies miestų. „Jame sparčiau nei kitur plėtėsi individualių namų rajonai. Daugelio jų plėtra nebuvo planuota sistemingai. Pirma buvo statomi pavieniai namai ar namų kvartalai, o visa reikiama infrastruktūra – keliai, vandens ir dujų tinklai ar telekomunikacijos – turėjo „vytis“. Tinklų plėtojimas, kai jau būna įrengtos gatvės, šaligatviai ir pievos, yra gerokai brangesnis ir sukeliantis nepatogumų jau namuose apsigyvenusiems gyventojams“, – aiškino pašnekovas.
Būtent todėl, pasak A.Bubnelio, pastaraisiais metais tiek „Vilniaus vandenys“, tiek ir daugelis kitų miestų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonių aktyviai plėtojo savo tinklus.
Problema – rajonai ir miesteliai
Paprašytas įvardyti, kur padėtis prasčiausia, I.Valūnas tikino tikslių skaičių neturintis, tačiau silpniausia grandimi įvardijo mažuosius miestelius ir rajonus. „Prastesnė padėtis rečiau apgyvendintuose rajonuose, pavyzdžiui, Tauragės. Mažuosiuose rajonuose, kur mažiau gyventojų, mažesnis užimtumas, mažiau ekonominės veiklos, viskas susideda į tai, kad prastesnis ir šios srities rodiklis“, – aiškino pašnekovas.
Tauragės rajone gyvena kiek daugiau nei 43 tūkst. gyventojų, o prie centralizuotos nuotekų sistemos yra prisijungę apie 28 tūkst., tai sudaro 64 proc. visų rajono gyventojų. „Tauragės vandenų“ direktorius Eduardas Anulis atkreipė dėmesį, kad artimiausiu metu prisijungusiųjų prie centrinių tinklų daugės. Pasak jo, 2017–2020 m. prie naujai tiesiamų tinklų turės galimybę prisijungti apie 200 gyventojų.
Tai, kad rajonų ir miestelių prisijungimas prie centrinių tinklų ne toks aktyvus, kalbėdamas apie Panevėžio rajoną, patvirtino ir S.Mikeška. „Aukštaitijos vandenys“ teikia savo paslaugas ir Ramygalos mieste, Naujamiesčio miestelyje bei Uliūnų kaime, kur prisijungusiųjų prie centrinių nuotekų tinklų skaičiuojama tik apie 50 proc. Anot atstovo, šiuo metu galimybes prisijungti savuosius nuotekynus prie centralizuotų nuotekų tinklų Ramygaloje turi 295, Naujamiestyje – 323 gyventojai. Tačiau kol kas šiomis galimybėmis, S.Mikeškos teigimu, nesinaudojama.
Nuo finansinių kliūčių iki „seniai taip gyvenu“
Nenorą jungtis prie centrinių tinklų gyventojai argumentuoja labai įvairiai. Viena iš pačių paprasčiausių priežasčių, pasak I.Valūno, kad tam tikrose vietovėse nėra prie ko prisijungti, nėra tam tinkamos infrastruktūros. „Kita priežastis – finansinė. Privačiam asmeniui, norint prisijungti prie centralizuotų sistemų, kainuoja darbai, kurie atliekami jo paties sklype.
Sudaryti galimybę prisijungti prie centralizuotų sistemų, t.y. išvystyti infrastruktūrą iki sklypo ribos, turi geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai. Tačiau reikiamus darbus savo sklype, sakykime, nusitiesti 5 ar 10 m vamzdžio ar kitus darbus, gyventojai turi atlikti savo lėšomis. Kartais tai ir būna priežastis, nes ne visi tam turi lėšų“, – dėstė pašnekovas.
Tiesa, pašnekovas pridūrė, kad ši problema jau sprendžiama. Neretai pačios įmonės, norėdamos, kad gyventojai prisijungtų prie centralizuotos sistemos, siūlo ir lengvatų. „Sakykime, neatlygintinai parengia prisijungimo projektą, kartais pasiūlo ir atlikti darbus sklype, čia jau priklausomai nuo susitarimo. Tą sumą, kuri susidaro, įmonės kartais pasirengusios ir išdėstyti per laiką, kad gyventojui netektų visko mokėti iš karto“, – kalbėjo Vandens politikos skyriaus vedėjas.
Sako, kad visą laiką taip gyveno, kodėl dabar ką nors turėtų keisti?
I.Valūnas tikino, kad neseniai, besilankydamas Panevėžio rajone, iš žmonių išgirdo ir dar vieną priežastį. „Kartais infrastruktūra šalia namo būna įrengta, tačiau prisijungimui prie centrinės nuotekų sistemos nepritaikytas pats namas. Pačiame name nėra nei sanitarinių mazgų, nei kitos infrastruktūros“, – komentavo specialistas.
Aišku, pasak I.Valūno, neretu atveju tokį gyventojų pasirinkimą nulemia ir senas įprotis, visuomenės mentalitetas. „Kartais vyresni žmonės sako: „Aš visą gyvenimą taip nugyvenau, man nedaug liko, tai nugyvensiu ir taip.“ Kiti irgi sako, kad visą laiką taip gyveno, kodėl dabar ką nors turėtų keisti?“
Vis dėlto, specialistas atkreipė dėmesį, kad gyventojų, kurie neprisijungę prie centrinių sistemų, yra tikrai nemažai, o statistikos, duomenų, kaip jie tvarko nuotekas, nėra. „Kad žala gamtai yra daroma – tikrai, tačiau jos mastą apskaičiuoti sunku. Kai kurie iš tiesų tinkamai tvarko nuotekas ir aplinkos neteršia, bet yra ir tokių, kurie nusižengia reikalavimams, tačiau konkretaus skaičiaus, kiek tokių yra, neturime“, – svarstė pašnekovas.
Nuo kiaurų rezervuarų iki nuotekų į mišką
I.Valūnas pabrėžė, kad dalis individualiai nuotekas tvarkančių gyventojų tikrai tai daro pagal nustatytus reikalavimus, tačiau kita dalis – labai išradingi. „Turime suprasti, kad jeigu yra lauko tualetas, jo turinys negali būti kažkur ar bet kur paprasčiausiai išpilamas“, – aiškino specialistas.
Paklaustas, kokių nuotekų tvarkymo pažeidimų atrandama, I.Valūnas pasakojo, kad pasitaiko, jog gyventojai turi nuotekų valymo įrenginį, tačiau nesilaiko jo priežiūros, eksploatavimo sąlygų. Tai reiškia, kad įrenginys veikia tik iš dalies arba iš viso neveikia, o nuotekos išleidžiamos neišvalytos ar nepakankamai išvalytos.
Gyventojai netgi tyčia „padaro“ tame rezervuare nesandarumą, kad dalis nuotekų susigertų į gruntą ir jas reikėtų rečiau išvežti.
„Dar vienas variantas, kai gyventojai turi nuotekų sukaupimo rezervuarą, iš kurio nuotekos turi būti išsiurbiamos ir išvežamos į miesto nuotekų valymo įrenginius.
Tačiau gyventojai netgi tyčia „padaro“ tame rezervuare nesandarumą, kad dalis nuotekų susigertų į gruntą ir jas reikėtų rečiau išvežti. Būna ir tokių atvejų, kai nuotekos tiesiog išpilamos pamiškėje, į vandens telkinį ar kokioje kitoje gamtos vietoje“, – gyventojų daromus nusižengimus vardijo specialistas.
Netinkamai tvarkomų nuotekų žala aplinkai – didžiulė, tikino Klaipėdos aplinkos apsaugos departamento vadovas Andrius Kairys. „Argumentas, kodėl žmonės turėtų galvoti apie nuotekų tvarkymą, yra labai aiškus ir paprastas. Aš kažkada turėjau Baltijos jūros ir Kuršių marių kosminę nuotrauką, darytą vasarą. Jei ją pamatytumėt, įsitikintumėt, kad jūra žalia, o Kuršių marios iš viso atrodo kaip pieva – žydi dumbliai.
O visa tai yra būtent mūsų netinkamai tvarkomų nuotekų pasekmė. Azotas ir fosforas, kuris patenka į mūsų upes, sukelia eutrofikaciją. Minėtos medžiagos skatina vandens augmenijos augimą, tai nulemia, kad suvartojama vis daugiau deguonies. Ilgainiui jo pradeda trūkti, o tada gaišta žuvys ir kiti vandens gyvūnai“, – apie netvarkomų nuotekų žalą gamtai kalbėjo vadovas.
A.Kairys atkreipė dėmesį, kad didelė žala daroma ne tik tada, kai nuotekos pilamos tiesiai į upes. Į dirvožemį pilamos nuotekos pasiekia gruntinius vandenius, o per juos pasiekia kitus telkinius – upes, Kuršių marias ir Baltiją.
Aplinkos teršimas nuotekomis gyventojui gali atsieiti nuo 60 iki 3000 Eur.
Baudos – tūkstančiais eurų
Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, tikrindami, kaip gyventojai tvarko nuotekas, nuolat vykdo planinius patikrinimus, taip pat reaguoja ir į gyventojų pranešimus, kurių sulaukiama nemažai. Departamentų statistika rodo, kad pažeidimų, palyginti su praėjusiais ar dar ankstesniais metais, daugėja. Tų, kurie tvarko nuotekas ne pagal numatytą tvarką, vis dar yra nemažai ir jų neatgraso net tūkstantinės baudos.
Mat, pagal naująjį Administracinių nusižengimų kodeksą, aplinkos teršimas nuotekomis gyventojui gali atsieiti nuo 60 iki 3000 Eur. Tačiau regioninių aplinkos apsaugos departamentų atstovai įvardijo ir vieną teigiamą tendenciją – kad netinkamam nuotekų tvarkymui vis neabejingesni tampa kaimynai, kurie apie pažeidėjus ir praneša atsakingoms institucijoms.
Lyginant Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos regionų departamentų duomenis, matyti, kad praėjusiais metais daugiausia pažeidimų, už kuriuos gyventojams skirta administracinė nuobauda, užfiksuota sostinėje.
Vilniaus regiono aplinkos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus vyr. specialistas Žilvinas Lefikas tikino, kad šiuo metu tikrinti vandens vartotojus, neprisijungusius prie centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų teritorijose, kuriose buvo įgyvendinti centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimo projektai – yra prioritetas.
Jo teigimu, 2016 metais už nustatytus pažeidimus Vilniaus regione skirta per 13 tūkstančių eurų baudų, taip pat 11 atvejų paskaičiuota žala aplinkai, kuri siekia 5000 eurų sumą.
2016 metais už nustatytus pažeidimus Vilniaus regione skirta per 13 tūkstančių eurų baudų.
Spręsti problemą pavesta savivaldybėms
Prabilęs apie nuotekų tvarkymo problemų sprendimo būdus, I.Valūnas atkreipė dėmesį į įsigaliojusias naujos redakcijos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kurių anksčiau nebuvo. Nuo šiol tuo labiau pradės rūpintis savivaldybės. „Jos privalo kiekvienam gyventojui, kuris gyvena viešojo vandens tiekimo teritorijoje, pasiūlyti sudaryti sutartį dėl nuotekų tvarkymo. Tai reiškia, kad tiems gyventojams, kurie turi nuotekų valymo įrenginius ar minėtus rezervuarus, savivaldybės privalės pasiūlyti sutartį, o gyventojas – ją sudaryti.
Taip gyventojai galės gauti paslaugas ir neprisijungę prie tinklų. Sakykime, jei gyventojas turi rezervuarą, bus sutarta, kas kiek laiko reikia atvykti jį išsiurbti, kiek tai kainuotų ir pan.“, – aiškino specialistas. Pašnekovas pabrėžė, kad kaina už privačių nuotekų tvarkymo įrenginių valymą ir priežiūrą, įsigaliojus įstatymui, bus reguliuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Taigi – ji bus pagrįsta sąnaudomis ir tikrai neišpūsta. Pasak I.Valūno, šis sprendimas tikrai turėtų pagerinti bendrą nuotekų tvarkymo situaciją šalyje.
