Toks Vokietijos žingsnis skatina kelti klausimą, kaip pasauliui sekasi siekti klimato tikslų, atsisakant iškastinio kuro, ir ar kada nors apskritai pavyks jo visiškai atsisakyti.
Nepaisant pasaulio valstybių ambicingų klimato įsipareigojimų, reali situacija siekiant mažinti iškastinio kuro vartojimą demonstruoja, jog pasaulis vis dar nėra pasirengęs jo atsisakyti. Prognozuojama, jog anglies gavyba globaliu mastu didės iki 2030 metų, o naftos ir gamtinių dujų – bent iki 2050 metų.
Tai ne tik prieštarauja įsipareigojimams pagal globalų Paryžiaus klimato susitarimą, bet kertasi su lūkesčiais, kad pasaulinė anglies, naftos ir gamtinių dujų paklausa piką pasieks jau šio dešimtmečio pabaigoje.
Visuomenė į klimato grėsmes žvelgia rimtai
Ar pasauliui kada nors pagaliau pavyks atsisakyti iškastinio kuro, visų pirma, priklausys nuo valstybių požiūrio į klimato krizę, ateities klimato politikos ir politinės valios. Nemaža dalis Vakarų visuomenių į klimato kaitos keliamas grėsmes žvelgia rimtai, o klimato politikos atžvilgiu iš esmės yra nusiteikusios palankiai. Taigi, galima sakyti, kad planetos ateitis yra pasaulio valstybių vyriausybių rankose.
Pastarosios atlieka esminį vaidmenį nustatant iškastinio kuro vartojimo ateities gaires, kadangi maždaug pusę pasaulinės naftos bei dujų ir daugiau nei pusę anglies gavybos kontroliuoja valstybiniai subjektai. Vis dėlto, panašu, jog artimiausiu metu valstybės ne tik nesiruošia atsisakyti iškastinio kuro, bet dažnu atveju ir tiesiogiai subsidijuoja naftos bei dujų kompanijas. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, 2022 metais iškastinio kuro subsidijos sudarė 7 trln. JAV dolerių arba 7,1 proc. pasaulinio BVP, ir nuo 2020 metų padidėjo net 2 trln. JAV dolerių.
Daugiausiai iškastinio kuro sektorių subsidijuojanti valstybė šiuo metu yra Kinija. Šios šalies bendros subsidijos iškastiniam kurui 2022 metais sudarė 2,2 trln. dolerių – net 12,5 proc. viso šalies BVP. Antroje vietoje pagal subsidijas iškastiniam kurui buvo JAV su 757 mlrd. dolerių, trečiojoje – Rusija su 421 mlrd. dolerių, po kurių sekė Indija su 346 mlrd. dolerių, ir Japonija su 310 mlrd. dolerių subsidijų iškastinio kuro sektoriui.
Pagal subsidijų vienam gyventojui dydį pirmauja – koks siurprizas! – Saudo Arabija. Ten vienam gyventojui tiesiogiai ir per papildomas netiesiogines subsidijas skiriama 7 000 JAV dolerių iškastinio kuro produktams atpiginti.
Klimato įsipareigojimai – tik „ant popieriaus“?
Nepaisant bendrų nerimą keliančių tendencijų, yra ir kuo pasidžiaugti. Nuo 2015 metų, kuomet buvo pasirašytas Paryžiaus klimato susitarimas, jau apie pusantro šimto valstybių, įskaitant ir didžiausias teršėjas – Kiniją, JAV ir Europos Sąjungą – įsipareigojo siekti neutralumo klimato atžvilgiu, t.y., sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki minimumo, likusią jų dalį pašalinant iš atmosferos. „Net Zero Tracker“ ekspertų teigimu, šie įsipareigojimai apima apie 88 proc. visų pasaulio emisijų.
Dar 2021 metais Čilė, Šri Lanka, Juodkalnija, Danija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė įsipareigojo nebevystyti jokių naujų anglies energetikos projektų, o bendrai anglies atsisakyti trumpuoju arba vidutinės trukmės laikotarpiu iki šiol yra įsipareigoję virš trisdešimt valstybių.
Itin sparčiai anglies atsisako Ispanija, Izraelis, JAV ir kitos valstybės; Portugalija, Belgija ir Švedija, savo anglies elektrines jau yra uždariusios visiškai. Toks žingsnis – išties svarbus šių valstybių klimato politikos pasiekimas, kadangi visuotinai pripažįstama, jog anglis yra pati taršiausia iškastinio kuro rūšis.
Tačiau, kalbant apie planus artimiausiu metu atsisakyti naftos ir gamtinių dujų, situacija pasaulyje yra gerokai labiau nuvilianti. Pavyzdžiui, nepaisant sparčios atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, ES artimiausiu metu išliks smarkiai priklausoma nuo suskystintų gamtinių dujų importo, kadangi dujas yra paskelbusi strateginės svarbos vadinamuoju „pereinamojo laikotarpio kuru“, kuris bus reikalingas tol, kol bus pereita prie atsinaujinančių išteklių energetikos ir žaliosios ekonomikos.
Trūksta ambicijų ir politinės valios
Nepaisant vis spartesnės atsinaujinančios energetikos plėtros ir pasaulio valstybių klimato įsipareigojimų, gamtinių dujų, anglies ir naftos gavyba per ateinančius kelis dešimtmečius didės. Jei šios prognozės išsipildys (o tuo beveik neabejojama), iškils pavojus pagrindiniam globalaus Paryžiaus klimato susitarimo, kuriame dalyvauja beveik visos pasaulio šalys, tikslui, kad vidutinė pasaulinė temperatūra nekiltų daugiau nei 1,5 – 2 laipsniais Celsijaus, lyginant su ikipramoninio laikotarpio temperatūra.
Stokholmo aplinkos instituto ekspertų skaičiavimu, visame pasaulyje bent iki 2030 metų vis dar planuojama eksploatuoti dvigubai daugiau iškastinio kuro, nei reikėtų šiam tikslui pasiekti. Nors didžiosios pasaulio teršėjos ir ėmėsi politinių iniciatyvų, siekdamos sumažinti iškastinio kuro teršalų kiekį ir iki šio amžiaus vidurio pasiekti vadinamąsias nulines emisijas, nė vienos iš jų įsipareigojimai mažinti iškastinio kuro kiekį nėra pakankami.
Klimato analitikai įspėja, jog, atsižvelgiant į pasaulio valstybių vyriausybių planus ir projekcijas, anglies gavyba globaliu mastu ir toliau didės iki 2030 metų, o naftos ir dujų – bent iki 2050 metų. Tai ne tik prieštarauja įsipareigojimais pagal Paryžiaus klimato susitarimą, bet kertasi su lūkesčiais, kad pasaulinė anglies, naftos ir dujų paklausa piką pasieks jau šio dešimtmečio pabaigoje.
Nepaisant mokslininkų, klimato aktyvistų ir pasaulio bendruomenės raginimų, pernai Dubajuje vykusioje 28-ojoje aukščiausio lygio Jungtinių Tautų klimato konferencijoje pasaulio lyderiams taip ir nepavyko pasiekti susitarimo netgi dėl laipsniško iškastinio kuro atsisakymo.
