Kodėl nesigirdi pelėdos skrydžio?
Pirmiausia pranešėja pamosavo skirtingomis plunksnomis – pelėdos plunksna, ja mojuojant, neskleidžia jokio garso. Taigi, pelėdos ir atskrendant beveik neįmanoma išgirsti. Būtent todėl pasaulyje yra žmonių, kuriems pelėdos nagais yra neatitaisomai sužalojusios akis, tačiau paukščiai taip elgiasi vieninteliu atveju – gindami savo mažylius.
Pelėdos, palyginus su kitais paukščiais, nėra tokios jau protingos ar nuovokios. Dr. G.Grašytės teigimu, jos yra tiesiog tobulos plėšrūnės.
Reikia prisiliesti prie jų plunksnų, kad suprastum begarsio skrydžio paslaptį. Pelėdų plunksnos – tarsi pūkuotos – daug švelnesnės, minkštesnės, kiekviena plunksnos dalis dar apaugusi pūkeliais, kurie visiškai sugeria skrydžio garsą.
„Užtat pačios pelėdos girdi labai gerai ir gali išgirsi už kelių šimtų metrų po sniegu besikuisiančią pelę. Ir tiksliai čiupti grobį toje vietoje. Ar pelėdos turi ausis? Taip, turi. Ne tik apuokai, ir, beje, tos šluotelės jų galvos kampuose visai nėra jų „ausys“. Pelėdų ir apuokų ausys yra po plunksnomis ir skirtinguose aukščiuose“, – sako dr. G.Grašytė.
Kodėl pelėda – išminties simbolis?
Pelėdos ir apuokai vieninteliai iš paukščių turi „veidą“. Mums atrodo, tarsi šie paukščiai yra panašesni į mus pačius ir greičiausiai todėl pelėda visose kultūrose siejama su protu, išmintimi, žiniomis. Ji visuomet „tupi“ prie knygų, neretai yra pasipuošusi akiniais. Beje, pelėdų „veidas“ yra tokios formos būtent todėl, kad iš tolybių atsklindantį menkiausią garsą nukreiptų į jų ausis.
Vis tik pelėdos, palyginus su kitais paukščiais, nėra tokios jau protingos ar nuovokios. Dr. G.Grašytės teigimu, jos yra tiesiog tobulos plėšrūnės, idealiai prisitaikiusios medžioti. Savo auką jos dažniausiai gali praryti vienu ypu.
Pelėdos minta pelėmis, pelėnais, žiurkėmis, mažais paukščiais, vabzdžiais ir varlėmis. Pasaulyje gyvena gal 5 pelėdų rūšys, kurioms žuvis yra pagrindinis jų grobis.
Uralinė pelėda Lietuvoje gausiau gyvena tik Biržų girioje, o lututė – pietų ir rytų Lietuvos pušynų paukštis.
Šios plėšrūnės grobį praryja visą ir po gerų 4–5 valandų atryja tik plunksnų, kailio bei kaulų gumuliuką (panašiai atrodo kačių atryjami plaukų kamuoliukai). Mokslininkai aptinka medį, aplink kurį tarsi „prilyta“ pūkų kamuoliukais ir jau gali pasidaryti dvi išvadas: pirma, medyje lankosi pelėda, antra – galima sužinoti, kuo ji maitinasi.
Tiesa, tam reikės ištraukyti gniutulą pincetu ir jo viduje bus smulkių kaulų. Tai galėjo išbandyti ir edukacijos festivalyje „Vidur girių“ dalyviai. Jie rado pelių ir pelėnų žandikaulių, paukščio koją, stuburo slankstelių.
„Pelėdų skrandis yra be galo raumeningas ir jo rūgštingumas yra labai didelis. Skrandis judesiais atskiria kaulus nuo valgomos dalies, odą nuo raumenų ir panašiai. Net maži pelėdžiukai lesa aukas su plunksnomis ir kailiu, tik tėvai peliukus ar paukščius šiek tiek pasmulkina“, – sako dr. G.Grašytė.
Šiauliuose apuokas nustebino daugiabučio gyventojus
Lietuvoje gali būti sutinkama 13 pelėdų rūšių (įskaičiuojant ir apuokus), dažniausia iš jų – naminė pelėda. Labiausiai pelėdos triukšmauja ankstyvą pavasarį, kai patinėliai pastebi neblogą būstą ir šaukiasi į jį pateles. Skiriasi jų ir patelių skleidžiamas garsas. Pavyzdžiui, išgirdę naminės pelėdos patiną, greičiausiai sakytumėte, kad jis ūbauja. O patelė – tarsi kvaksi.
Šiame vaizdo įraše galite išgirsti Lietuvoje gyvenančių ir joje tik apsilankančių pelėdų garsus. Balinę, raibąją ir naminę pelėdas Lietuvoje užfiksavo gamtos fotografas Vilius Paškevičius.
„Žinant ūbavimo garsą, pelėdą galima ir juo prisišaukti. Nes pelėdos yra teritoriniai paukščiai, konkurentą jos mėgina verčiau perrėkti, nei pulti“, – sako G.Grašytė.
Galiausiai – jau išsiaiškinome, kad pelėdos girdi labai gerai – o kaip mato?
„Dieną pelėda mato taip, kaip mes, o naktį – geriau už mus“, – sako pašnekovė. Kai sąlygos sudėtingesnės, trūksta maisto, pelėdos gali neužmigti ir dieną – tą brangų laiką dažniausiai skiria maisto paieškai. Kai pelėda soti, ji susiranda „dienojimo“ vietą ir ten tiesiog snaudžia.
Stambiausi Lietuvos pelėdiniai paukščiai – didieji apuokai.
„Didysis apuokas medžioja stambų grobį: kiškius, kirus. Jų gyvena apie 20–30 porų visoje Lietuvoje, daugiausia – Nemuno deltoje, nes ten gausu ir didelių tinkamų miškų plotų, ir maisto. Įdomu, kad šį pavasarį vienas didysis apuokas nuolat girdimas ir stebimas Šiaulių mieste ant daugiabučio stogo“, – nustebina pelėdų tyrinėtoja.
Pelėdų populiacija – stabili, tačiau jei norite kuo nors padėti, kalkite inkilą
G.Grašytės teigimu, pelėdos Lietuvoje šiuo metu nėra sparčiai nykstanti paukščių grupė. Tačiau daliai pelėdų tinkamos tik tam tikros specifinės šalies teritorijos.
Maži paukšteliai, dieną išvydę pelėdą, jos ramybėje nebepalieka – čirška visa gerkle ir puola, taip perspėdami gentainius, kur tūno plėšrūnas.
„Didieji apuokai Lietuvoje labai sunyko tikriausiai dėl sparčios žemės ir miškų ūkio plėtros, tuomet buvo įgyvendintas projektas, didieji apuokai auginti nelaisvėje ir paleisti į laukinę gamtą. Tokiu būdu bandyta stabilizuoti jų populiaciją. O štai žvirblinės pelėdos per porą dešimtmečių natūraliai išplito Lietuvoje ir iš retos rūšies tapo viena dažniausių. Uralinė pelėda Lietuvoje gausiau gyvena tik Biržų girioje, o lututė – pietų ir rytų Lietuvos pušynų paukštis“, – sako mokslininkė.
Intensyviai kertant miškus, kai kurioms pelėdų rūšims pradeda trūkti perėjimo vietų, t.y. medžių, kuriuose būtų pakankamai didelė drevė. Norite matyti tokią gražuolę prie savo namo ar sodybos? Iškelkite inkilą! Pelėdoms reikia pjuvenų sluoksnio inkilo dugne.
Kiek gyvena pelėdos? Viena dažniausių Lietuvoje naminė pelėda gali išgyventi ir iki 20-ies metų, tačiau vidutinė gyvenimo trukmė vos 3–4 metai. Nors dauguma stambesnių pelėdų yra mitybos grandinės viršuje, neturi daug priešų (kiaunės gali nukniaukti iš drevės pelėdų kiaušinius, o kartais sudoroja ir pačią pelėdą), jos žūsta medžiodamos prie autostradų, kitų intensyvaus eismo kelių. Joms patinka palei automobilių kelius nupjauta žolė, kurioje, matyt, paprasčiau pasigauti grobį. Tačiau šios vietos kartu tampa joms pražūtingomis.
Tipiškos pelėdos yra monogamės, sudaro ilgalaikes poras ir, jei partneris gyvas sveikas – sėkmingai tęsia gyvenimą su ta pačia pora.
Pelėdos dažniausiai aktyvios prietemoje ar naktį, o dieną – ilsisi pasislėpusios. Maži paukšteliai, dieną išvydę pelėdą, jos ramybėje nebepalieka – čirška visa gerkle ir puola, taip perspėdami gentainius, kur tūno plėšrūnas. Mat žino – ateis naktis ir galbūt pražus šios raibosios naguose.
„Mums, tiriantiems pelėdas, šis paukščių įprotis visaip kaip pranešti apie pelėdą, labai pasitarnauja – iš karto randame, kur pelėda yra, o juk jos puikiai maskuojasi miške. Toks paukščių elgesys vadinamas „mobingu“ ir dabar šis terminas jau tapo visiškai įprastas kolektyvo psichologijos srityje. Tai situacija kai didelis būrys visaip kaip engia vieną individą“, – sako dr. G.Grašytė.
