Vakarų Europoje – ilgametė patirtis
Aplinkos ministerijos parengtais pelenų ir šlako, susidariusių atliekų deginimo įrenginiuose, tvarkymo bei panaudojimo reikalavimų pakeitimais griežtinant iki šiol galiojusią tvarką siekiama ne tik išvengti galimos oro ir grunto taršos kietosiomis dalelėmis ar pelenuose ir šlake esančių cheminių medžiagų patekimo į požeminius ir paviršinius vandenis, bet ir įgyvendinti žiedinės ekonomikos siekius – kuo mažiau neapdorotų pelenų ir šlako šalinti sąvartynuose.
Skaičiuojama, jog sudeginus toną komunalinių atliekų lieka apie ketvirtadalis šlako. Daugelyje ES šalių jis plačiai naudojamas kaip antrinė žaliava kelių tiesyboje ir kituose civilinės inžinerijos statiniuose.
Patikslintieji Atliekų deginimo įrenginiuose ir bendro atliekų deginimo įrenginiuose susidariusių nepavojingųjų pelenų ir šlako atliekų tvarkymo ir panaudojimo reikalavimai leistų apdorotus pelenus ir šlaką panašioms reikmėms naudoti ir Lietuvoje – keliams tiesti ir rekonstruoti, pastatų pamatams ir pan., taip pat statybos produktų gamyboje, jei jie atitinka nustatytus aplinkosauginius kriterijus, taip pat statinių statybos techninių normatyvinių dokumentų reikalavimus ir kt. Privalomų reikalavimų neatitinkantys pelenai ir šlakas negalės būti panaudoti civilinėje statyboje.
„Atliekų antrinis panaudojimas yra geriausias būdas šaliai tapti tvaresne ir pažangesne. Tik išnaudojus visas atliekų antrinio realizavimo galimybes bus pasiekti pagrindiniai žiedinės ekonomikos tikslai“, – teigia Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės patarėja Jovita Surdokienė.
„Kaip kelių tiesimo medžiaga šlakas jau daugiau kaip dešimtmetį naudojamas tiek Vokietijoje, tiek Danijoje, Suomijoje bei kitose šalyse. Žinoma, priklausomai nuo šalių klimato, tos panaudojimo paskirtys kažkiek skiriasi“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių tyrimo instituto direktorius prof. dr. Audrius Vaitkus.
Pasak pašnekovo, pasaulinė praktika byloja, jog plačiausiai šlakas naudojamas būtent susisiekimo komunikacijoms (keliai, gatvės, takai, sankasos, įvairūs pylimai, kai kuriais atvejais – netgi geležinkelių pylimai ir pan.) – kai kuriose šalyse šioms reikmėms panaudojama net iki 100 proc. susidarančio šlako.
„Lietuvoje tyrimai atliekami nuo 2016 m., ir, žinoma, pradinės iniciatyvos buvo susijusios su šlako, kaip medžiagos, pažinimu, siekiant aplinkosauginiu aspektu nustatyti tam tikrus jo tvarkymo reikalavimus. Šiandien jau turime nuostatą, kad jei yra tenkinami aplinkosauginiai reikalavimai, šlakas gali būti naudojamas ir civilinėje statyboje“, – aiškina mokslininkas.
Prioritetas – aplinkosauginis aspektas
Mūsų šalyje kol kas įgyvendinti pirmieji eksperimentai – šlakas panaudotas įrengiant nedidelį šaligatvio, taip pat pėsčiųjų tako ruožus Vilniuje. Eksperimentinių dangų konstrukcijų su šlako mišiniais projektą netrukus planuoja įgyvendinti ir Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Kalbant apie jau įgyvendintus nedidelės apimties projektus, kol kas kokių nors fizinių ar mechaninių pokyčių neužfiksuota, tačiau, kaip pripažino profesorius, reikia ilgesnių stebėjimų.
„Tam tikros medžiagos parenkamos, priklausomai nuo statinio kategorijos. Tad vėlgi, naudojant šlaką keliams tiesti, reikia įvertinti, kaip ši medžiaga elgiasi autotransporto zonose, kokios įmanomos tokių zonų apkrovos ir pan.“, – sako VGTU atstovas A. Vaitkus.
Pasak pašnekovo, šlako panaudojimo mūsų šalyje potencialas nemenkas, tačiau tai turi būti daroma protingai ir labai atsakingai.
„Žinoma, svarbiausias – aplinkosauginis aspektas, kitas momentas – medžiagos savybės turi atitikti konkrečiai paskirčiai. Jei atliepiame šiuos kriterijus, užuot eikvoję iškastinę žaliavą galime sėkmingai naudoti perdirbtąją bei skatinti žiedinę ekonomiką“, – teigia mokslininkas.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto profesorė Jolita Kruopienė antrina – aplikosauginis kriterijus vienareikšmiškai svarbiausias, kita vertus, būtų apmaudu, jei antriniam panaudojimui tinkama medžiaga nugultų į sąvartyną dėl sunkiai įgyvendinamų reikalavimų.
Ant svarstyklių – kaštų ir naudos analizė
Šiuo atveju konkrečiai kalbama apie reglamento dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) reikalavimus.
„Kad atliekos būtų traktuojamos kaip žaliava, yra kuriami vadinamieji jų nelaikymo atliekomis kriterijai. Pelenų ir šlako atveju šios atliekos būtų traktuojamos kaip cheminė medžiaga. O pagal Europos teisės – konkrečiai REACH reglamento – reikalavimus tokios medžiagos turėtų būti registruojamos Europos cheminių medžiagų agentūroje. Tačiau problema ta, kad ši registracija ganėtinai sudėtinga ir svarbiausiai – brangi procedūra. Tokios registracijos neturi net ir šalys su plačiausia šių atliekų panaudojimo patirtimi, tačiau sauga vis tiek yra užtikrinama“, – kalbėjo J. Kruopienė.
Aplinkos ministerijos teigimu, atliekų nelaikymo atliekomis kriterijai įsakymo pakeitimo projekte pasiūlyti siekiant teisinio aiškumo, nes iš praktikos matoma, kad pelenus iš atliekų į cheminę medžiagą regeneruojančioms įmonėms trūksta žinių apie cheminėms medžiagoms taikomus reikalavimus.
REACH registracijos tikslas – kad pačios cheminę medžiagą gaminančios įmonės surinktų visą reikiamą informaciją apie jų gaminamą medžiagą ir nustatytų bei įdiegtų tinkamas tos cheminės medžiagos naudojimo rizikos valdymo priemones, kurios leistų užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį. Registracija REACH sistemoje pagal Europos cheminių medžiagų agentūrai mokėtinų mokesčių reglamentą didžiausias registracijos mokestis – 31 tūks. eurų. Taip pat prisidėtų pilno medžiagos ištyrimo laboratorijoje tiksliai jos sudėčiai ir savybėms nustatyti.
J. Kruopienės nuomone, Lietuvai būtų pravartu atsigręžti į šių šalių praktiką, kaip joms pavyko išspręsti teisinės bazės klausimus.
„Antraip įsigaliojus registracijos REACH sistemoje reikalavimui, gali nutikti taip, jog mes faktiškai užkirsime kelią šių atliekų antriniam panaudojimui, nes įgyvendinti tuos reikalavimus tiesiog bus per sudėtinga ir neapsimokės finansiškai. Tad intencijos ir norai išties geri, bet ar tikrai turėsime tą rezultatą, kokio siekiame?“ – svarstė mokslininkė.
Panašiais nuogąstavimais dalijasi ir bendrovės „Fortum Heat Lietuva“ atstovai.
„Mūsų šaltinių duomenimis, registracija REACH sistemoje gali kainuoti iki 2 mln. eurų – tai išties ženkli suma. Jei siekiame atliekas kaip įmanoma labiau panaudoti, reikėtų atsižvelgti į tokių pažengusių šalių, kaip Italija, Nyderlandai ar Danija, šlako tvarkymo patirtį. Čia faktiškai visas šlakas, kuris yra sugeneruojamas, panaudojamas civilinėje inžinerijoje, nepaisant to, kad šios šalys nėra įregistravusios šios medžiagos REACH sistemoje“, – teigia „Fortum Heat Lietuva“ logistikos vadovas Rimantas Tenenė.
Be to, pilna naujo produkto registracija, preliminariais duomenimis, gali užtrukti vienerius dvejus metus. Tad visi su registracija REACH sistemoje susiję kaštai atsilieps ir galutinei atliekų tvarkymo kainai.
Apeliuoja į eksploatacinių savybių deklaraciją
R. Tenenės pastebėjimu, pelenų ir šlako tvarkymą reglamentuojančių reikalavimų pokyčiai imlūs laikui. Antai kad užtikrintų 2017 m. įsigaliojusius reikalavimus, dar 2016-aisiais įmonė ėmė bendradarbiauti su VGTU mokslininkais. Įvairūs tyrimai, studijos, galiausiai įrengti pelenų ir šlako apdorojimo aikštelę, pradėjusią veikti praėjusiais metais, užtruko ketverius metus.
Tuo metu siūlomas pakeitimų projektas esą iš esmės keičia dugno pelenų ir šlako tvarkymo reikalavimus, o daugiausiai nerimo keliantis perteklinis reikalavimas gali išvis suspenduoti tolimesnio šios medžiagos panaudojimo sistemos sukūrimą.
Aplinkos ministerijai pateiktose pastabose dėl pelenų ir šlako, susidariusių atliekų deginimo įrenginiuose, tvarkymo bei panaudojimo reikalavimų pakeitimų, bendrovė siūlo pasinaudoti ES šalių patirtimi, kai šios atliekos, kurios po apdorojimo atitinka aplinkosauginius reikalavimus ir turi parengtą eksploatacinių savybių deklaraciją, gali būti panaudotos atitinkamoms reikmėms nereikalaujant atskiro taršos leidimo.
„Kiekvienas pokytis turi tikslą, todėl pagrindinis klausimas, ar imdamiesi konkrečių pokyčių mes tą tikslą pasiekiame, ar ne. Registracija REACH sistemoje nesprendžia aplinkosauginių klausimų. Jei kilo problemų dėl vienos firmos, kuri netinkamai sandėliuoja šias atliekas, turbūt pirmiausia reikėtų apibrėžti sąlygas, kur jų apskritai nebūtų galima sandėliuoti“, – kalbėjo bendrovės „Fortum Heat Lietuva“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Kasparavičius, primindamas garsiai nuskambėjusį konfliktą, kuris įsižiebė tarp Klaipėdos rajono Šimkų kaimo bendruomenės bei šioje vietovėje taršią pramoninę veiklą siekiančios plėtoti bendrovės.
Poreikis – dar griežtesni reikalavimai
Tikimasi, kad sugriežtinus aplinkosauginius reikalavimus tokie atvejai kaip Šimkų kaimo gyventojų, kurie priversti kęsti pelenų ir šlako sankaupų kaimynystę, nebepasikartos.
Parengtais nepavojingųjų pelenų ir šlako, susidariusių atliekų deginimo įrenginiuose, tvarkymo bei panaudojimo reikalavimų pakeitimais siūloma nustatyti papildomus aplinkosauginius reikalavimus tiek atliekų deginimo metu susidariusių pelenų ir šlako laikymui, tiek krovimui, apdorojimui bei panaudojimui.
Sugriežtinus tvarką, apdorotus pelenus ir šlaką antrinės žaliavos naudotojas galės laikyti atviroje aikštelėje iki 6 mėnesių tik tokiu atveju, jeigu medžiagos bus panaudojamos keliams tiesti ir rekonstruoti. Be to, būtų nustatytas privalomas atstumas nuo aikštelės, kur laikoma medžiaga, iki gyvenamojo ar negyvenamojo pastato, paviršinio vandens telkinio, šachtinio šulinio ir požeminio vandens vandenvietės.
Vis dėlto, Šimkų kaimo bendruomenės pirmininkės Danguolės Guzenkovos teigimu, tam tikros projekto nuostatos turėtų būti griežtesnės.
„Didžiausia problema – atstumai. Esą remiamasi ES ir kitų šalių patirtimi. Kiek teko domėtis, pavyzdžiui, pagal Anglijos standartus sandėliuojant šlaką turi būti laikomasi 250 m atstumo nuo jautrių teritorijų. Mūsų atveju įvardijamas 100 m atstumas iki vandens telkinio ar gręžinio. O dar įsivaizduokime situaciją, jei vanduo tiekiamas centralizuotai?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Aplinkos ministerijai bendruomenės pateiktuose pasiūlymuose įvardijamas optimalus atstumas nuo jautrių teritorijų – 1,5 km. Tačiau, pasak D. Guzenkovos, taršios pramonės įmonėms apskritai turėtų būti užkirstas kelias imtis veiklos gyvenamosiose zonose.
