Kodėl pelkių reikšmę prisimename būtent vasario 2-ąją? 1971 m. vasario 2 d. Ramsare (Izraelis) 18-ka pasaulio valstybių pasirašė Jungtinių Tautų Konvenciją, dar vadinama Ramsaro, kuria įsipareigojo saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir šlapynes. Visos jos vadinamos bendru šlapynių pavadinimu – tai ir žemapelkės, tarpinio tipo pelkės, aukštapelkės, nendrynai, natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai, nuolat ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose telkšo arba prateka vanduo, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar net sūrus.
Šiuo metu mūsų šalyje saugomos 7 tarptautinės reikšmės šlapžemės.
Šiandien šią sutartį jau yra pasirašiusi 171 pasaulio šalis. Lietuva prie jos prisijungė 1993 m. Šiuo metu mūsų šalyje saugomos 7 tarptautinės reikšmės šlapžemės: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, Žuvinto biosferos rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksas.
Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija ir Ramsaro konvencijos sekretoriatas kasmet skelbia naują Tarptautinės pelkių dienos temą. 2021-ųjų metų Pasaulinės pelkių dienos tema – „Pelkės ir vanduo“.
Pelkėse rečiau lankosi žmonės – todėl jos ideali vieta paukščiams, augalams ir ropliams
Praėjusiame amžiuje pelkės buvo intensyviai sausinamos ir eksploatuojamos, kasamos durpės. Laimei, sugriuvus Sovietų sąjungai durpių poreikis krito.
Pelkių ekosistemos, neabejotinai svarbios tiek gamtos, tiek žmogaus gyvenime. Natūralios pelkės Lietuvoje šiuo metu užima 2,7% (arba daugiau nei 178 tūkstančius hektarų) teritorijos.
Apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrėms, meldams ar švendrams – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link. Pelkės niekada netraukė būrių dvikojų lankytojų nei medkirčių, todėl jose gana ramiai netrikdomos gali klestėti įvairios rūšys.
Su pelkių ekosistemomis susijusios beveik visos Lietuvoje aptinkamos roplių rūšys, tarp jų ir į Lietuvos raudonąją knygą bei Europos Sąjungos Buveinių direktyvos sąrašą įtrauktas balinis vėžlys (Emys orbicularis). Pelkėse taip pat peri kelios dešimtys į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių.
Todėl šiandien turime įsipareigoti saugoti ir žingsnis po žingsnio atkurti pelkes – juk jos vyravo senovės Lietuvos kraštovaizdyje! Be to, jos yra vienos produktyviausių ir vertingiausių pasaulio ekosistemų.
Klimato ramintojos – gali apsaugoti tiek nuo potvynių, tiek nuo sausrų
Nors pasaulyje pelkės užima vos 3 % sausumos ploto, tačiau durpių kloduose – natūraliose milžiniškose organinės anglies saugyklose – slypi apie 30 % planetos dirvožemyje sukaupto anglies kiekio. Jei jos bus nusausintos (arba natūraliai išdžius dėl šylančio klimato), anglies dvideginis ir kitos šiltnamio efektą skatinančios dujos bus paleistos į atmosferą.
Pelkės taip pat svarbios gėlo vandens valymui (gerina vandens kokybę bei akumuliuoja teršalus, ypač intensyvios žemdirbystės regionuose) ir kaupimui (natūralios pelkės gali mus apsaugoti tiek nuo potvynių, tiek nuo sausrų ir durpynų gaisrų).
Jose natūraliai auga, arba žemės savininkai gali auginti augalus, kuriuos galima naudoti kap kurą, pašarų, statybinių medžiagų gamybai, maisto ir farmacijos pramonėse, amatininkystėje.
Pelkės tarsi stabilizuoja vietovės orą: mažina temperatūros svyravimus, didina oro drėgnumą ir rūkų tikimybę, gerina oro kokybę.
Lietuvos gamtos fondas, vykdydamas tarptautinį projektą „LIFE Peat Restore“ atkuria Amalvos (215 ha), Sacharos (88 ha) ir Pūsčios (80 ha) pelkes bei išeksploatuotą Aukštumalos durpyno dalį (10 ha). Darbai apima beveik 400 ha sausinimo ir durpių gavybos anksčiau pažeistų pelkių.
Anksčiau Lietuvos gamtos fondo specialistai kviesdavo gamtos mylėtojus į ekskursiją po pelkę arba netgi į neįprastą talką – pelkėje kiminų sodinti.
Deja, šiemet, švęsdami Pelkių dieną – vasario 2-ąją, tegalime pasigrožėti užfiksuotais vaizdais ir virtualiai paklausyti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos renginio, kuriame pranešimus skaitys Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistai dr. Leonas Jarašius ir dr. Jūratė Sendžikaitė.