Prognozuoja plastiko perdirbimo technologijų pažangą
„Ekspertų vertinimu, plastiko perdirbimo technologijų vystymasis efektyvumo kryptimi bus viena pagrindinių 2021–2030 metų tendencijų. Europos Sąjungos šalys kelia sau uždavinį per šį dešimtmetį palaipsniui didinti visų pakuočių, įskaitant ir plastiko, perdirbimo rodiklius, tačiau tam prireiks pažangos visose atliekų tvarkymo grandyse: efektyviau ir kokybiškiau rūšiuoti, surinkti, sukurti veiksmingas verslo grandines perduodant pakuotes perdirbėjams, kurie naudotų efektyvias perdirbimo technologijas“, – sako VšĮ Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO) viešinimo ir marketingo specialistė Eglė Razbadauskaitė.
PTO atstovė taip pat atkreipia dėmesį, kad neseniai Lietuvos Respublikos Seimui Aplinkos ministerijos pateiktose Atliekų tvarkymo įstatymo pataisose įvardijamos Valstybinio atliekų prevencijos ir tvarkymo plano užduotys: ne vėliau kaip iki 2025 m. pabaigos turi būti perdirbama mažiausiai 65 proc. visų pakuočių atliekų (pagal svorį), o ne vėliau kaip iki 2030 m. pabaigos tokių pakuočių atliekų turi būti perdirbama mažiausiai 70 proc. Įgyvendinti šias užduotis nebus lengva.
Anot E.Razbadauskaitės, vertinant visas surinktas ir sutvarkytas pakuočių atliekas (neskaičiuojant stiklo ir kitų ne pakuočių atliekų), plastiko pakuočių dalis konteineryje vidutiniškai sudaro apie 56 proc. jo svorio. Pagal šiuo metu Vyriausybės nustatytas užduotis neperdirbamo plastiko gali būti tik 26 proc. nuo bendro išleisto į vidaus rinką kiekio, arba šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis – kitus beveik tris ketvirtadalius (74 proc.) turi sudaryti perdirbamos plastiko atliekos.
„Deja, atliktų kontrolinių patikrinimų rezultatai rodo, kad tik mažiau nei 50 proc. visų plastikinių pakuočių, kuriomis atsikrato gyventojai, gali būti perdirbamos. Viena priežasčių – didelis pakuočių užterštumas – gyventojai ne visada išmeta ištuštintas pakuotes. Kita priežastis – didelis pačių konteinerių užterštumas: į pakuočių atliekų konteinerius patenka netinkamos atliekos, pavyzdžiui, cheminėmis medžiagomis, tepalais užterštos pakuotės, pakuotės su maisto likučiais ir pan. Be to, vartotojai galėtų rinktis prekes su draugiškesnėmis aplinkai pakuotėmis“, – aiškina PTO atstovė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad išrūšiuotos neperdirbamos plastiko pakuočių atliekos nepatenka į sąvartynus ar lieka visiškai nenaudingos – jos yra deginamos, iš jų išgaunant energiją. Vis dėlto bendromis gamintojų, tvarkytojų ir vartotojų pastangomis būtų galima pasiekti didesnio tvarumo, kurį lemtų geresni perdirbimo rodikliai.
Efektyviausia technologija – mechaninis perdirbimas
Pasak UAB „Somlita“ direktoriaus Gintaro Gavelio, plačiausiai šiuo metu naudojama plastiko pakuočių technologija yra mechaninis perdirbimas. Ši technologija taikoma perdirbant polietileno pakuočių atliekas bendrovėje. Panaši technologija Vokietijoje ir Austrijoje buvo pradėta naudoti maždaug prieš du dešimtmečius. Mechaninio perdirbimo technologijų pažanga vyko efektyvumo kryptimi, mažinant sąnaudas, tenkančias perdirbamo svorio vienetui – siekiant geresnio energetinio koeficiento, o taip pat ir geresnės granulių kokybės. Šiuo metu analogiškose moderniausiose technologijose naudojami jau ketvirtos kartos granuliatoriai – vieni tokių yra naudojami bendrovėje „Somlita“.
Per mėnesį bendrovė perdirba vidutiniškai 800–1000 tonų mažo tankio polietileno pakuočių atliekų. Iš perdribto polietileno granulių gaminamos plėvelės arba šios granulės parduodamos plėvelių gamintojams. Neseniai įmonė iš perdirbtos žaliavos pradėjo gaminti bandomąsias tamprios 20 mikronų storio stretch plėvelės bei terminės plėvelės partijas, Tai nėra sąlyčiui su maistu skirta plėvelė – ji gali būti naudojama jau supakuotiems produktams ant padėklų fiksuoti.
Potenciali „Somlitos“ žaliava, tinkama perdirbimui, yra įvairūs buityje naudojami polietileno maišeliai, polietileno buteliai – juos atskirti nuo kitų, iš kitokio plastiko pagamintų butelių, galima pagal ant dugno įspaustą specialų ženklą. Juodai ir skaidriai plėvelei pagaminti skirtos polietileno pakuočių atliekos yra rūšiuojamos. „Plastiko pakuočių atliekos iš pradžių smulkinamos, paskui plaunamos, naudojant specialias plovimo medžiagas, suspaudžiamos, kaitinamos ir granuliuojamos, o gautos granulės naudojamos naujų plastiko produktų gamybai“, – pasakoja bendrovės vadovas.
G.Gavelio teigimu, šiuo metu pasaulyje yra išbandomos ir cheminio perdirbimo technologijos, kai perdirbimo procese atliekų rūšiavimo ir plovimo operacijų aktualumas mažėja. Cheminio proceso metu gaunami monomerai, kurie naudojami polimerizacijai vykdyti. Sukilus plastiko perdirbimo bangai, didieji pramonės gigantai ėmė eksperimentuoti su cheminio perdirbimo technologijomis, tačiau kol kas negirdėti, kad tai būtų labai efektyvu ir džiugintų perdirbėjus.
Iššūkiai perdirbėjams: nuo naftos kainų iki rūšiavimo įpročių
Plastiko perdirbimas, įvertinus logistikos ir kitas išlaidas, nėra pigus procesas. Be to, ekonominiam efektui turi įtakos ir naftos kainų svyravimai.
„Krintant naftos kainoms, krinta etileno dujų kainos, o tai lemia mažas pirminio polietileno ir kitų plastikų kainas. Jeigu pirminis polietilenas yra pigus, labai sumažėja motyvacija naudoti antrinį polietileną. Tie, kurie surenka polietileno pakuočių atliekas, už jį negauna reikiamų pajamų, o tai labai sumažina jų galimybes, darant poveikį fiziniams asmenims, išmetantiems polietileno atliekas ir finansiškai nesuinteresuotiems atsakingai rūšiuoti. Prastėjant rūšiavimo kokybei, blogėja antrinių plastiko žaliavų, įskaitant ir polietileno, kokybė, o tai vėlgi mažina perdirbėjų motyvaciją“, – atliekų tvarkymo grandinės aplinkybes ir veiksnius vardija G.Gavelis.
Vis dėlto bendrovės vadovas atkreipia dėmesį: kad ir kokie veiksniai stabdytų plastiko atliekų tvarkymo motyvaciją, gamintojai, skirtingai nei prieš porą dešimtmečių ir anksčiau, dabar prisiima atsakomybę už savo kuriamą poveikio aplinkai pėdsaką. Vyksta perdirbėjų konferencijos, jose dalijamasi patirtimi, kaip sekasi mažinti poveikį aplinkai ar mažinti taršą pakuočių atliekomis.
„Visų pakuočių, įskaitant ir plastiko, atliekų tvarkymo kainai turi įtakos ir gyventojai. Kaip rodo mūsų patikrinimų rezultatai, į pakuotėms skirtus konteinerius labai dažnai metamos nerūšiuotos atliekos, kurios turėtų patekti arba į bendrosioms komunalinėms atliekoms skirtus konteinerius arba jas reikėtų pristatyti į specialias atliekų surinkimo aikšteles. Dabar gamintojus ir importuotojus atstovaujančios organizacijos priverstos tvarkyti dar ir komunalines atliekas – turi papildomų išlaidų. Jos kompensuojamos per didesnes prekių kainas, o tai nėra naudinga nei gamintojams, nei vartotojams. Akivaizdu, kad, siekiant tvarumo ir geresnių žiedinės ekonomikos rezultatų, atliekų tvarkymo grandinėje svarbi kiekviena grandis“, – aiškina PTO atstovė E.Razbadauskaitė.
Apie VšĮ Pakuočių tvarkymo organizaciją
VšĮ Pakuočių tvarkymo organizacija – tai pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – gamintojų ir importuotojų pavedimu plėtoti efektyvią pakuočių atliekų tvarkymo sistemą bei vykdyti visuomenės švietimo ir informavimo veiklą, įgyvendinti teisės aktuose įtvirtintas gamintojams ir importuotojams pareigas, siekiant įvykdyti LR Vyriausybės nustatytas apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo užduotis.
