Iki šiol nėra žinoma, iš kur kilo Dubysos pavadinimas. Vieni teigia, kad taip ji pavadinta dėl daugybės upėje esančių duburių, duobių, žemaitiškai dubėmis vadinamų. Senieji krašto gyventojai pasakoja, kad kadaise Bubių apylinkėse gyveno du velniai, kurie naktimis nujodinėdavo arklius. Saulei patekėjus vietiniai žemaičiai, pamatę nuo kojų nuvarytus arklius, sakydavo, kad tai padarė du biesai. Iš čia ir kilo pavadinimas – Dubysa.
Kas žino, galbūt tai vieno iš šių velnių pėda liko įspausta šalia Lyduvėnų pūpsančiame Žalpių akmenyje? Legenda byloja, kad sykį šalia ant akmens stovinčio Dievo prisėdo velnias. Supykusio Dievo šalin pastumtas jis pargriuvo ir įmynė pėdą, o be to, dar akmens kraštelį nuspyrė.
Bene žymiausias istorinis parko objektas – Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Ar žinojote, kad tai ilgiausias ir aukščiausias Lietuvos tiltas?
Ne mažiau įspūdinga Dubysos regioninio parko gamta. Plauginių miške auga Gražiuoju vadinamas ąžuolas. Šimtamečio galiūno link veda pažintinis takas. Vaikštinėjant po daugiau kaip 10 tūkst. hektarų užimantį parką galima išvysti trilapę bligną, miškinę varlanėšą, didžiąją žioveklę, smailialapę plūdę ir daugybę kitų retų rūšių.
Dubysos apylinkėse gyvena apie 150 paukščių rūšių. Vasarą, įsitaisiusios aukštose žolėse kreksi griežlės, miškingesnes vietoves pamėgo į Raudonąją knygą įrašyti vapsvaėdžiai. Pamiškes renkasi vikruoliai kukučiai, be to, parke pastebėti ir itin retai Lietuvoje sutinkami baltanugariai geniai.
„Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis
Nenurimusi veržias toli!
Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,
Kur Dubysos atkrančiai žali!“
Šis jausmingas Maironio eilių posmas pasitinka prie Šv. Jono šaltinio Betygaloje. Apylinkių gyventojai kalba, kad iš jo trykšta ypatingas, gydantis ir energijos suteikiantis vanduo. Prie Ariogalos teka dar vienas legendomis apipintas šaltinis.
Dubysos regioninis parkas fotografo akimis: