Pūčkorių atodangos papėdėje – visoms kariuomenėms labai reikalinga gamykla
Pūčkorių piliakalnyje rasti radiniai rodo, kad gyvenvietė čia buvusi dar akmens amžiuje. Šis piliakalnis gynybiniais tikslais buvo naudojamas nuo pirmųjų amžių iki XIII-XIV amžiaus.
Pūčkorių atodanga – vienintelis šiame parke gamtos paminklas. Ji yra 173 metrų aukščio (virš jūros lygio) ir daugiau nei pustrečio šimto metrų pločio. Atodangos viršuje įrengta patogi, neįgaliesiems pasiekiama aikštelė, nuo kurios galima pasigėrėti ne tik raguvų, kalvų, klonių ar miškų, Vilnios slėnio reginiais, bet ir kultūros paveldo objektų liekanomis.
Pūčkorių pavadinimas kildinamas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kai čia buvo įsikūrusi patrankų liejykla, vadinta Puškarnia. Ji veikė ilgai, ir, per šalį einant kariuomenėms, tiek Petras I-asis, tiek Napoleonas naudojosi šios liejyklos paslaugomis. Kalbama, kad ir atodanga dar labiau atsivėrė todėl, kad kiekvieną išlietą patranką reikėjo išbandyti, todėl slėnyje nuolat aidėjo šūviai.
Vis tik Rusijos valdžia galiausiai susiprato, kad vietovė yra pernelyg graži patrankoms lieti – reikia ją saugoti ir pritaikyti turizmui, uždrausti aplink statyti gyvenamuosius namus. Būtent dėl Pūčkorių atodangos išskirtinumo šioje vietoje 1984-aisiais buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Pavilnių regioninis parkas. Iki tol netoli atodangos veikė plytinės, medžio apdirbimo dirbtuvės, stovėjo XIV amžiaus dvaras su aplinkiniais gyventojais, buvo pastatyta geležinkelio linija ir dalgių fabrikas.
Pirmasis šią vietą pastebėjo kunigaikštis
O kokios pilies perimetras nubrėžtas ant Rokantiškių piliavietės? Skaičiuojama, jog čia dar XII amžiuje stūksojo medinė kunigaikščio Alšio pilis, vėlesniais amžiais išaugusi į ištaigingus didikų rūmus. Lietuvos metraštyje rašoma, kad kunigaikštis Alšys, persikėlęs per Neries upę, aptiko labai „gražų kalną tarp kalnų, ties Vilnia, už mylios nuo jos žiočių, priešais Rakantiškes, ir įkūrė miestą“.
Vėliau rūmai priklausė didikui Povilui Alšėniškiui,vėliau tapo Bonos Sforcos nuosavybe, sakoma, kad tuo metu tai buvo vieni gražiausių Lietuvoje renesansiniai rūmai. Tiesa, Bona Sforca, vos čia įsikūrusi, po metų mirė, tuomet pilis atiteko didikams Goštautams, Pacams. Karo su Maskva metu (1654-1667) rūmai buvo sudeginti ir daugiau nebeatstatyti. Šioje vietoje vyko žiaurios gyventojų žudynės, po kelių dienų užimtas ir pats Vilnius.
Šiandien į piliavietę veda dar 2018-ųjų vasarą atnaujinti laiptai ir tai yra viena iš nedaugelio nustatytų Lietuvos kunigaikščių (Alšėniškių) tėvonijų. Užkopę į šį piliakalnį galite apsidairyti „kunigaikščio žvilgsniu“ ir įsitikinti, kodėl kažkada Alšiui taip patiko ši vieta.
Šiuo metu visuomenei ne tik atvertos archeologinės vertybės (pilies buvimo vieta), bet ir sutvarkytas pats pilies kalnas – įrengti pėsčiųjų takai su laiptais ir atokvėpio aikštelėmis, apžvalgos ir automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai bei rodyklės. Ant kalno išretinti medžiai ir atkurtos buvusios pilies erdvės, atvertas vaizdas iš piliavietės aikštelės į apylinkes bei kalvos šlaitus.
Lankytinos trasos ir regyklos
Rokantiškių seniūnijos teritorijoje, Barsukynės miške yra ir Naujosios Vilnios pilkapynas. Čia matomi 4 išlikę pilkapiai, XIX amžiuje juos kasinėjęs Adomas Pliateris čia aptiko kelias dešimtis tiek žmonių, tiek žirgų kapų. Kartu būta ir ginklų, papuošalų. Turbūt tai „suuodę“ juodieji archeologai jau šiais laikais išrausė piečiausiai esančius pilkapius, ties jais galima pastebėti įdubas. Tai – jau šiuolaikinio žmogaus darbas.
Pritaikius pilkapyną lankymui įrengti laiptai, taip pat ant paprastų akmenų perkelti senoviniai įrėžiai, kuriuos archeologai aptiko ant akmenų.
Ankstesniame tekste apie Pavilnių regioninio parko vertybes minėtas ledyno suformuotas Ribiškių kalvynas.
Įkopti į šias kalveles ir nusileisti žemyn į Raguvas bus lengviau, jei eisite 6 kilometrų ilgio Ribiškių pėsčiųjų trąsa, kuri prasideda prie Minsko plento, netoli Liepkalnio. Čia įrengti du maršrutai: „Ribiškių kalvynai“ ir „Ribiškių vingiai“ (sutrumpintas trasos variantas).
Prieš išvykdami užkopkite į dar dvi regyklas, paganykite akis Pavilnių regioninio parko miškais ir kalneliais. Tuputiškių regykla įkurta Tuputiškių botaniniame draustinyje, čia yra antra pagal dydį Vilnios krante susiformavusi atodanga. Anksčiau joje dar buvo matyti smėlėta išgrauža (taip pat susiformavusi dėl Vilnelės vandenų poveikio). Botaniniame draustinyje auga ąžuolai, liepos, o jų paunksmėje – į Raudonąją knygą įrašyta daugiametė blizgė, tarpinis rūtenis ir retažiedė miglė.
Nuo regyklos atsiveria vaizdas į Belmonto pramogų kompleksą, buvusįjį Prancūziškąjį malūną ir Vilnios slėnį. Taip pat tolumoje galite įžiūrėti ir didžiąją Pūčkorių atodangą.
Birbynių regykla – tai apžvalgos aikštelė, įrengta Birbynių gatvės pabaigoje, dar kartais vadinama jos įkūrėjo Algirdo Misiūno vardu. Nuo jos matomas Pavilnių regioninio parko kraštovaizdis, miesto panorama, čia vyksta įvairios aplinkinių gyventojų bendruomenės šventės, nes yra ne tik pakankamai suoliukų, tačiau ir čiuožykla vaikams.
