Tikras jaunystės šaltinis – bet yra papildomų sąlygų
Ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas Mindaugas Lapelė pasakoja, jog Dzūkija – šaltinių, upelių ir upių kraštas. Tam tikri šaltiniai, kuriuose vanduo tiesiog trykšta iš žemės vadinami verdenės šaltiniais, na, o dzūkiškai – „šaltiniai virduokliai“. Būtent tokia „Ūlos akis“.
„Smėlis visada burbulais kyla nuo dugno – panašiai, kaip Islandijos geizeriuose. Tiesiog požeminio vandens spaudimas toks didelis, kad smėlis pakeliamas į viršų, žinoma, jis tuomet pamažu leidžiasi ir vėl kyla – taip ir kunkuliuoja žiemą vasarą. Šaltinis veržiasi tokioje gražioje vietoje – Ūlos terasoje“, – sako M.Lapelė.
Jis primena, kad didžioji dalis Dzūkijos – smėlėta lyguma. Todėl dzūkai retai mato balas – nulijęs lietus iškart susigeria į gruntą ir vėliau kažkurioje vietoje ištrykšta šaltiniu.
„Užtat mūsų upės – šaltos ir labai daug šaltinių. Nes vanduo teka ne paviršiumi, o iš požeminių sluoksnių“, – pasakoja pašnekovas.
Ūlos akis apipinta įvairiais pasakojimais – kalbama, kad čia buvęs visai nemenkas ežeras, į jį įkritęs ir prasmegęs jautis. Vėliau gyvulys išplaukė Daugų ežere (už maždaug 40-ies kilometrų nuo šaltinio vietos).
„Po to jaučio ežeras pradėjo trauktis ir susitraukė iki dabartinio lygio, – legendą užbaigia M.Lapelė. – Dar sakoma, kad nusiprausus Ūlos akyje gali atjaunėti. Bet yra papildomų salygų – reikia pasirinkti tinkamą naktį, ten dar kažką atsinešti... Žinote, Ūlos akis yra kaip visų mūsų parko šaltinių simbolis“.
Galimybė įkišti koją tiek į besimainančias upių sroves, tiek į Meškos šikną
Vienas svarbiausių parko upelių – tai Skroblus. Atvykėlius jis stebina savo galia ir vandens kiekiu.
Bet vis tik Čepkeliai – rezervatas. Nei jame paklamposi, nei ką nusiskinsi. O „Meškos šikna“ yra arti Marcinkonių esanti, lengvai pasiekiama pelkutė, kur žmonės jau gali ir nusiauti batus, įsibristi.
„Tai – vėlgi susiję su šaltiniais. Skroblaus aukštupyje prateka 8 litrai vandens per sekundę, o žemupyje – jau 700 litrų per sekundę. Taigi vandens padaugėja vos ne šimtą kartų, o Skroblus tėra tik kokių 17-os kilometrų ilgio. Jo slėnyje įsikūrusių kaimų – Margionių, Dubininko, Kapiniškių – gyventojai net šulinių neturėdavo. Jie tiesiog naudodavo Skroblaus vandenį, nes jis – labai švarus. Tačiau labai šaltas. Vasarą, per didžiausius karščius tas vanduo laikosi vos 12-os laipsnių šilumos“, – pasakoja pašnekovas.
Skroblaus ištakos – Margionių kaime. Čia į paviršių ištekantys požeminiai vandenys patenka į gilų Skroblaus slėnį, kuris formavosi tirpstant ledynams. Skroblus turi įspūdingą gilų slėnį, kurio šlaituose į paviršių gausiai išteka požeminiai vandenys.
Skroblaus versmėse požeminiai vandenys į paviršių išteka ne tik šlaituose. Vadinamajame „Bobos darže“ (šaltinyje) jie veržiasi iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių aukštyn ir žemės paviršiuje telkiasi nedideliuose duburiuose, kuriuos vietiniai žmonės vadina „burbaklėmis“. Iš šių duburių ištekėjęs vanduo renkasi į vieną vagą – tai ir yra Skroblaus ištakos. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir tuo pat metu tokio vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Pasakojama, kad čia „Bobos daržo“ šaltinyje, atsirasdavo visi Margionių kaimo vaikai, kuriuos tėvams iš „šalcinio duobelės“ ištraukdavusi sena moteriškė.
M.Lapelė rekomenduoja – išbandykite kontrastinę... upę. Nuvykę į vietą, kur Skroblus įteka į Merkį galėsite viena koja jausti ledinę Skroblaus srovę, o kita – šiltą Merkį.
Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre gidai gali pasisiūlyti jus nuvesti tiesiai į „Meškos šikną“. Aukštapelkė tokiu linksmu pavadinimu ir juokina, ir traukia smalsuolius. M.Lapelė prisimena, kaip gimė šių ekskursijų idėja – Meškos šikna yra ta pelkė, kur neegzistuoja tokie griežti draudimai, kaip Čepkeliuose.
„Pradėjome leisti lankytojus į Čepkelius, buvo pastatytas Čepkelių mokomasis takas. Ir tik tuomet supratome, kad tokiai daugybei žmonių tai yra pirmasis susitikimas su pelke. Kadangi dauguma esame gamtininkai, atrodo – kas gi gali būt pelkėj nebuvęs? Kaip gali būti joje neuogavęs? Bet vis tik Čepkeliai – rezervatas. Nei jame paklamposi, nei ką nusiskinsi. O „Meškos šikna“ yra arti Marcinkonių esanti, lengvai pasiekiama pelkutė, kur žmonės jau gali ir nusiauti batus, įsibristi. Iš pradžių juos vilioja tas neįprastas pavadinimas, o paskui jie jau eina pasidžiaugti pelke ir ją geriau suprasti“, – sako pašnekovas.
Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokykloje viena iš temų yra „Pelkė“, tad šios pamokos metu būrys vaikų keliauja ištyrinėti „Meškos šiknos“ augalijos, vandens šaltumo, spanguolių skonio ir kitų įdomybių.
Kol vieni statė paminklus karžygiams, dzūkai – sėkmingai nugyventam šimtmečiui
Jei į Dzūkiją atvykstate vienai dienai, pasak ekologo M.Lapelės, eidami Zackagirio (arba Dziackagirio) pažintiniu taku gausite visų garsiausių ir gražiausių parko objektų „koncentraciją“.
Parką sudaro trys skirtingo ilgio (7 km, 10,5 km ir 13,4 km) maršrutai.
„Takas veda per Marcinkonių kaimą ir, eidamas juo, gali pamatyti visą įvairovę: tiek kaimo architektūrą, tiek Grūdos upelio pievas, tiek Šaudyklos kalną, tiek drevinės bitininkystės paminklą. Taip pat – skirtingus miškus: pradedant sausais pušynais, baigiant eglynais“, – pasakoja M.Lapelė.
Nemunas yra europinės reikšmės rūšių migracijos kelias – čia rimčiau, nei autostrada Klaipėda-Kaunas!
Takas veda ir pro Akležerį, kuris jau pamažu virsta pelke. Pamatysite ir bebravietes, o jei pavargsite, vasarą galite nusimaudyti Kastinio ežere, kuris tyvuliuoja šio maršruto pabaigoje.
„Praeinama ir pro bažnyčią, kapines – taigi galima pažinti ir svarbius kultūros objektus“, – sako pašnekovas.
Jis papasakoja neįprastą istoriją apie šios bažnyčios tvorą: ji subetonuota iš akmenų, kurių artimiausius gali atrasti gal už 12 kilometrų (kaip minėta Dzūkija – smėlio ir lygumų kraštas). Tvora sumūryta 1901-aisiais metais ir ant jos kabo užrašas: „Tvora įrengta ant atminimo laimingai pabaigto XIX amžiaus“. Kitaip tariant, tai – paminklas sėkmingam šimtmečiui.
M.Lapelė pastebi, kad Zackagirio pažintinį taką itin mėgsta vokiečių turistai. Atidžiai žvalgydamiesi jame galite pastebėti Dzūkijos simbolį – kukutį ar žaliąją meletą.
Du kraštovaizdį puošiantys piliakalniai – ir istorijos, ir gamtos vertybės
Kalbėdamas apie Nemuno ir Merkio santaką pašnekovas pabrėžia – kiekvienas save gerbiantis ir Dzūkiją pristatantis leidinys ant viršelio turi turėti šios santakos nuotrauką.
„Santakoje stūkso Merkinės piliakalnis ir tai istoriškai svarbi vieta, tačiau ji kartu yra nepaprasto grožio. Vaizdas, kurį matai užlipęs ant Merkinės piliakalnio, turbūt patektų į Lietuvos gražiausių vietų dešimtuką. Matai Merkį, atitekantį per pievas, ir Nemuną, nuo Druskininkų atitekantį. Tai vieta, kur susijungia Dzūkijos vandenys, pievos, miškai ir dangus“, – vaizdingai pasakoja M.Lapelė.
Jo nuomone, ši romantiška vieta saugo daugybę prisipažinimų meilėje ir pirmųjų bučinių. Pašnekovas Merkinės piliakalnį lygina su Rambyno kalnu, Kernave ar Veliuonos piliakalniu.
„Nemunas yra europinės reikšmės rūšių migracijos kelias – čia rimčiau, nei autostrada Klaipėda-Kaunas! Iš visos pietryčių Europos juo keliauja įvairios rūšys. Dalis retų augalų ir vabzdžių toliau į Lietuvą ir „neina“. Jie pasilieka čia, Merkio slėnyje. Botanikams ir entomologams ši akarpa nuo Druskininkų tilto iki Merkio įtekėjimo į Nemuną ties Merkinės piliakalniu, tai yra tarsi Meka. Suprantantys rūšių retumą atvyksta čia, aikčioja, fotografuoja, filmuoja“, – sako M.Lapelė.
Merkinė dar vadinama miestu – istorine kryžkele, nes per ją driekėsi keliai iš Krokuvos bei Varšuvos į Vilnių ir į Kauną. Taip pat Merkinė vadinama „miestu keturių upių santakoje“, nes į stambesnių upių – Nemuno ir Merkio – srovę dar įsijungia maža upytė Stangė, o dar už kilometro į Nemuną įteka Strauja.
Kadangi Merkinės pilis stūksojo Lietuvos kunigaikštysnės paribyje, ji viduramžiais buvo vienas svarbiausių gynybinių įtvirtinimų.
„Ten vyko visa eilė mūšių, prisimenate kunigaikščio Vytauto biografijos „dėmę“? Susipykęs su Jogaila jis kartą pats puolė Merkinės pilį kartu su kryžiuočiais ir ją užėmė“, – šypsosi M.Lapelė.
Dar viena istoriškai svarbi vieta – Liškiavos piliakalnis. Ant jo pradėta statyti pilis, šiuo metu ant piliakalnio išlikęs tik pilies bokštas ir sklinda kalbos, kad iš jo nutiestas požeminis slaptas takas į Merkinę. Jis turėtų būti daugiau nei 20-ies kilometrų ilgio, bet... legendos tam ir yra legendos.
„Gamtininkams ir Liškiava – labai svarbi, nes atviruose šlaituose prie upių skraido visokie reti drugeliai“, – sako M.Lapelė.
