Pagrindinė kovo-balandžio mėnesiais kylančių miško gaisrų priežastis – žolės deginimas. Pasak miškininkų, vis dar yra žmonių, klaidingai įsitikinusių, jog uždegus žolę išnaikinamos piktžolės, o dirvožemis tampa derlingesnis.
„Piktžolių šaknys kerojasi kur kas gilesniuose dirvožemio sluoksniuose – ugnis jų nepasiekia. Dėl derlingumo – lietui nuplovus pelenus, įvyksta priešingas efektas: dirvos derlingumas sumažėja, o nudegusio dirvožemio kokybė nukenčia; ugnyje žūva mikroorganizmai ir visa, kas gyva: gyvūnai, vabzdžiai – bitės, boružės bei kiti. Dar baisiau, kad kartais sudega ir gyvenamieji pastatai ar net žmonės“, – perspėjo Dainius Adžgauskas, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus specialistas.
Piktžolių šaknys kerojasi kur kas gilesniuose dirvožemio sluoksniuose – ugnis jų nepasiekia.
Trys miško gaisrų rūšys
Pasak D. Adžgausko, yra trys miško gaisrų rūšys: požeminiai, antžeminiai (miško paklotės) ir viršūniniai gaisrai – kai nudega absoliučiai viskas. Miškų gaisrus svarbiausia greitai pastebėti ir užgesinti. Tačiau, jei ugnis apima daugiau nei hektarą, gesinimas tampa itin sudėtingu: prireikia didelio kiekio technikos ir žmogiškų išteklių ugniai suvaldyti.
„Gaisrų gesinimas sudėtingiausias tada, kai ugnies židiniai išsiplečia. Vienos sunkiausiai pasiekiamų yra išdžiūvusios pelkėtos vietovės ir požeminiai durpynų gaisrai: nors ugnis juose plinta iš lėto, gesinimas būna labai ilgas ir sudėtingas. Tuo tarpu kalninės pušies medynai Kuršių nerijoje – tarsi parako statinė: į juos įvažiuoti ir sustabdyti ugnį – ypač sunku“, – pasakojo specialistas.
Štai 2014 m., degant Juodkrantės girininkijos kalninių pušų medynams, per tris dienas išdegė 132 ha miško, o 2006 m. miško gaisro gesinimas toje pačioje Kuršių nerijoje tęsėsi penkias paras; ugnis sunaikino 235 ha miško.
Kaip elgtis, pamačius gaisrą?
Užgesinti gaisro židinį galima ir per pusvalandį, tačiau kartais medžių viršūnių gaisrų gesinimas užtrunka paromis. Gaisrų gesinimas yra efektyviausias pirminėje stadijoje: kartais pakanka, kad kažkas, pastebėjęs ugnį, ją užtryptų kojomis. To veiksmo nepadarius, gali išdegti kelios dešimtys hektarų miško, todėl svarbu nepraeiti pro šalį.
„Užgesinti ugnį galima paprasčiausiomis priemonėmis: užtrypiant kojomis arba užkasant žemėmis, užpilant vandeniu. Visgi, jei žmogus mato, kad ugnies neįveiks, reikėtų nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu ir pasišalinti ta kryptimi, iš kur pučia vėjas – šiukštu nebėgti pavėjui. Miškuose reikia elgtis atsakingai: laužus kūrenti tik tam skirtose vietose ir kruopščiai juos užgesinti, nemėtyti nuorūkų – elgtis kaip namuose“, – sakė D. Adžgauskas.
Gaisrų gesinimas yra efektyviausias pirminėje stadijoje: kartais pakanka, kad kažkas, pastebėjęs ugnį, ją užtryptų kojomis.
Stebi automatinės sistemos
Gaisrų pavojus išliks visą vasarą: miškus neretai padega neatidūs, o kartais – piktavaliai lankytojai. Vadovaujantis Miškų įstatymu, Valstybinių miškų urėdija organizuoja miško priešgaisrinės sistemos įgyvendinimą visuose – ir privačiuose, ir valstybiniuose – miškuose.
Automatinės gaisrų stebėjimas sistemos šiuo metu įrengtos 24 padaliniuose. Sistemos leidžia operatyviai pastebėti kylančius dūmus – gaisro židinį, ir kuo greičiau pradėti gesinimą. Valstybinių miškų urėdijos specialistai stebi ir identifikuoja miško gaisrų kilimo vietas, organizuoja gaisrų gesinimą, atnaujina priešgaisrines juostas, kelius, vykdo švietėjišką veiklą.