Kartu su savo vyru Laimonu ji įkūrė įmonę „Kudė Tudė“, kur antram gyvenimui prikeliami patys įvairiausi nereikalingi, sulūžę ar pabodę daiktai.
Kad senų daiktų prikėlimas antram gyvenimui gali būti ne tik mažas aplinkai draugiškas žingsnelis, bet ir racionalus sprendimas, rodo ir suvalkietiškas įmonės pavadinimas: „o kudė? Tudė!“
– Kaip gimė mintis imtis tokios neįprastos veiklos?
– Idėja perdirbti ir atgaivinti baldus ar daiktus gimė labai natūraliai ir iš gyvenimo. Beveik prieš metus turėjau mažą tapybos studiją, kurioje tapydavau, tuo metu mano gyvenimas aplink tai ir sukosi, kol vieną dieną pamačiusi socialinių tinklų puslapyje įrašą apie atiduodamus, jau išmesti paruoštus, daug ką mačiusius foteliukus. Kartu su vyru nusprendėme juos pasiimti, sakėme, atnaujinsime, kažką tikrai sugalvosime.
Tuo metu tikrai daugiau nieko negalvojome, tiesiog viduje kilo toks jausmas, jog nenoriu, jog kažkas juos išmestų. Nuvažiavus jų pasiimti prie daugiabučio laiptinės stovėjo lauke palikta išmesti dar ir sena žalia spintelė. Kaip dabar prisimenu, su vyru susižvalgėme ir mašinoje kartu su foteliukais atsidūrė ir ji. Taip viskas ir prasidėjo – nuo tos žalios spintelės, kuri dabar stovi mūsų miegamajame kaip visa ko pradžia.
Pradėjome važinėti po Vilnių ir ieškoti išmestų daiktų, po truputį sužinojome, kuriuose rajonuose daugiausia išmetama, kur galime daugiausia rasti. Pastebėjome, kad savaitgaliais žmonės išmeta daugiausiai daiktų. O rezultatai kiekvieną dieną stebindavo, mes prisikraudavome pilną mašiną ir veždavome viską iškrauti į mažą tapybos studiją, kol vieną dieną supratome, jog viskas, niekas nebetelpa. Taip tapybos studija tapo mūsų rastų lobių saugykla. Bėgant laikui ir daugėjant mūsų turto, supratome, jog visko sau nepersidarysime ir neprisitaikysime.
Pradėjome ieškotis didesnių patalpų, nes daiktus pradėjome gauti ne tik iš žmonių, kurie juos palikdavo prie konteinerių, bet ir iš tų, kurie juos dovanodavo.
Mes labai tikėjome ir iki šiol tikime tuo, ką darome.
Istorijų būdavo įvairių, kai kurie žmonės tikrai nuoširdžiai nenorėdavo išmesti savo mylėtų daiktų, bet, jiems pasenus ir nuvargus, tiesiog nežinodavo, ką daugiau su jais daryti, todėl atiduodavo mums, kad jie gimtų vėl naujam gyvenimui. Kiti tingėdavo ieškoti, kur išmesti, todėl juos irgi atiduodavo mums. Veikla įsibėgėjo, pradėjome senų baldų ieškoti įvairiais būdais, važiuodavom ir į kitus Lietuvos kampelius, į planuojamas nugriauti senas sodybas. Ne visus daiktus gaudavome dykai, juos ir pirkdavome, matydami vizijas, ką iš jų kursime. Kartais mūsų mintyse sena lenta virsdavo stalu, o senas stalčius – spintele.
Išsinuomojome patalpas, kur kažkada buvo stalių dirbtuvės su dar veikiančiomis staklėmis, ir visus turtus persivežėme ten. Supratome, jog norime parodyti pavyzdį, kaip galima gyventi kitaip. Mūsų su vyru pagrindinė mintis ir tikslas buvo parodyti, kad senas, niekam nereikalingas baldas ar daiktas gali toliau gyventi. Šiuo pavyzdžiu pradėjome dalintis artimiausioje aplinkoje. Iš vienų sulaukdavome palaikymo, kiti šypsodavosi, jog tai graži idėja, bet... Bet mums su vyru nebuvo jokių „bet“! Mes labai tikėjome ir iki šiol tikime tuo, ką darome.
– Turbūt įdomu ir techniškai paprasčiau atnaujinti daiktus iš tokių medžiagų kaip medžio masyvas, metalas. Paprastai tokie daiktai dažnai turi dar ir emocinę vertę. Ar pasminga ir technologiškai įmanoma antram gyvenimui bandyti prikelti prastos kokybės medžio plokštės baldus, plastikinius daiktus – tokius, kurie ir nauji jau buvo nekokybiški, pagaminti trumpam vartojimui?
– Išskirti, kokius baldus ar daiktus atnaujiname nėra lengva, nes mes renkame labai daug – nuo sulūžusių kėdžių, lovų, lagaminų, senų lentų, stalčių, stalų, iki mažiausių smulkmenų. Ne visi žmonių išmesti daiktai būna atnaujinami, dažnai jie yra perdaromi į kitus, o tam gali tikti labai daug kas. Iš senos lovos rėmo galime sukurti indaują, o kėdė kartais gali virsti ir spintele. Kartais stalas atnaujinus ir lieka stalu, o kartais jis turi virsti kažkuo kitu. Mūsų užduotis kurti neperkant, bet naudojant tai, ką randame ar kas mums yra atiduodama.
Žinoma, maloniausia dirbti su medžio masyvu, su senu medžiu, jis turi savo istorijas ir yra atviras mūsų naujai kuriamoms istorijoms. Baldus iš plokščių galima atnaujinti, jei jie nėra labai prastos būklės. Dauguma senų sovietinių spintelių yra iš plokščių, bet jas nušveitus, nulakavus ar nudažius galima sukurti visai kitus baldus. Plastikas jau kas kita... Nežinau, ar technologiškai ir net emociškai verta tai daryti. Plastikiniai daiktai gaminami tam, kad būtų pakeisti kitais. Čia jau paties žmogaus pasirinkimas, ar vis pirkti plastikinius daiktus, ar kiek investuoti ir gyventi tarp tvarių bei sveikesnių daiktų.
– Kaip manote, ar rinkoje atsiradus daugybei pigių (ir mažiau kokybiškų) baldų, drabužių, namų apyvokos reikmenų parduotuvių, neįvyko šuolis vartotojų mąstyme? Dabar pigiai pirkto daikto negaila išmesti, kaip ir iš jo tikėtis geros kokybės...
– Žmonės daiktus išmeta, nes jaučia poreikį pirkti, retai tai būna būtinybė, dažniau įprotis, mada, negalvojimas. Išmesti ir nusipirkti naują atrodo daug paprasčiau nei atnaujinti seną. Žmonės nori, jog viskas būtų paprasta. Dauguma nesusimąsto, jog galime elgtis ir kitaip. Daiktas sulūžo, paseno? Išmesiu, o ką daugiau daryti?
Manau, turime žmones edukuoti rodydami jiems pavyzdžius. Reikalinga nauja kultūra! Atsakingo vartojimo kultūra. Ne visi gali kurti ar perdirbti, bet jie gali būti tie, kurie paskatins atsakingiau naudoti. Nesvarbu ar daiktas pigus ar brangus, pagrindinė nuostata vartojant yra mąstymas ir supratimas, ką ir kaip vartojame: maistą, buitinę chemiją, baldus, drabužius. Nusipirkti pigiai ir nekokybiškai gali visi, bet ar tikrai visi gali negalvoti?
– Ar nėra pigiau nusipirkti naują nei perdirbti seną? Jei ne „žali“ įsitikinimai, kokie dar argumentai gali paskatinti naudoti pakartotinai užuot išmetus ir pirkus? Ar tai gali apsimokėti finansiškai?
– Ne, tikrai nėra pigiau nusipirkti naują medinę indaują ar naują medinį stalą nei atnaujinti seną. Čia viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, ar jis nori mesti ir pirkti, ar pagalvoti. Atnaujinimas nėra prabangos dalykas kaip kartais žmonės įsivaizduoja. Klausimas turėtų būti keliamas, ką atnaujinti ir į ką investuoti. Jei sulūžo prastos kokybės spinta ar stalas, tikriausiai ir mes jį pasiūlysime išmesti, nes jo tiesiog neįmanoma atnaujinti, bet pasiūlysime kitą kartą pagalvoti ir galbūt įsigyti patvaresnį ir kokybiškesnį daiktą. Nes būtent taip atsiranda atsakingas vartojimas.
– Ar pastebite kokius nors pokyčius lietuvių mąstyme? Ar vis dar senelių daiktai iš kaimo šlamštas, o ekologija – prabanga arba išsigalvojimas?
– Pastebime, kad požiūris po truputį keičiasi. Nemažai žmonių mums skambina ir prašo atnaujinti senus baldus, ne vienas atvyksta pas mus į dirbtuves su senu stalu ir prašo padėti kažką iš jo padaryti, nes tai senas senelės stalas, kurį nori turėti ne tik dėl sentimentų, bet ir todėl, kad nenori pirkti naujo ir neatsakingai vartoti. Tai mus labai džiugina. Bet yra daug ir tokių, kurie nemato prasmės taip elgtis. Mes nieko neauklėjame, tik rodome pavyzdį. Vieni galbūt susimąstys prieš pirkdami, kitiems tai yra svetima, taip ir liks.
Mes nieko neauklėjame, tik rodome pavyzdį.
Pastebėjau, jog daugėja iniciatyvų, kurios propaguoja „zero waste“ filosofiją ar žiedinę ekonomiką. Nemažai žmonių ima vartoti atsakingiau ir taip edukuoti kitus. Pavyzdžiui, keičia įprotį kiekvieną kartą apsipirkdami parduotuvėje pirkti plastikinį maišelį. O juk būtent nuo maišelio kartais viskas gali ir prasidėti. Svarbiausia sustoti ir pagalvoti, suprasti, jog esame atsakingi vieni kitiems.
– Dirbate su baldų, namų apyvokos daiktų restauravimu. Ką manote apie drabužius? Avalynę? Kokie jūsų pačios apsipirkimo ir garderobo formavimo įpročiai? Juk daugeliui moterų naujų drabužių, batų pirkimas yra savotiška terapija, malonumas.
– Mano požiūris ir santykis su avalyne ir drabužiais labai paprastas: neteikia man papildomos laimės apsipirkinėjimas. Niekada nepavadinčiau pirkimo terapija, man netgi būna labai pikta, kai reikia eiti į drabužių parduotuves ir kažko ieškoti. Todėl daugumą drabužių siuvuosi pati. Tai man tikrai didesnė terapija nei apsipirkimas.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime pradėjus šį verslą?
– Nelabai svarbu, kaip tai vadinsime – verslu ar veikla. Tai mūsų gyvenimas, ne tik darbas. Būtent toks yra mūsų supratimas apie mus pačius ir apie mus supančius daiktus. Mes su vyru, kiek vienas kitą pažįstame, visada stengėmės galvoti apie tai, ką dedame į skrandžius, ką parsinešame į namus, kiek ir ką perkame. Daugiau galvojant apie tai, ko tau tikrai reikia ir ko nereikia, pinigų mes iš tiesų sutaupome. Nes žmogui tikrai nereikia tiek, kiek jis įsivaizduoja.
– Ką nauja pirkote paskutinį kartą?
– Pradėję šią veiklą pradėjome dar atsakingiau vartoti pernelyg net negalvodami apie tai. Prisipažinsiu, kartais tikrai atrodo lengviau nusipirkti nei pasitaisyti, bet čia turi veikti ne tik pinigų faktorius. Pavyzdžiui, šiuo metu mūsų šeimoje kilo dilema, ar pirkti naujas turistines kėdės, nes senos apiplyšo, ar pirkti medžiagą ir siūti naujas. Pigiau būtų pirkti naujas kėdes, bet nusipirkome medžiagą, nes kam išmesti ir pirkti, jei galima nepirkti. Būtent taip nuspręsdami jaučiamės teisūs prieš save ir prieš žemę, kurioje esame.