Taip, šį rudenį regėjome daugiau lietaus ir drėgmės, bet ne šviesos ir saulės. Po lapkričio 20-osios Lietuvoje mes paprastai jau laukdavome žiemos ženklų, ypač pirmojo sniego. Ar taip bus ir šiemet? Dabar to pasakyti dar negalime, bet žiema turėtų prasidėti vėliau. O kokios jos tikėtis?
Na, čia jau užsimojote per plačiai... Iš tikrųjų jau dabar galima spėti, kad ji nebus labai šalta, o svarbiausia – ji gali būti labai permaininga, su daugybe atlydžių ir potvynių. Kiekvienas atlydys ar žiemą purslojantis lietus gresia plikšala, slidumu, traumomis. Išeitų – nieko labai gero pasakyti negalima.
Iš tikrųjų jau dabar galima spėti, kad žiema nebus labai šalta, o svarbiausia – ji gali būti labai permaininga, su daugybe atlydžių ir potvynių.
Tačiau viskas, ką sakome, yra ne apie mus visus, bet apie gamtą. Taip bus gamtoje. O mes, besigiriantys suvaldę gamtą ir ją supratę, turime susitaikyti su jos taisyklėmis.
Taigi, ruduo jau vėlyvas, o tą geriausiai liudija nutilę, nurimę paukščiai keliautojai. Didžioji rudeninė paukščių migracija šiemet baigėsi anksčiau, spalio gale. Tie, kas dar liko, yra tik išimtys iš visiems bendros taisyklės.
Žinoma, dar skrenda ir skris varnėnai, vėluojantys strazdai, liepsnelės. Tačiau ypač maloni šio rudens žiniai – iš šiaurės užplūdę čimčiakų pulkai.
Čimčiakai – pilkai rusvi, su išilginiais dryžiais nugaroje ir krūtinėje paukščiai, kurių kaktoje ir pagurklyje bei krūtinėlėje yra ryškiai raudonos spalvos dėmės. Jie mažesni už zylę ar žvirblį, judrūs, skraidantys pulkais ir niekada netylintys. Jei netikite – bet kada išeikite į kiemą, išsiruoškite į sodą ir išgirsite nelabai melodingą, bet iš toli girdimą čeksėjimą.
Visi šiemet laukė ir tikėjosi svirbelių – juk šermukšniai derėjo ypač gausiai. Deja, jų vaisiukai jau nubyrėjo, o svirbelių neregėti. Matyt, gamta vienais metais negali sukurti sąlygų staiga pagausinti iš karto keletą ten toli šiaurėje perinčių rūšių. Matyt, šiemet pakaks čimčiakų.
Vadinamosios migracinės invazijos – įdomus reiškinys. Iki šiol nedaug žinoma, kodėl viena rūšis staiga peri ypač sėkmingai ir rudenį ima pulkais plūsti į mūsų kraštą. Svarbiausia – toks ypatingas gausos šuolis nesibaigia niekuo – kitąmet šių paukščių galime net nematyti...
Negi visi jie žūsta?..
Tikrai ne visi. Tačiau migruojantys paukščiai žūsta dažnai, grėsmių mūsų aplinkoje ir gamtoje jiems daug.
Sekmadienį stebėjau stirnas. Mano sutikti du stirninai tikrai poilsiavo: vienas jų ramiai gulėjo karklo priedangoje, kitas kramsnojo šakų galiukus. Iš tolo šį antrąjį palaikiau patele, bet kažkas keista pasirodė jo galvoje... Pasirodo, tai buvo jau ragus pametęs stirninas. Anksti ar vėlai jis tapo beragiu? Ko gero – jau ne per anksti, nes tokiu metu dalis stirninų yra jau bauži. Kai kada tokiu metu ragus meta ir briedžiai – aš pats esu radęs šviežiai numestus ragus lapkričio 8 dieną.
Žvėrims ragai – puošmena, kai kuo primenanti dailiąsias paukščių patinėlių rūbų spalvas, pentinus, dideles skiauteres. Pagal ragų dydį, būklę sprendžiama apie žvėries vietą populiacijoje.
Taigi, dar visai gražus ruduo, o žvėrys atsisveikina su vasaros grožybėmis. Tačiau po dviejų trijų mėnesių jiems pradės augti nauji ragai – gamtos metų ratas sukasi nesustodamas.
Poriniai elninių žvėrių ragai yra raginiai (keratino) arba kauliniai dariniai, išaugantys ant gyvūno kaktoje esančių vadinamųjų kelmelių. Pradžioje tai – gyvas, kraujo maitinamas ir švelnia oda padengtas darinys.
Kai ragas nustoja augti ir tampa negyvas, sukaulėjęs, ant jo esančią sudžiūvusią nefunkcionalią odą žvėris nutrina į medžius, krūmus. Kaulinis audinys iš pradžių būna baltas, tačiau medžių, į kuriuos žvėrys trina ragų odą (ąžuolai, alksniai, beržai, karklai), syvai nudažo ragus įvairaus intensyvumo ruda spalva. Šie ragai kasmet numetami ir jų vietoje auga nauji.
Kai kas ima ir paklausia: o kam jiems ragai? Nemanau, kad tai labai naujas klausimas...
Žvėrims ragai – puošmena, kai kuo primenanti dailiąsias paukščių patinėlių rūbų spalvas, pentinus, dideles skiauteres. Pagal ragų dydį, būklę sprendžiama apie žvėries vietą populiacijoje. Be jokių abejonių, didžiausius, sunkiausius ragus užaugina stirninai, elniai, danieliai ir briedžiai, kurie yra pačioje brandoje, kurie turi užtikrinti savo rūšies populiacijos kokybę.
Iš tikrųjų ragai pagal paskirtį „panaudojami“ tik per rują, kai patinai gali susigrumti su kitais pretendentais dėl giminės pratęsimo. Tiesa, mus kartais taip pat apgauna žmogiškas tokių turnyrų esmės supratimas, nes ragai tikrai nėra žudymo įrankis, jais daugiau demonstruojama jėga, bet nesiekiama ką nors pribaigti. Kartais taip atsitinka, bet tokie atvejai reti.
Kai ruja baigiasi, raguoti patinai pamiršta savo ginklus ir gyvena taikų gyvenimą, dažnai net susiburdami į bendrus draugiškai gyvenančius pulkus. O po to ateina metas, kai žvėrys savaip supranta, kad ragai turi nukristi, gali būti, jog jie jaučia dirginimą.
Tokie žvėrys būna neramūs, jie savo ragus trina į medžius, bando juo nulaužti nuo kelmelių, nuplėšti. Pagaliau pavyko – vienas ragas nukrito. Antrasis sveria galvą į šoną, žvėris dar labiau neramus, jis visą dėmesį skiria tik jam, jau nereikalingam ragui. Tačiau nukrinta ir jis, ir stirninas, elnias, danielius ar briedis lieka baužas.
Paaiškinsim – baužas – tai beragis. Senas, bet labai gražus lietuviškas žodis. Na gerai, o kaip ten toliau?
Norėjau tik pridurti, kad tai įvyksta skirtingu metu: stirninai ragus jau meta, briedžiai – taip pat, nors kai kurie raguoti vaikščios iki žiemos vidurio, taurieji elniai ragus mes žiemos gale ar kovą, danieliai – tik pavasarį – balandį ir net gegužę.
Ar girdite kranklį? Ne, tai ne jų vestuvės atėjo, tam turi praeiti žiema. Kranklys yra geras ir patikimas ženklas, rodantis, kur gamtoje yra sužeistas, negyvas žvėris ar kitas gyvūnas. Kalbant proziškai, krankliai sulesa daug maitos, tai jiems įprasta. Jeigu prie kelio mašina nutrenkė lapę ar kiškį, krankliai vos švintant yra jau čia – jie tikrai džiaugiasi tokiais pusryčiais ir krunksi, kviečia saviškius.
