Į akis pirmiausiai krenta šermukšniai. Šiemet jų kekės sunkios, kai kur – net medžių šakas laužančios. Anksčiau žmonės pagal tokį gausų derlių spėdavo būsiant labai šaltą žiemą. Sunku pasakyti, kaip ten yra iš tikro, tačiau jeigu žmonės tuo tikėjo, dalies jų spėjimai pasitvirtindavo.
Šermukšnių obuolėliai (taip vadinami šio medžio vaisiai, žr. video viršuje) iki 1 centimetro skersmens, rausta kekėse. Šermukšniai patys gražiausi rugsėjį, tačiau tik dabar pradeda byrėti lapai ir atveria visas jų spalvas. Kol nepakąsti šalnų, šermukšniai aitrūs. Tačiau ir tokius juos mielai lesa varnėnai, strazdai, iš šiaurės atskridę svirbeliai, gnaibo žaliukės ir net žvirbliai.
Mums jie taip pat tinka: iš šermukšnių šeimininkės moka paruošti mišraines, garnyrus, jų sultimis gardiname vyną ir desertus. Beje, esame įpratę, kad prie mūsų namų augantys šermukšniai dera daug geriau, jų vaisiai būna didesni. Nieko keista: čia jiems augti palankesnės sąlygos, trąšesnė žemė, daugiau saulės. Be to, mes dažnai sodiname jau šiek tiek kitokių nei laukiniai, kultūrinių šermukšnių.
Dar gražiau raudonuoja putinai. Ant liaunų šakelių pakabintos jų kekės nukritus lapams skiriasi nuo aplinkos – jos raudonos, žvilgančios. Putino vaisiai kaulavaisiai, prinokę jie susideda iš tvirtos luobos, vidury esančių plokščių sėklų ir labai rūgščių, aitrių sulčių. Iki šalnų jos labai stiprios – pašalnoti vaisiai skanesni, bet juos tik bėdos prispirti lesa paukščiai. Dėl šios savybės putinai kartais ant šakelių kybo iki paties pavasario. Mums vaisiai tinka maistui ir vaistui, nes turi daug naudingų medžiagų.
Paprastasis raugerškis auga ne visur – paprastai upių šlaituose, raguvose, prie miestų. Neretas jis Kuršių nerijoje. Raugerškio uogos su stambiomis kietomis sėklomis – jos gražiai raudonos, elipsiškos, kabančios ant plonų kotelių. Jos maloniai rūgščios, todėl dažnai naudojamos maisto produktams ir gėrimams gardinti. Keista, bet gamtoje jos nėra labai mėgiamos ir paukščiai jas nulesa tik po šermukšnių.
Raudonos rudenį gudobelės, raudoni mūsų vietinių erškėčių vaisiai. Tačiau tai dar ne viskas. Dabar nendrynuose, papelkiuose, drėgnose paežerėse raudonuoja nuodingos karklavijų uogos, eglynuose ant jau nudžiūvusių vos keleto centimetrų aukščio stiebelių – dvilapės medutės ryškiai raudonų nuodingų uogelių kekės. Raudonuoja nuodingasis žalčialunkis, rausvai oranžinėmis nuodingom uogom vilioja pakalnutės.
Šis raudonos spalvos dominavimas tęsiasi ir nubirus lapams. Tada vaisiai ar uogos atrodys labai gražiai ir viliojančiai. Tačiau neskubėkime jų skinti, pažiūrėkime, ką daro paukščiai ir žvėrys. Jie geriau išmano, kada raudonoji spalva vilioja, o kada perspėja apie pavojų.
