Tačiau kalbame ne apie mūsų gamtos augalus, o apie gausialapį lubiną, dabar ne tik mėlynuojantį, bet ir baltuojantį, raudonuojantį visose pajelėse, šlaituose, pamiškėse ir miškuose. Nežinia kokia intencija įkurdintas ir išplatintas augalas per kelis dešimtmečius tapo invazine rūšimi, gebančia išstumti, nustelbti jautrias vietines rūšis. Savo ekologiniu agresyvumu jis gali lenkti net garsųjį, agresyvųjį Sosnovskio barštį. O ir gamtoje nėra kam jo reguliuoti: šio lubino sėklelių niekas nelesa ir negraužia, lapų taip pat joks žinduolis neėda.
Ar galima kaip nors paveikti jo augavietes, mažinti populiaciją? Taip, yra tokios priemonės – augalų iškasimas, cheminių preparatų naudojimas (atmestinas, nes jis veiktų ir kitus augalus), tačiau pats efektyviausias – šienavimas, neleidžiant žydėti ir brandinti sėklų.
Ką galime mes visi? Ypač jei neturime dalgio... Mes galime skinti, rauti juos, merkti namuose ir dovanoti visiems. Tai nedraudžiama. O žinodami, kad taip mes prisidedame prie agresyvios invazinės rūšies gausos reguliavimo, turėtume jausti pasitenkinimą – juk padarėme nors ir nedidelį, bet labai svarbų darbą.
