Gražiausios dabar – nešienautos miško, paupių ir paežerių pievos ir dirvonai. Čia vienu metu žydi augalai, „susitikę“ šiek tiek netikėtai – kai kurie jų stipriai vėluoja, kiti išsiskleidė laiku. Sutikite: dabar neįprasta matyti dar vis žydinčias avietes, žemuoges, gaisrenas ir greta jų – bajores, žiles, jonažoles, nes šie augalai yra iš skirtingų vasaros tarpsnių.
Ką tai lemia? O gal gamtoje toks pasikeitimas lieka nepastebėtas?
Kur jau kur, tačiau gamtoje tokie dalykai ne tik pastebimi, bet ir labai dėsningi. Kiekvienas augalas tinka ir patinka vienai ar kitai vabzdžių rūšiai, tad žiedai vilioja juos ir siūlo maisto. Atrodo, kad ir drugių ritimuisi daug įtakos turėjo vėsa; jie taip pat vėlavo – taigi, savo režimus „sudėliojo“ panašiai kaip ir augalai.
Vėsią lietingą dieną drugių ir kitų vabzdžių galima nematyti – tokiu oru jie slepiasi po lapais, tarp žolių, plyšiuose. Tačiau vos plykstelėjus saulei jie atkunta, ima skraidyti. Po vėsesnio periodo ritasi ir nauja vabzdžių karta – tokiu metu (ypač po lietaus, kai ore daug drėgmės) jų staiga pasirodo daug, vabalai būna žvilgančiais švariais antsparniais, bitiniai vabzdžiai su nenudilusiais šereliais. Ypač įspūdingai atrodo drugiai su lygiais sveikais sparnais, su nepažeistomis galūnėmis.
Pievų ir dirvonų žieduose drugių gausa dabar – pati didžiausia, ja stebėtis gali ne tik pažįstantys jų rūšis ar gebantys atskirti juos pagal dydį, formas ir spalvas. Beveik iš 130 dieninių drugių rūšių dabar galima matyti beveik visas: saulėtu oru žieduose plazda citrinukai ir kiti baltukai, melsviai, storgalviai, perlinukai, spungės, dilgėlinukai, daugelis šaškyčių rūšių, satyrai ir satyriukai, hesperijos. Tiesa, vasaros antroje pusėje vis rečiau pamatysi machaoną ar šliaudrį (gudobelinį baltuką), juodąjį apoloną.
Dar didesnė drugių įvairovė žieduose stebima prieblandoje ar naktį, nes tuo metu skraido didžioji dalis mūsų drugių rūšių. Daugelis šių drugių nepasižymi ryškiomis spalvomis, kurios naktį neturi didelės reikšmės – kur kas svarbiau greitas skrydis ar tai, ko negalime pajausti mes – skleidžiami feromonai, kvapai. Tiesa, ir tarp naktinių drugių yra tikrų gražuolių, kurių šiemet dar reta. Palyginti vėsūs ir drėgni orai sutrukdė iš pietų (nuo Viduržemio jūros pakrančių ar iš Šiaurės Afrikos) atskristi drugiams sfinksams – pačios spalvingiausios jų rūšys yra „ne mūsiškės“.
Tiesa, sfinksai dar turi laiko – jeigu rugpjūtis būtų šiltas ar net karštas, jų galima sulaukti. Sfinksų skridimas į šiaurę (drugiai įveikia iki 2 000 ar net daugiau kilometrų) yra mįslingas reiškinys, nes paprastai visi iki mūsų atkeliavę drugiai žūsta nepalikę palikuonių. Žinoma, strategiškai tokie skrydžiai rūšims yra lyg dar viena galimybė išlikti: pagal viską, jų palikuonys turėtų suspėti užaugti ir sugrįžti atgal prie Viduržemio jūros. Panašiai elgiasi ir drugiai admirolai, usninukai, net – kopūstiniai baltukai, kurių lėliukės pas mus neperžiemoja.
Net ir vėluojantys vasaros ciklai bei ilgai žydintys augalai kai kurioms rūšims nepakeitė bendrojo režimo. Štai Žemaitijoje ir vakarinėje šalies dalyje gyvenantys juodieji apolonai skraidė gegužės ir birželio mėnesiais, nes jie išsirito baigus vegetuoti rūteniams. Anksti skraidė ir machaonai, kurių antrosios kartos galime tikėtis rugpjūtį. Beje, machaonų vikšrai labai gražūs, šviesiai žali su juodomis ir ryškiai oranžinėmis dėmėmis, juos galime surasti ant rūtų, krapų, kitų skėtinių augalų. Jei tokį aptiksite, nelieskite – tegul sau gyvena. Machaonas yra retas ir saugomas, jų gamtoje niekada nebūna daug.
Dabar išsiritę drugiai gyvena apie mėnesį – vadinasi, juos matysime beveik visą vasarą. Šiemet įsigaliojo tvarka, pagal kurią natūralias pievas, ypač prižiūrimas bitininkų, leidžiama šienauti vieną kartą (o ne du kartus, kaip anksčiau), ir tą atlikti reikia iki rugpjūčio pabaigos. Taigi – daugelis augalų galės žydėti ilgai, taip ne tik džiugindami akį, bet ir kviesdami į savo žiedus drugius. Įdomu, ar ši vasara tikrai jų populiacijoms bus gera?
TAIP PAT SKAITYKITE: Selemonas Paltanavičius: Kol nesibaigė lietus
