Pradėsiu nuo žiogų, o kad nereikėtų jų kaip nors po vieną pristatinėti, juos pavadinsiu tiesiog tiesiasparniais, nes šiame būryje yra nemažai skėrių bei skėriukų, spragtukų, tarkšlių, kurie labai primena tikruosius žiogus.
Tačiau žiogai ir jų artimi giminės gyvena panašioje aplinkoje – pievose, dirvonuose; nedaugelis rūšių savo buveine laiko medžių lajas ar krūmus, viržynus, atviro smėlio su reta augalija plotus. Žinoma, apie sėkmingą visų šių rūšių gyvenimą liudija nuo vasaros vidurio vis garsiau skambantis svirpimas, džeržgimas, cirpimas – šiems garsams apibūdinti tinka bet kokie žodžiai ar terminai.
Specialistai jau seniai įrašė kiekvienos rūšies skleidžiamus garsus ir pagal grafinį vaizdą (prisiminkite, kaip atrodo jūsų kardiogarama) jas skiria labai tiksliai – ausis ne visada gali iš bendro svirpiančio fono išskirti vieną ar kitą garsą. Reikia priminti, kad čia pat, kartu su žiogais ir skėriukais, „gieda“ įvairios cikadėlės.
Rugpjūtį skambantis tiesiasparnių vabzdžių ir cikadėlių fonas lydi visur. Tiesa, pasakę „visur“, turime pasakyti ir paaiškinimą: ten, kur nesunaikinti jie patys ir jų gyvenamoji aplinka. Kiekvieną vasarą tą darome ir kuo toliau, tokios gyvosios aplinkos naikinimas yra vis rafinuotesnis. Ar matote, ar stebite jį?
Toli ieškoti nereikia: štai greitaeigė šienapjovė „skuta“ jau antrąją žolę, čia žiogų ir kitokių vabzdžių (žinoma, ir varlių) ieškoti neverta, viskas jau sunaikinta. Uolūs sodybų šeimininkai motorinėm šienapjovėm savo aplinką „dailina“ jau kelintą kartą – čia gyvybės taip papt neieškok. Nedaug jos lieka po javapjūtės... Norintiems oponuoti, kad tam yra krūmai ir miškai, primenu: daugeliui minimų vabzdžių kaip tik reikia ne jų, o pievų!
Ar visi ir visur daro tik taip? Šiemet protingi miestų šeimininkai pagaliau apsisprendė ir daugelį miesto erdvių paliko vabzdžiams – visą vasarą žaliavo, žydėjo, o dabar žiogų trelėmis skamba pašlaitės, vejos, visos to pievos, kurias paprastai šienaudavo bent 2–3 kartus. Reikėtų pasakyti, kad tai labai geras pavyzdys ir kaimo vietovių savivaldybėms, seniūnijoms: šienauti dera tik siaurus ruožus prie takų, susibūrimo vietose, o visa kita būtina palikti biologinei įvairovei. Senos naujos tiesos kartais būna labai paprastos. Bet kaip sunku prie jų vėl priprasti!
O dabar apie šienavimą – juk jį įsivaizduojame tiesiogiai: pieva Lietuvoje šienaujama dalgiu!
Žymanto Morkvėno iš Baltijos aplinkos forumo sumanytasis ir įgyvendintasis pirmasis šienpjovių čempionatas tapo ne tik savotišku atradimu, bet ir priminė: mes tai galime, dar nepamiršome. Ko gero, tai garbės reikalas – savo sodybos aplinką šienauti būtent taip. Ir dar – šienauti tik tada, kai jau vasara išeina, kai pievos žolynai subrandino sėklas. Ką taip laimime?
Visų pirma, taip turime gražią, žydinčią aplinką, kurioje sėklas gali subrandinti ir pasėti pievų augalai. Taip išsaugome begalę vabzdžių, kurie ne tik straksi, skraido ir groja, bet ir pritraukia paukščius. Tokia gyva pieva – mūsų aplinkos kokybės ženklas. Tenka pripažinti, kad tokių pievų yra labai mažai.
Todėl turėtume galvoti tik apie tokį savo aplinkos pievų priežiūros modelį – su žydinčiomis augalų bendrijomis, pievomis, žiogais ir žvangančiais dalgiais. Jei laikysimės jo, būtinai rasis ir kiti, gamtai artimi ir svarbūs dalykai.