Dalį Dzūkijos visuomet maitino miškas. Ir tai – ne tik grybai, uogos, tačiau ir medus. Jį dzūkai išmoko pasiimti iš laukinių bičių, iš drevių ir kelmų, kurie buvo laukinės gamtos „aviliai“.
Dzūkijos nacionalinio parko vyriausiasis specialistas Mindaugas Lapelė sako, kad visoje Europoje išlikusios tradicinės gyvenvietės daugiausia susijusios su žemdirbyste. O štai Dzūkijos nacionaliniame parke, ypač šilinius dzūkus maitino miškas.
„Įsivaizduokite – miškų jūra ir joje – tik nedidelės salelės, tie kaimukai su nedidelėmis ganyklomis ar pievomis. Tai – gyvenimas girių apsuptyje. Europoje tai yra unikalu. Galbūt panašių gyvenviečių yra kur nors Šiaurės Rusijoje, Skandinavijoje. Bet reta. Tuo Dzūkijos kraštovaizdis ir skiriasi nuo Aukštaitijos, nuo kitų regionų“, – sakė M.Lapelė.
Kaimai gimė iš miško žvalgų gyvenviečių. Ką reiškė „miško žvalgai“? Tai buvo profesija – karalius siųsdavo tam tikrus asmenis prižiūrėti miško, administruoti medienos verslo ir koordinuoti medžioklių, medaus kopinėjimo, anglių deginimo.
Kaip senieji kaimai susikūrė, taip ir išliko, nes kraštas ilgą laiką priklausė Lenkijai ir čia neįvyko pagrindinėje Lietuvos dalyje vykdytos žemės reformos, skirstymas į vienkiemius.
„Dzūkai sako: „Geriau vieną kartą degti, negu du kartus kraustytis“. Jų šaknys – labai gilios. Tie, kurie čia gyveno, tai ir po šiai dienai tebegyvena“, – sako M.Lapelė. Jis šypsodamasis prisimena, kad ir kolūkius kurti valdžiai šiame krašte labai sunkiai sekėsi. Žmonės nėjo dirbti ir kolūkiai natūraliai žlugo.
Senieji kaimai čia – ne visiškai gatviniai, jie šiek tiek „pamėtyti“, todėl vadinami „kupetiniais“ kaimais.
Dzūkijoje – pirmasis lietuviškas spektaklis
Per Dzūkijos nacionalinį parką teka Skroblaus upelis. Todėl ir senas Dzūkijos kaimas, Margionys, kažkada vadinosi Skroblininkai. Šis kaimas garsus nuo 1929-ųjų gyvuojančiu klojimo teatru, kuriame vaidina kaimo žmonės.
„Pirmas atidarymo metais suvaidintas spektaklis buvo A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, kurią pastatė pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Vėliau, karo metu, spektaklius režisavo kaimo šviesuolis J. Gaidys, parašęs Margionių kaimo himną, „Dainą apie Skroblų“, pjeses „Ašarų pakalnėje“ ir „Siratų ašaros“. Šiam mirus, teatro veikla buvo nutrūkusi, tačiau atgimė 1990-aisiais“, – pasakoja Dzūkijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė Lina Černiauskienė.
Apžiūrėję Margionis jų apylinkėse rasite gamtos paminklų: „Lietuvio liepą“, Skroblaus upelio ištakas („Bobos daržo“ šaltinį), Samardotiškių (Antončiko) šaltinį, „Skerdzimų pievą“, Bakanauskų ežerėlį.
Pačiame Dzūkijos pakraštyje, apsiaustas žaliuojančių pušynų, įsikūręs vienas didžiausių Lietuvos kaimų – Marcinkonys. Kaimo pirkios ant smėlio kalvų išsibarsčiusios 143 hektarų plote. Dar XX a. pradžioje, kai dirbamų žemių plotai buvo didesni, papūtus vėjui kildavo smėlio audros.
Dabartiniam kaimui pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima jau 1637 metais. XVIII amžiaus antroje pusėje atsirado medinė bažnyčia, o aplink ją išsidėsčiusi seniausia Marcinkonių kaimo dalis, vietinių vadinama Sodžiumi. Senoji bažnyčia sudegė, tačiau apie 1880-uosius atstatyta nauja bažnyčia tebestovi ir šiandien.
„Čia išlikusios šiam kraštui būdingos siauros gatvelės su tradicinės architektūros sodybomis, keli šiaudais dengti kluonai, namų langai išpuošti mediniais ornamentais. Iki XIX a. vidurio Marcinkonys buvo tik nedidelis kaimas, kuris ėmė sparčiai augti nutiesus antrąjį carinės Rusijos geležinkelį Sankt-Peterburgas-Varšuva. Stoties pastatas, statytas 1862-aisiais išlikęs iki šių dienų. Ilgainiui senasis kaimas susijungė su stoties gyvenviete, todėl pagrindinė Miškininkų gatvė tęsiasi apie 3 kilometrus“, – pasakoja L.Černiauskienė.
Dzūkai nesismulkina – krepšys talpino 110 kilogramų grybų
Kaimą supantys miškai maitinimo, rengė ir glaudė nuo pavojų šilinius dzūkus.
Kai darbų ir gyvulių – ne per daugiausia, o žiemos – tokio pat ilgio, kaip kituose regionuose, belieka bendrauti ir bičiuliautis. Dzūkai tą ir darė.
Kaimo senoliai pynė krepšius, vyžas, o moterys – audė. Užsukus į kiekvieną pirkią, šeimininkė parodys įvairiaspalviais raštais išmargintų lovatiesių, dzūkų vadinamų „divonais“.
Marcinkonys garsūs ne tik audėjomis, bet ir dainininkais. Jau daugiau nei 30 metų gyvuoja Romutės Petrušytės suburtas Marcinkonių etnografinis ansamblis. Marcinkonių kraštas iškentė keletą okupacijų, tačiau kaip niekur kitur išsaugojo lietuvybę.
Šiandien Marcinkonys – seniūnijos centras, turintis apie 600 gyventojų. Kaime įsikūręs Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos lankytojų centras bei etnografinė sodyba– muziejus. Jis įrengtas 1905 m. statytame name. Čia galite apžiūrėti namų apyvokos daiktus ir baldus, amatininkų darbus bei senuosius audinius. Vienas seniausių muziejaus eksponatų – XIX a. pirmos pusės skobta kampinė spinta (indauja). Pamatysite ir 110 kg voveraičių (dzūkiškai – „lepeškų“) talpinantį krepšį, geinį (įrenginį kopti į drevėtą pušį), skliutą (kirvį - naudotą daugiau kaip prieš 150 metų), skiltuvą ugniai skelti, kraičkubilį (kuparinės skrynios „prosenelį“), gagančių (valties gale įstatomą įrenginį pasišviesti naktinės žvejybos metu), vedegą (įrankį geldoms skobti), „dziedą“ (laikiklį balanai), bei daugelį kitų eksponatų.
Prieš šv. Velykas etnografinėje sodyboje mokoma vašku marginti kiaušinius, prieš Grabnyčias (vasario antrąją) ir Vėlines liejamos žvakės, veriami šiaudų sodai, audžiamos juostos.
Drevinę bitininkystę praktikavusiame kaime vis dar galima pasiklausyti bičių dūzgimo
Keliaujame gilyn į Dzūkiją: 8 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Marcinkonių, Skroblaus upelio slėnyje stūkso mažas etnografinis gatvinis kaimas Dubininkas. 7 sodybų gatvinis (su padriko kaimo bruožais) kaimas – pirmą kartą paminėtas 1742 metais, o kada tiksliai pradėjo kurtis – nėra žinoma. Sodybų skaičius čia augo lėtai, XX amžiaus pradžioje vis dar buvo 6 sodybos.
Daugiausiai pajamų gyventojai gaudavo iš darbo savo ūkyje, o papildomai, kaip ir seniau, – iš miško gėrybių. Laikui bėgant kaimas tuštėjo – žmonės emigravo į miestus. Nemaža dalis ūkinių pastatų per paskutinius dešimtmečius buvo perstatyti į mažesnius, o likę – ne visuomet naudojami pagal paskirtį. Dubininkas – nykstantis kaimas, šiuo metu neturintis galimybių atgimti.
Musteika – viena nuošaliausių pietryčių Lietuvos miškų gyvenviečių, įsikūrusi Musteikos upelio kairiajame krante, saugoma kaip architektūros paminklas. Rašytiniuose šaltiniuose Musteika pirmą kartą paminėta 1785-aisiais. Nuošali vieta, toli esantys aplinkiniai kaimai, blogi keliai – tai šio kaimo gyventojų gyvenimo kokybę bloginusios priežastys, tačiau būtent dėl jų išliko XIX a. pabaigoje susiklosčiusi kaimo struktūra ir tradiciniai pastatų tipai. Carinės Rusijos valdymo metais kaimą perpus dalijosi Vilniaus ir Gardino gubernijos.
Kaimas iš visų pusių apsuptas miškų, iš šiaurės rytų plyti Čepkelių raistas. Praeityje šiuose miškuose ir pelkėse buvo gausu žvėrių ir paukščių, todėl čia medžioti atvykdavo Lietuvos didikai. Mediena, grybai, uogos ir vaistažolės išlaikė šio kaimo gyventojus. Tačiau pagrindinis musteikiškių darbas nuo senų laikų buvo drevinė bitininkystė. Apie drevinės bitininkystės laikus liudija kaimo apylinkėse užsilikusios drevėtos pušys ir dar gyvi bičių priežiūros papročiai. Prisimenant būdus, kokiu būdu buvo praktikuojama drevinė bitininkystė, 2006-aisiais Musteikos kaime įkurta drevinės bitininkystės ekspozicija.
„Aplink svirną – senovinių kelminių avilių bitynas. Čia galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti, kaip daromi kelminiai aviliai, nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti, pasiklausyti bičių dūzgimo. Vasaros pradžioje į avilius leidžiami nauji spiečiai. Bityne galima išbandyti ne vieną amatą“, – sakė Dzūkijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė Lina Černiauskienė.
Kai maitina – miškas, gali nepaisyti, kas valdžioje
1918 – 1919 m. Musteikos kaime gyveno žinomas gamtininkas, šio krašto tyrinėtojas profesorius Tadas Ivanauskas. Jo įkurta mokykla yra kaimo gale, šalia Musteikos upelio, pažymėta paminkline lenta. Savo prisiminimuose apie Musteikos kaime praleistą laiką Tadas Ivanauskas yra užrašęs: „Taip ir slinko mūsų turtingos dienos, ir aš jas laikiau gražiausiomis savo gyvenimo dienomis“. Amžininkai prisimena, kad net ir priverstas išsikraustyti (dėl lenkų nacionalistų) jis kasmet atvažiuodavęs čia pasiklausyti kurtinių tuoktuvių.
Musteikos kaime ir jo apylinkėse pastatyta 15 kryžių. Kaimo viduryje yra trys pagrindiniai kryžiai, prie kurių vyksta kaimo susibūrimai, čia visuomet sustojama išlydint žmogų į paskutinę kelionę. Siekiant atsiprašyti ar paaukoti kryžiai apjuosiami nauja prijuoste arba juosta. Prie pagrindinių kryžių visuomet žydi gėlės, nes kiekviena laidotuvių procesija čia palieka gėlių vainiką. Šiuo metu kaime yra 56 sodybos.
Dar vienas nuo senų laikų išlikęs kaimas – Zervynos. Tai – senasis Gudų girios miško saugotojų ir žvalgų kaimas. 48 sodybų kaimas išlaikė XVIII-XIX a. susiformavusį planą ir architektūrą savitumus. 8 kaimo sodybos – medinės architektūros paminklai, o Zervynų ąžuolas ir pušų drevės – gamtos paminklai. Zervynų kaimas plačiai žinomas ir lankomas, čia filmuoti lietuviški filmai „Niekas nenorėjo mirti“, „Faktas“.
Pamatysite ir 110 kg voveraičių (dzūkiškai – „lepeškų“) talpinantį krepšį, geinį (įrenginį kopti į drevėtą pušį), skliutą (kirvį - naudotą daugiau kaip prieš 150 metų), skiltuvą ugniai skelti, kraičkubilį (kuparinės skrynios „prosenelį“).
Zervynos įsikūrę prie Ūlos ir Pavilnio upelio pakrančių, jo išplanavimą lėmė natūralios gamtinės sąlygos: vanduo, žemės reljefas, derlingi paupių kloniai. Istoriniai rašytiniai šaltiniai Zervynas pirmą kartą mini 1742-aisiais metais.
Zervynų žemės – smėlėtos, nederlingos, todėl žemdirbystė čia nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, bitininkyste, taip pat miško gėrybių, vaistažolių rinkimu, žvejyba. Visiems buvo žinomi Zervynų bitininkai drevininkai. Carinei Rusijai nutiesus šalia Zervynų geležinkelį, džiovinti baravykai buvo vežami į Vilnių, Varšuvą, Sankt - Peterburgą.
M.Lapelė prisimena, kad amžiną atilsį kultūrologas Gintaras Beresnevičius dzūkus yra pavadinęs „Lietuvos italais“. Kai darbų ir gyvulių – ne per daugiausia, o žiemos – tokio pat ilgio, kaip kituose regionuose, belieka bendrauti ir bičiuliautis. Dzūkai tą ir darė. Jie buvo atviresni, lengvai bendraujantys, laisvesni. M.Lapelės teigimu, galbūt todėl čia gimė pirmosios klojimo teatro trupės, folkloriniai ansambliai.
„Jiems dzin, kas valdžioje, kokios tos pienos supirkimo kainos – grybų derlius juk nepriklauso nuo to, kas valdžioje“, – sako M.Lapelė.
