– Kas yra medis senoIis?
– Medžio gyvavimas suskirstytas į keletą fazių: eksploracijos, degeneracijos, stagnacijos ir rezignacijos. Paminkliniai medžiai arba medžiai senoliai priskiriami stagnacinei ir rezignacinei fazėms. Įprastai tai įspūdingų savo rūšiai parametrų, didelės kamieno apimties medis, turintis didelį kiekį negyvos medienos, su išlūžusiomis stambiomis skeletinėmis šakomis, džiūstančia ar jau nudžiūvusia viršūne ar viršutine lajos dalimi. Taip jis tampa buveine daugeliui kitų rūšių – grybų, kempinių, kerpių, samanų, vabalų, lervų, paukščių, smulkių žinduolių – kurias jungia vienas faktorius – medis senolis. Vilniuje žymiausi du senoliai – seniausia Sapiegų parko liepa ir seniausias Bernardinų sodo ąžuolas.
– Ar teisingas posakis, kad medžiai nėra gydomi, jie prižiūrimi?
– Taip. Medžiai nėra gydomi. Jie nėra žmonės ar žinduoliai. Čia tik mes patys sugalvojome tokį terminą, kad medžiai gydomi. Medžiai žaizdą ne užsigydo, o ją atriboja. Jei įsimetė infekcija, puvinys, medžio gynybinis mechanizmas neleidžia jam plisti tolyn. Vaizdžiai tariant, uždaro į dėžutę, bet nesunaikina. Tiesiog apaugina kaliuso audiniu, taip jį „uždarydamas“ į dėžutę. Kuo medžio augimo sąlygos geresnės, tuo didesnis sukaupiamas jo vidinis gyvybingumo potencialas ir efektyvesnis infekcijos atribojimas.
Bet „uždaryta dėžutėje“ infekcija niekur nedingsta. Kai tik medžio potencialas apsilpsta (nepalankios gamtinės sąlygos, žmogaus įsikišimas), gynybinis „dėžutės“ barjeras susilpnėja, puvinys iš lėto plinta. Ir taip visą laiką – puvinio plitimo greitis priklauso nuo gynybinio barjero stiprumo. Visi pasakojimai, kad medžio žaizdą galima pagydyti ją aptepant moliu, šiaudais, drėgnu skuduru ar kuo kitu, netgi užbetonuojant, yra klaidinantys ir netaikytini. Nesivadovaukite interneto „ekspertų“ patarimais. Žaizdos gijimą paspartinti galima tik vienu atveju – kai pažeidimas yra šviežias (iki dviejų savaičių senumo), žaizda yra nuplaunama vandeniu ir uždengiama specialia plėvele. Pakeisti ją galima prisegant foliją ir uždengiant ją tamsia medžiaga. Bėgant laikui galima tikėtis, kad medis žaizdą užtrauks. Senai pažaidai jokios priemonės nepadės. Medis ją gali apauginti, bet ne užgydyti.
– Kuo skiriasi įvairių medžių rūšių ekologija, kai galvojame apie jų arboristinę priežiūrą?
– Pagrindinis medžių priežiūros skirtumas, atsižvelgiant į jų rūšį, yra medžio gynybinis mechanizmas, puvinio atribojimas, kitaip vadinamas CODIT‘as (angl. Compartmentalisation of decay in tree ). Drebulė, tuopa, gluosnis, beržas turi silpną atribojimo barjerą, o ąžuolas ir liepa – stiprų. Silpną CODIT‘ą turintys medžiai netoleruoja didesnių žaizdų. Ąžuolui, liepai galima daryti iki 10 cm pjūvį – žaizdą. Tuo tarpu drebulė, tuopa, gluosnis, beržas pakenčia tik mažus, iki 5 cm, pjūvius. Medžių priežiūroje būtina žinoti rūšies atribojimo barjero stiprumą ir kaip rūšis toleruoja genėjimą. Taip pat svarbu žinoti, ar medis sugeba atauginti didelį kiekį ūglių. Tarkim, ar medis išleis naujų ūglių sutrumpinus šaką.
– Kokios priemonės yra taikomos medžių senolių priežiūrai?
– Planuojant medžio senolio priežiūros darbus, rekomenduojama atlikti jo aplinkos vertinimą. Labai svarbu žinoti, ar medyje gyvena paukščių, šikšnosparnių, galbūt smulkių plėšrūnų. Labai dažnai šiltuoju metų laiku senuose drevėtuose medžiuose apsigyvena širšės ir širšuolai, neretai uoksuose susimeta bičių spiečius. Taip pat medžiuose senoliuose apsigyvena ir visa eilė vabzdžių, kurių daugelis yra reti, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, arba nykstančių rūšių atstovai, tokie kaip niūriaspalvis auksavabalis.
Jau rudeniop išryškėja ir vienmečių grybų vaisiakūniai, kurie taip pat kartais būna labai reti. Be to, grybų vaisiakūniai labai daug pasako apie medžio viduje esančius puvinius ir jų išplitimą. Turėdami iš anksto surinktą informaciją apie medžių senolių įnamius, medžių priežiūros specialistai gali planuoti, kuriuo metu geriausia atlikti priežiūros darbus bei išvengti nereikalingos gaišaties.
Vienas iš svarbiausių medžio senolio gyvavimo pratęsimo darbų yra jo lajos sutvarkymas ir priežiūra. Šis etapas reikalauja ypač profesionalių žinių ir patirties. Daugelio medžių laja jau būna rezignacinėje fazėje: viršutinė lajos dalis arba apdžiūvusi, arba išlūžusi, neproporcinga. Kamienas dažnai būna su drevėmis, trūkiais, daugiakamienių atskiri kamienai pradėję atsiskirti arba visiškai išlūžę. Dažniausiai pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas atstatyti medžio biomechaninį stabilumą – paprastai tariant, subalansuoti lają, sumažinti lajos svorį. Atskirais atvejais būtinas lajos sutvirtinimas tiek statinėmis (nepaslankiomis), tiek dinaminėmis jungtimis. Atliekant bet kokius darbus reikalinga atsižvelgti į tai, kad tvarkomas medis yra senolis ir stengtis kaip įmanoma mažiau jam pakenkti. Bet kokia didesnė invazija į medžio senolio lają gali stipriai sumažinti jo ir taip žemą fiziologinį gyvybingumą. Senolis medis gali turėti daug drevių, o jo laja būti neproporcingai susiformavusi ar tokia tapusi po natūralių senėjimo procesų. Kyla grėsmė, kad jis išvirs ar netgi subirs. Netekęs vienos stambios šakos medis gali prarasti visą lajos stabilumą. Vienai sudėtinei daliai iškritus, kitos pasidaro labiau pažeidžiamos.
Pavyzdžiui, ąžuolams būdinga didžiulė laja, kuri atrodo gyvybinga ir sveika, bet kamienas apačioje išdrevėjęs, sienelės plonos. Kamienas gali neatlaikyti svorio viršuje. Tokiu atveju vykdoma lajos redukcija, proporcingas lajos sumažinimas. Redukcinis genėjimas – lajos mažinimas, kuriuo siekiama perkelti žemiau svorio centrą ir padidinti medžio atsparumą lūžimui ar išvirtimui. Paliekami gyvybingi ūgliai arba pirmos eilės šakos. Redukcinio genėjimo metu paliekama šaka, kurios skersmuo turi būti ne mažiau kaip 1/3 šalinamos šakos skersmens.
Sausų šakų redukcija: sausų, stiprių, didelio skersmens šakų trumpinimas imituojant natūralų lūžį. Sausos skeletinės šakos trumpinamos (sumažinamas jų svoris) tiek, kad jos nenulūžtų. Šakos galas formuojamas kaip natūraliai lūžęs – išpjaustoma vadinamoji karūna.
– Kodėl taip daroma?
– Pirmiausia, medis senolis – tai jau atskira ekosistema, kurios visi elementai tarpusavyje glaudžiai susiję. Negyva, apmirusi, pažeista puvinio mediena medžio fiziologijai nepadeda, tačiau ji yra reikalinga medyje gyvenantiems vabzdžiams, įvairiems mikroorganizmams, saprofitiniams grybams, kurie ja minta ir skaido. Todėl nebūtina iš medžio senolio lajos šalinti visas iki vienos sausas šakas – jos reikalingos medžio senolio ekosistemai. Beje, šakos, kurių skersmuo iki 2 cm, nėra pavojingos, todėl nebūtina stengtis visas jas iš lajos išrinkti. Sausas šakas iš medžio senolio lajos išimti rekomenduojama tada, kai jos trukdo augti jaunoms gyvybingoms šakoms arba yra nesaugios – styro virš takų, žaidimų aikštelių, važiuojamosios dalies. Stambioms šakoms taikoma sausų šakų redukcija, smulkesnės išimamos visai. Ąžuolo ir pušų sausos šakos sutrūnija ant medžio. Liepų, beržų sausos šakos labai nepatvarios, gali bet kada nulūžti, tad joms sausų šakų redukcijos metodo nerekomenduojama taikyti, geriausiai šalinti visas visiškai.
Antra, gamtoje tokių lygių ir horizontalių lūžių nebūna. Tad taikant artimas gamtai technologijas, medžių senolių šakų redukcijos maksimaliai priartinamos prie natūralių sąlygų. Tuo pačiu ir estetinis vaizdas daug malonesnis, medis atrodo natūraliai, ne dirbtinai sterilus.
Vis tik kiekvienas medis yra skirtingas, todėl ir universalių instrukcijų nėra. Kiekviena situacija sprendžiama individualiai. Jei turime tikslą atgaivinti, atstatyti medžio fiziologinius procesus, taikomas atstatomasis genėjimas. Atliekamas medžio jaunų ūglių karpymas arba medžio šakelių trumpinimas. Priemonė sužadina naujų šakelių augimą, antrinės lajos formavimąsi, jeigu medis to neatliko pats.
– Kokia seniausių Vilniaus medžių – Sapiegų liepos ir Bernardinų ąžuolo – būklė? Kokios priežiūros jiems reikia?
– Kalbant apie šių medžių būklę, galima sakyti, kad ji patenkinama – medžiai, nepaisant jų amžiaus, gyvybingi, žaliuojantys. Tačiau jų priežiūros darbai buvo atlikti, berods, prieš aštuonerius metus. Tad dabar reikia įvertinti, kaip pakito jų būklė per šį laikotarpį, kaip medžiai reagavo į atliktus darbus. Taip pat labai svarbu patikrinti lajos sutvirtinimo elementų būklę, ir, jeigu reikia, juos pakeisti naujomis jungtimis. Reikia pažymėti, kad patikrinimo vien tik nuo žemės neužtenka, būtina pakilti į medžio lają ir būklę įvertinti betarpiškai medžio lajoje.
– Ar atliekant medžių priežiūros darbus nesuprastėja medžio, kaip biologinės įvairovės buveinės, būklė?
– Kiekvienas senoIis medis yra atskira ekosistema. Visa tai, kas gyvena juose, mes privalome saugoti. Jei medyje auga vertingas retas grybas, laikomasi nuomonės, kad jie abu yra lygiaverčiai. Priimamas toks sprendimas, kuris tiktų ir būtų palankus abiem rūšims. Netgi nudžiūvęs arba beveik nudžiūvęs medis nėra nukertamas. Iš jo formuojamas stuobrys – buveinė organizmams. Jei vertingas medis auga kur nors laukuose, jis savo sausomis šakomis niekam netrukdo ir nekelia grėsmės, mes nesikišame, išskyrus atvejus, kai medžiui kyla grėsmė subirti. Sausa šaka gali būti šalinama, jei trukdo augti gyvai šakai.
– Kuriems medžiams reikia šviesos, o kuriems pavėsio? Pagal ką nusprendžiate, jog medžiui būtina atverti šviesos „langą“?
– Pateiksiu klasikinį pavyzdį. Augant senoliui medžiui per daugelį metų keičiasi jį supanti aplinka. Tarkim, augo medis miškelyje ar jaunuolyne, tačiau laikui bėgant, ir jam tapus brandžiu medžiu, miškas buvo iškirstas ar sunaikintas, jis atsidūrė laukymėje. Pieva aplink jį buvo šienaujama, jos plotas didėjo, iš ūksmingos, ankštos terpės medis atsidūrė šviesioje, plačioje vietoje ir per daugelį metų prisitaikė augti būtent tokioje vietoje. Tačiau nutrūkus ūkinei veiklai, aplink vėl suželia miškas, kuris medį, jau tapusį senoliu, per keletą dešimtmečių praauga. Miško siena vertingą medį užstelbia. Pasikeičia apšvietimo lygis, medis pradeda prisitaikyti prie pakitusios aplinkos ir insoliacijos – senolio pavėsyje šakos ima džiūti. Galiausiai tik seno medžio viršūnė lieka žalia.
Iš naujo atradę tokį medį norime jį eksponuoti ir prailginti jo gyvavimą. Tada medžiui reikia padėti, pakeisti jo apšvietimo lygį, bet procesą vykdyti labai palengva. Kaip palengva medis buvo užtamsintas, taip palengva apšvietimo lygis turi būti atstatomas. Senolį stelbiantys medžiai pašalinami per eilę metų.
– Kas dar be arboristo gali prižiūrėti paminklinius medžius?
– Niekas. Su medžiais senoliais gali dirbti tik išskirtinai patyręs arboristas. Tinkamai atlikti lajos stabilizaciją, sutvirtinimą, atramų pastatymą, šaknyno priežiūrą negalės nei dendrologas, nei miškininkas, nei sodo medžių genėtojas. Akivaizdus pavyzdys – Stelmužės ąžuolas, kai šiam senoliui vietoj šakų atramų buvo pakabinti svarmenys. Viena šaka neatlaikė ir išlūžo kartu su „atrama“. Ir tai nutiko dėl to, kad atramas statė ne profesionalūs arboristai, o, greičiausiai, už mažiausią kainą parinkti „specialistai“.
Europos arboristikos taryba vykdo VETcert projektą, kuris sertifikuoja specialistus, dirbančius su paminkliniais medžiais. Yra du lygmenys: praktinis, kai specialistas žino, kaip tinkamai atlikti tam tikrus senolio medžio priežiūros darbus, ir konsultacinis – kai
pateikiami medžio priežiūros ir tvarkymo projektai. Taigi net ne kiekvienam arboristui medis senolis yra lengvai įkandamas riešutas. Aš pats esu sertifikuotas specialistas, galintis atlikti medžių senolių priežiūros darbus ir konsultuoti senolių medžių priežiūros klausimais.