Pradžia – nuo hamako iš atlikusių medžiagos atraižų
Yra nemažai baldų restauratorių. Tačiau Roberta Gabalaitė savęs nelaiko viena iš jų. Ši moteris tiesiog perdaro baldus, jos rankose jie gali įgauti visiškai kitą paskirtį, formas. Šiuo metu Roberta jau sulaukia užsakymų ir įkūrė perdarytų baldų krautuvėlę.
„Viskas išsirutuliojo pamažu. Prasidėjo nuo vieno baldo. Visada mėgau ne pirkti, o pasidaryti tai, ko man reikia, pati remontuodavau namus. Internete atrasdavau įvairių idėjų ir vis kildavo minčių: „Vau! Kaip tai padaryti pačiai?“, – prisimena Roberta.
Vienas iš pirmųjų jos kūrinių buvo sėdimas hamakas. Jį supynė gavusi iš draugės daugybę išmesti paruoštų vilnos atraižų.
Man viskas atrodo įdomu. Dirbant tokį darbą turi mokėti ir šlifuoti, ir kalti, ir siūti, ir dažyti, ir lakuoti!
„Ėmiau, ir padariau tą hamaką: man patiko ne tik rezultatas, bet ir pats gamybos procesas. Supratau, kad galima panaudoti medžiagas, daiktus ar baldus, kurių jau niekam nebereikia. Taigi, gamybai dažniausiai nereikia pirkti medžiagų, tiesiog panaudoti tai, kas yra nereikalingo. Žmonės išmeta daugybę dalykų, tiesiog ima ir išmeta. O iš tiesų beveik kiekvieną šiukšlę galima kažkur panaudoti“, – įsitikinusi Roberta.
R.Gabalaitė sako, jog jai itin svarbu, kad antram gyvenimui prikeltas, „perdirbtas“ baldas būtų praktiškas ir naudojamas.
Mėgsta atrasti savo techniką
Internetas mirga patarimais, kaip pasigaminti vieną ar kitą daiktą. Tačiau baldų „perdirbėja“ sako mėgstanti ieškoti ir atrasti savo techniką.
„Beje, ne kiekvieną baldą noriu perdaryti, ne kiekvienas man patinka ir tinka. Kol kas dar turiu galimybę atsirinkti baldus. Bet tai, ką padarau, vadinu „gerų emocijų daiktais“. Įdedu į baldą savo rankų darbą, idėjas, mintis – tuomet jie tampa unikalūs“, – sako R.Gabalaitė.
Roberta su savo kūriniais dalyvavo neseniai sostinės „Miesto laboratorijos“ suorganizuotame renginyje „Antrinio dizaino mugė“.Į tokias muges smalsuoliai dažniausiai ateina įsigyti kokių nors smulkmenų. Vis tik vienas kitas kūrėjos perdarytas daiktas šioje mugėje rado naujus šeimininkus, o viena moteris, pastebėjusi Robertos perdarytą suoliuką tiesiog nebegalėjo nuo jo atsiplėšti.
„Manau, kad tie daiktai turi atrasti savo žmogų, savo namus. Baldus darau ne vien tam, kad juos parduočiau – kiekvienas jų turi savo istoriją“, – sako pašnekovė.
Sentimentų keliančios suknelės – baldų atnaujinimui
Kūrėja mėgsta derinti skirtingas technikas daiktams atnaujinti. Pavyzdžiui, vienus baldus nušveičia ir dažo iš naujo, kitus – apklijuoja senos medžiagos gabalėliais, derindama skirtingų spalvų audinius. Visai netikėtai šviestuvą Roberta pagamino suvėrusi ant laido vaikų išaugtas medines kaladėles.
„Man viskas atrodo įdomu. Dirbant tokį darbą turi mokėti ir šlifuoti, ir kalti, ir siūti, ir dažyti, ir lakuoti! Atrodo, kad žmogus negalėtų visko padaryti profesionaliai pats vienas. Tačiau bandau tiek kartų, kol man pavyksta ir tenkina galutinis rezultatas“, – sako R.Gabalaitė.
Viena iš Robertos mėgstamų technikų – apklijuoti baldų paviršius audiniais. Klijuodama medžiaga baldų kojeles ji sugalvojo, jog taip galima panaudoti ir senus drabužius, pavyzdžiui, paauglystės sukneles ar marškinius, kurie lyg ir širdžiai brangūs, tačiau tik užima vietą spintose.
Ne kiekvieną baldą noriu perdaryti, ne kiekvienas man patinka ir tinka. Kol kas dar turiu galimybę atsirinkti baldus. Bet tai, ką padarau, vadinu „gerų emocijų daiktais“.
„Aš irgi pagalvodavau – o gal dar kas nešios... Bet tuos sentimentus keliančius audinius galima panaudoti, kad jie įgautų prasmę jau dabar. Žvelgdama į medžiagomis išklijuotą baldą, supranti, kad tas daiktas yra daugiau nei vien daiktas – tai dalis Tavęs“, – svarsto baldų kūrėja.
Roberta teigia, kad įdomiausia jai sukurti baldą iš daiktų ar medžiagų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusijusios su baldais.
„Jau minėtos vaikiškos kaladėlės – atrodo, joks čia baldas. O juk išeina puikūs šviestuvai!“, – sako R.Gabalaitė.
Pomėgis virto ištisą dieną užimančiu darbu
Jauna moteris teigia, kad anksčiau baldų atnaujinimas buvo pomėgis, o šiandien – jau visą darbo dieną užimantis darbas. Vos dienai prasidėjus Roberta suka į savo dirbtuves, o ten laikas tiesiog tirpte tirpsta.
„Atsiranda užsakymų, įdomių projektų ir dienos „sprogsta“. Tų baldų jau esu prikaupusi nemažai. Iki šiol man buvo tiesiog smagu šiuos baldus daryti, o dabar jau reikia galvoti apie kitą pusę – kaip juos realizuoti“, – sako R.Gabalaitė.
Net pati iš savęs kartais juokiuosi: pamatau kėdę prie konteinerio ir tiesiog turiu susikrauti ją į automobilį. Kitaip juk keliaus į sąvartyną!
Roberta pripažįsta, jog dirbtuvėse besikaupiant perdarytiems baldams trūko grįžtamojo ryšio, baldai stovėdavo neatlikdami savo tikrosios funkcijos. Tuomet kūrėja ir nusprendė juos parduoti.
„Kai kurie žmonės tiesiog ieško komodos ir aš galiu padėti ją rasti, perdaryti o kiti kreipiasi su savo turimais baldais. Negaliu sakyti, kad juos restauruoju – neturiu tam įgūdžių ir manęs toks darbas netraukia. Galiu baldą perdaryti, padaryti kažkaip kitaip, bet mano tikslas nėra pasiekti, kad jis turėtų savo pirminę išvaizdą“, – paaiškina baldų dirbtuvių įkūrėja.
Neeilinė darbo dienos pradžia – lenktynės su šiukšliaveže
R.Gabalaitė nėra įgijusi baldininkės ar baldų dizainerės profesijos, tačiau mėgsta apsilankyti baldų dažymo, atnaujinimo ir įvairiuose kitokiuose kursuose.
„Kartą atsidūriau kažkokiuose statybininkų kursuose – buvau bene vienintelė mergina, mokiausi, kuo skiriasi dažymo įrankiai. Man įdomu – visuomet galvodavau, kokį teptuką pasirinkti!“, – įgytomis žiniomis džiaugėsi R.Gabalaitė.
Tačiau daug ką tenka išmokti iš klaidų – dar iki šiol prisimena vaikišką metalinę kėdutę, kurios senus dažus šveitė stipriausiu cheminiu valikliu, o nudažyti šį nedidelį baldą pavyko gal iš ketvirto karto.
Pavyzdžiui, močiutės karolius, kurių jau nesinori nešioti, galima suklijuoti į veidrodžio rėmą mozaikos technika!
„Pasirodo, nerūdijantį plieną nėra taip lengva nudažyti“, – šiandien jau žino Roberta.
Baldus pašnekovė kartais randa ir prie konteinerių – žmonės vis dar jų išmeta pakankamai daug.
„Net pati iš savęs kartais juokiuosi: pamatau kėdę prie konteinerio ir tiesiog turiu susikrauti ją į automobilį. Kitaip juk keliaus į sąvartyną! Tiesą sakant, juokingiausia situacija buvo, kai su šiukšliaveže lenktyniavau dėl prie konteinerio pastatyto fotelio. Draugė paskambino, kad jos kieme stovi kažkoks įdomus fotelis, važiavau paimti ir pamačiau, kaip šiukšliavežė jau įsuka į tą kiemą. Spėjau pirma! Ir vis dėlto, buvo labai apmaudu, fotelis į mano automobilį netilpo...“, – prisimena kūrėja.
Idėjos byra viena po kitos: kaip panaudoti garaže dūlančią virvę ir močiutės karolius?
R.Gabalaitė sako, kad antram gyvenimui galima prikelti bet kokį, net ir pakankamai naują baldą – idėjos tiesiog kyla pažvelgus į daiktus ar baldus.
„Idėjos kyla iš bet ko, ką žmogus ketina išmesti. Bet gal iš to dar galima kažką sukurti? Pavyzdžiui, paėmiau virvę, apvijau ją medžiagų atraižomis, susiuvau viską ir išėjo krepšys. Norėdama išbandyti šią sugalvotą techniką iš pradžių virvę pirkau. Tačiau galbūt kieno nors garaže tokia virvė guli suvyniota, niekam nereikalinga?“, – svarstė pašnekovė.
Įvairūs daiktai keliauja per kūrybingos moters rankas ir ji mėgsta pabendrauti su jų savininkais: ar daiktas jiems brangus, ar jie tiesiog nori jo greičiau atsikratyti?
„Pavyzdžiui, močiutės karolius, kurių jau nesinori nešioti, galima suklijuoti į veidrodžio rėmą mozaikos technika! Matysite juos kasdien ir tai kels gerus prisiminimus – nes tame veidrodyje bus įdėta Tavo dalis“, – netikėtai dar vieną idėją pažeria R.Gabalaitė.
