Šaltinis – it Marso kanjonas
Jau atskleidėme legendą, susijusią su garsiuoju Lino verdenės šaltiniu. Na, o gamtiškai šis gamtos kūrinys ypatingas tuo, kad iš šaltinio veržiasi didžiulis vandens kiekis – apie 6 litrus per sekundę arba 500 kubinių metrų vandens per parą.
„Vanduo yra geriamas, vartojamas, tačiau jame yra ištirpę tikrai nemažai mineralinių medžiagų, ypač daug šiame vandenyje geležies ir sieros junginių. Tai puikiai matyti ir vizualiai – dirvožemis aplink Lino verdenės šaltinį yra rusvas – gal netgi rausvas. Kai kas sako, kad čia stovėdamas jautiesi lyg Marse“, – šypsosi Sirvėtos regioninio parko kraštotvarkininkas Marius Semaška.
Šiuose ežeruose renkasi ir peri nemažai paukščių rūšių, o visa teritorija saugoma Ilgio hidrografinio draustinio.
Pašnekovo teigimu, vandens temperatūra šiame šaltinyje visuomet laikosi apie 6-8 °C šilumos. Net ir itin šaltomis žiemos dienomis jis neužšąla.
„Jei žiemą būna itin šalta, jau virš -20 °C, vanduo netgi garuoja. Tačiau neužšąla“, – sako M.Semaška.
Ledyno palikimas – tankios kalvelės ir į grandinę „sustumti“ ežerai
Regioniniame parke saugomaa Švenčionių arba Šiaurės Nalčios aukštuma. Ji prasideda dar Baltarusijoje ir tęsiasi į Lietuvą.
„Didžiąją dalį Lietuvos kraštovaizdžio suformavo paskutinis ledynas. Šiaurės Nalšios aukštuma – ne išimtis. Ši aukštuma išsiskiria tuo, kad čia kalvos labai išraiškingos ir tarsi sugrūstos į vieną vietą. Čiūlėnų kalvynas – viena ryškiausių tokių kalvų grandinių“, – sako pašnekovas.
Viena iš labiausiai išsiskiriančių Čiūlėnų kalvyno kalvų yra Kačėniškės piliakalnis ant Mergežerio ežero kranto.
„Tai – beveik pusės kilometro ilgio kalva, visas piliakalnis užima 5 hektarus ploto – tai reiškia, beveik visą Mergežerio ežero pakrantę“, – sako M.Šemaška.
Minėtas ežeras – Mergežeris, pradeda šio regiono ežerų grandinę, į kurią jungiasi penki ežerai Samanis, Šiaurys, Gaistutis, Mažeris ir Ilgys.
„Prie šios grandinės dar galima „prijungti“ ir Mergežerį. Iš paukščio skrydžio aiškiai matosi, kad ši ežerų grandinė – slenkančio ledyno pasekmė. Būtent ledynas suformavo tokią jų grandinę. Šiuose ežeruose renkasi ir peri nemažai paukščių rūšių, o visa teritorija saugoma Ilgio hidrografinio draustinio“, – pasakoja regioninio parko kraštotvarkininkas.
Taip pat šiame parke galite apžiūrėti Rakštelio Alką. Alkai, arba šventos vietos, dažniausiai būna įkurti ant kalvelės, pusiasalyje arba saloje.
„Rakštelio Alko vietovardis vėlgi liko nuo senųjų pasakojimų, padavimų. Toje vietoje nuo seno susirinkdavo žmonės ir švęsdavo, minėdavo šventes arba tiesiog melsdavosi. Rakštelių Alkas yra Švento ežero pusiasalyje. Matyt, nuo šio alko ir ežeras gavo tokį pavadinimą“, – svarsto M.Semaška.