Gudraus Lino atminimui trykšta gausus šaltinis
„Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras yra Šventos gyvenvietėje – Šventos kaime, buvusiame Šventos dvaro svirne. Šis pastatas statytas 1867-aisiais, akmeninis, beveik metro storio sienomis. Kažkada čia laikyti grūdai, bulvės, arkliai ir kiti gyvuliai, – savo pasakojimą pradeda M.Semaška. – Pagrindinė lankytojų centro ekspozicijos tema – mitologija. Per mitologiją ir tautosaką pristatome šio regioninio parko išskirtines vertybes – tiek gamtos, tiek kultūros paveldo.“
Šventos dvaro rūmai nėra gerai išsilaikę. Iš dvaro pastatų išlikęs minėtas svirnas ir kumetynas, arba dvare tarnavusių žmonių gyvenamasis pastatas.
Pašnekovo teigimu, vietinių taip vadinamose „Švenčionių žemėse“ yra daug itin senų medžių, ypatingų akmenų, vietovių, apie kuriuos sklinda sakmės, padavimai ir legendos.
Sakyčiau, kad žmonės, keliaujantys mitologiniu taku, nukeliauja ir laiku į praeitį. Jie susipažįsta su senosiomis Lietuvos dievybėmis, bet kartu – ir prisimena lietuviams svarbius gamtos reiškinius.
Viena iš jų pasakojama apie Lino verdenės šaltinį. Tai – gamtos paveldo objektas, svarbus tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriais.
„Ši vieta gausiai lankoma tiek vietinių, tiek iš toliau atvykstančių svečių. Apie šį šaltinį, pasakojama daug istorijų, legendų ir viena iš jų yra, kad toje vietoje buvusi šventykla. Tiesa, ne tokia, kokią mes ją įsivaizduojame: ne pastatatas su storomis sienomis, tačiau tiesiog ypatinga vieta. Padavimas pasakoja, kad kartą tą vietą užpuolė kryžiuočiai. O šia vieta rūpinosi žynys, vardu Sėtikis. Dabar ežeras, į kurį įteka šis šaltinis, ir vadinamas Sėtikiu. Žynys Sėtikis turėjo sūnų, vardu Linas. Šis protingas jaunuolis žiemą įviliojo kryžiuočius ant ledo, o ten, žinoma, jie su savo sunkiais šarvais įlūžo. Visa kariauna nuskendo Sėtikio ežere, deja, kartu nuskendo ir šaunusis Linas. Tačiau nuo tos dienos netikėtai ištryško šaltinis – taip jis ir gavo Lino verdenės pavadinimą“, – vieną iš legendų atskleidžia M.Semaška.
1 kilometras mišku – kelionė laiku į praeitį
Sirvėtos regioninio parko lankytojų centre įrengtas didžiulis medis, simbolizuojantis gyvybės arba pasaulio medį.
„Toks simbolis sutinkamas tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio tautosakoje. Į parko lankytojų centre įrengtą medį galima užeiti, pasiklausyti senųjų sakmių įrašų. Taip pat stenduose, terminaluose galima atrasti visą lankytoją dominančią informaciją“, – pasakojo parko kraštotvarkininkas.
Nuo Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro vingiuoja apie 1 kilometro ilgio takas, kuriame – žinomų Lietuvos skulptorių skulptūros. Iš pirmo žvilgsnio 17 skulptūrų vaizduoja senąsias lietuvių dievybes, tačiau kartu – ir Lietuvoje nuo seno gerbtus gyvūnus, gamtos stichijas.
Prie Bėlio ežero nuo seno vykdavo įvairios šventės, žmonių susibūrimai – tai ypatinga vieta. Birželio mėnesį ten iki šiol vyksta dainų festivaliai.
„Sakyčiau, kad žmonės, keliaujantys mitologiniu taku, nukeliauja ir laiku į praeitį. Jie susipažįsta su senosiomis Lietuvos dievybėmis, bet kartu – ir prisimena lietuviams svarbius gamtos reiškinius. Mitologinis takas yra vos kilometro ilgio, tačiau ekskursija šiuo taku su gidu dažniausiai trunka 1-1,5 valandos. Gidas prisitaiko prie parko lankytojų – gali pasakoti vaikiškas pasakas, o gali nerti į šiek tiek filosofinius pasvarstymus“, – teigė M.Semaška.
Lankytojai taką gali aplankyti ir patys vieni, savarankiškai. Įsigiję leidinį „Mitologinis takas“, sužinosite informaciją, kurią įprastai išdėsto gidas.
Šventas miškas, kaimas ir ežeras
Vos už 100 metrų nuo Sirvėtos parko lankytojų centro įsikūrusi ir gamtos mokykla. Jos lankytojai gali išklausyti kelių tipų edukacines programas. M.Semaškos teigimu, viena populiariausių programų yra „Mitologija“. Antra populiariausia – „Žmogus ir bitė“.
Vaikų mėgstama ir programa „Miškas“, nes ji vedama miške. Ir ne bet kokiame – Šventame.
Čia driekiasi Šventos pažintinis takas, vedantis iki ne mažiau Švento ežero.
„Einant taku miške galime pastebėti nemažai kalvelių. Tai – Šventos pilkapynas. Greičiausiai dėl šio pilkapyno miškas taip ir vadinamas“, – svarsto M.Semaška.
Parke tyvuliuoja ir nemažai ežerų: Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikės ežerai sudaro grandinę, be to, prie Sėtikės ežero galite apžiūrėti ir jau minėtą garsųjį Lino verdenės šaltinį.
„Prie Bėlio ežero nuo seno vykdavo įvairios šventės, žmonių susibūrimai – tai ypatinga vieta. Birželio mėnesį ten iki šiol vyksta liaudiškų dainų festivaliai“, – sakė pašnekovas.
Jo teigimu, ežerai išsiskiria savo grožiu – jų vanduo dažnai turi melsvai žalsvą atspalvį. Sėtikės ežeras taip pat turi tokį atspalvį, tačiau apsiniaukus jo vanduo atrodo pilkas. Kodėl? Nejau pamiršote? Juk iš dugno blizga nuskendusios kryžiuočių kariaunos šarvai!
„Tokios istorijos parodo, kad žmonėms šios vietos ilgus amžius buvo svarbios ir tokiu būdu jie stengėsi paaiškinti natūralius gamtos reiškinius“, – svarsto pašnekovas.
Na, o jei įspūdingas kraštovaizdis jums svarbesnis už gilią mitologinę vietos reikšmę, vykite į regyklą „Arka“ netoli Didžiasalio, ar tiesiog Salų kaimo.
„Regykla nėra aukšta – apie 15 metrų. Tačiau ji ypatinga savo forma ir dar tuo, kad užlipus galima apžvelgti visą kaimo kraštovaizdį. O Salų kaimas – tai senovinis gatvinis kaimas. Regykla, kaip jau galima suprasti, yra išskirtinės formos – tarytum arka. Sraigtiniais laiptais užlipus į viršų galima pasigrožėti kraštovaizdžiu“, – šypsodamasis pokalbį užbaigia M.Semaška.
