Vien surinkti nepakanka
Nuo 2025 m. Europos Sąjungos (ES) valstybėse bus privalu užtikrinti atskirą tekstilės atliekų iš namų ūkių surinkimą bei pakartotinį panaudojimą ir perdirbimą.
„Kaip anksčiau Lietuva buvo autolaužynų ir autokapinynų šalis, taip vis labiau tampa tekstilės atliekų respublika. Mes įpratome įvežti senus panaudotus automobilius, kai kitose šalyse žmonės tik džiaugėsi tokių atsikratę kaip nebetinkamų eksploatuoti. Panašiai vyksta tekstilės segmente – mes įvežame labai daug dėvėtų drabužių, tiesa, labai nemažai ir eksportuojame kitur“, – sako aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.
Lietuva vis labiau tampa tekstilės atliekų respublika.
Kaip pripažino Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis, šiuo metu Lietuvoje tokių atliekų tvarkymo sistema faktiškai nefunkcionuoja.
„Jei ir buvo pavienių surinkimų specialiuose konteineriuose, tolesnis tekstilės atliekų kelias iš principo toks pat, kaip ir anksčiau, – deginimas arba sąvartynas, – aiškino pašnekovas. Savivaldybės jau daugelį metų privalo užtikrinti atskirą tekstilės surinkimą, bet net jei ir atskirai ją surinksi, problema išlieka, nes nėra sisteminių sprendimų, ką su ta tekstile daryti toliau. Kodėl tai nevyksta?
Surinkti tekstilę kartu su komunaliniu srautu ir nuvežti sudeginti savivaldybėms yra pigiau, nei užtikrinti rūšiavimą, pakartotinį naudojimą, galiausiai perdirbimą. Tad nors tolimesnėje perspektyvoje valstybei tinkamas tokių atliekų tvarkymas ir kainuos mažiau, tačiau pradžia būna ganėtinai brangi.“
R. Radavičienės žodžiais, kol kas trūksta inovatyvių ir komerciškai apsimokančių panaudotos tekstilės perdirbimo būdų. „Todėl tekstilės atliekų transformacija turės įvykti greitai ir gana kardinaliai“, – teigia aplinkos viceministrė.
Užtat Aplinkos ministerijos siūlomas nuostatas ekspertas A. Skinulis regi kaip realių pokyčių galimybę.
„Džiugu, kad Valstybinio atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021–2027 m. plano projekte numatyta įvesti gamintojo atsakomybės principą, ir tai, ko gero, geriausias sprendimas, kuris duos rezultatų ir pakeis situaciją“, – teigė A. Skinulis.
Pažaboti perprodukciją
Mados analitiko, edukacinio projekto „Suprasti madą“ įkūrėjo Arnoldo Remeikos pastebėjimu, tokios prevencijos linkme pamažu ima žengti ir patys tekstilės produktų kūrėjai bei gamintojai.
Pašnekovas neabejoja, jog atsakingumas, ko ir kiek pateikti į rinką, – neišvengiama pastaruosius dešimtmečius vis labiau skatinusios vartoti mados ateitis.
„Galiu būti įvardytas mados analitiku, kuris neigia madą. Iš tiesų nesu didelis mados mėgėjas iš tos perspektyvos, kad mada, nors ir fantastiškas meninis, kultūrinis fenomenas, kaip industrija yra labai ydinga, nes jos pagrindas – kintamumas, o pastaruoju metu ji keičiasi itin sparčiai. Anksčiau tai vykdavo lėtesniu tempu, būdavo pristatoma po dvi kolekcijas per metus, tačiau su greitąja mada viskas iš esmės pasikeitė, gaminama vis daugiau ir daugiau. Šiandien susiduriama su tokia perprodukcijos problema, kad nebežinoma, kur tuos gaminius dėti. Kai kurie prekės ženklai buvo prigauti net turintys drabužių kapines ar krematoriumus.
Su greitąja mada viskas iš esmės pasikeitė, gaminama vis daugiau ir daugiau.
Kitas dalykas – gamyboje labai daug netvarumo ir žmonių išnaudojimo prasme, trečiosiose pasaulio šalyse mūsų drabužiai siuvami baisiomis sąlygomis, faktiškai be atlygio“, – kalbėjo pašnekovas.
Kūrybiškos alternatyvų paieškos
Kaip pripažino A. Remeika, vartotojai taip pat turi prisiimti savos atsakomybės dalį.
„Pirmiausia – reikalauti skaidrumo, domėtis, kur ir iš ko daiktas pagamintas. Jau dabar kai kurie gamintojai etiketėse skelbia, kiek išleista žaliavoms, transportui ir pan., kokią maržą užsidirbo kūrėjas, gamintojas. Tai yra kaip pavyzdys, kad kitur toks daiktas, tarkime, kainuoja 300 eurų, o pas mus – tik 100, nes mes neužsidirbame tokios milžiniškos maržos, kaip kai kurie greitosios mados milžinai, ir, be viso to, tai pagaminome tvariai“, – iliustravo pašnekovas.
Su ekspertu sutinka ir viceministrė Raminta Radavičienė: „Varomoji jėga yra vartotojas, todėl būtini jo elgsenos pokyčiai“.
Mados analitiko žodžiais, vartotojų užduotis – ne tik domėtis produkto kilme, bet ir galbūt priimti į savo spintas tokius dalykus, kurie anksčiau būdavo neįprasti ar net nepriimtini.
„Kad ir gaminiai iš atraižų. Smagu, kad tai, kas priešingu atveju būtų sudeginta ar išmesta, Lietuvos dizainerių, kaip Vidos Strasevičiūtės, rankose atgimsta naujais, aktualiais daiktais. Paminėčiau ir prekės ženklą „Zefyras“, kuris jau daug metų kuria kolekcijas būtent iš atraižėlių“, – vardijo pašnekovas.
Panašiu tvarios gamybos keliu taipogi suka didesnieji rinkos žaidėjai, tokie kaip „Utenos trikotažas“.
Tvarios gamybos keliu taipogi suka didesnieji rinkos žaidėjai, tokie kaip „Utenos trikotažas“
Pasak pašnekovo, pastaruoju metu ryškėja ir kita džiuginanti tendencija orientuotis į ilgaamžę madą, vadinasi, į aukštos kokybės gaminius, klasikinius siluetus, nuosaikesnes spalvas – tai yra formuoti garderobą iš tam tikro kiekio daiktų, kurie ne tik lengvai vieni kitus papildo, bet ir po daugelio metų atrodys aktualiai.
Į pagalbą – žalieji pirkimai
Kalbėdamas apie pažangių Europos šalių praktiką tvarkant panaudotą tekstilę, Aplinkos apsaugos instituto vadovas išskyrė du modelius.
„Tokios valstybės, kaip Didžioji Britanija ar Nyderlandai savaime turi gerą tekstilę, kaip atlieką, kaip žaliavą, dėl to jos surinkimas, rūšiavimas turi teigiamą rinkos vertę ir ten šie procesai gana neblogai vyksta netgi be valstybės įsikišimo. Kitos šalys, kaip Prancūzija, yra įvedusios gamintojo atsakomybės principą ir taip pat puikiai tvarkosi. Čia tekstilė nepasižymi tokia gera kokybe kaip, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, nes prancūzai turi stipresnes aplinkosaugines tradicijas, drabužiai nešiojami ilgiau, tad didesnis ir tekstilės nusidėvėjimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak eksperto, tekstilės atliekų tvarkymo sistema visiškai paprasta ir aiški.
Pirmiausia svarbu užtikrinti atskirą tekstilės surinkimą.
„Pirmiausia svarbu užtikrinti atskirą tekstilės surinkimą, ir tai nebūtinai daugelio mūsų įsivaizduojami konteineriai prie daugiabučių. Yra įvairių ir efektyvesnių tekstilės surinkimo būdų – apvažiavimas, platinimo vietos ir pan.
Antra – rūšiavimas, atrenkant tai, kas tiktų pakartotiniam naudojimui. Iš pakartotiniam naudojimui netinkamos tekstilės gali būti gaminamos pašluostės, izoliacinės medžiagos. Tačiau tokios izoliacinės medžiagos bus daug brangesnės už pagamintas iš pirminių šaltinių, tad su pastarosiomis konkuruoti kaina joms būtų faktiškai neįmanoma. Vadinasi, be valstybės iniciatyvų, be žaliųjų pirkimų neišsiverstume. Ir tik jau paskiausias kelias, jei neįmanomas pakartotinis panaudojimas ar perdirbimas, – sudeginti, taip išvengiant užterštumo, sąvartynų“, – komentavo A. Skinulis.
Motyvuoja įtikinama strategija
Efektyvūs pokyčiai, eksperto teigimu, pirmiausia neatsiejami nuo teisinio reglamentavimo, valstybinės strategijos ir jos paveikumo gyventojams.
„Kaip rodo praktika, ten, kur įsigalioja ES direktyvos, kurios įpareigoja valstybes tvarkytis, jos iš tiesų smarkiai pažengia į priekį. Į Lietuvą tik dabar ateina privalomi ES reikalavimai dėl tekstilės tvarkymo, tad pradedame kalbėti apie konkrečius planus, galvoti valstybiškai, kaip tai reikėtų padaryti. Žinoma, svarbu, kad ta strategija gyventojai pasitikėtų, tada jau galime kalbėti ir apie švietimą, ir kitus dalykus“, – įvardijo pašnekovas.
Anot A. Skinulio, šiandien jau galima pasidžiaugti, jog visuomenės branda auga, tvarios gyvensenos principai tampa vis labiau svarbūs ir žmonių kasdienybėje.
Šiandien jau galima pasidžiaugti, jog visuomenės branda auga.
„Galime didžiuotis, kad Lietuvoje sukurta „Vinted“ platforma – tai išties labai geras pakartotinio naudojimo, apsikeitimo pavyzdys. O kalbant apie bet kokį tvarų vartojimą galioja tos pačios taisyklės – pirkti mažiau, nepirkti neapgalvotai – visada paklausti, ar man to reikia, jei reikia, atkreipti dėmesį, kokios tai medžiagos, ar tai perdirbama, ar tai pakartotinio naudojimo daiktas ir pan.“, – primena ekspertas.
