Trečdalis šalies užtvankų – prastos būklės
Pagal Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenis Lietuvoje yra registruotos 1193 tvenkinių užtvankos. Šiuo metu dar ne visos užtvankos yra registruotos ir inventorizuotos. Manoma, kad šalyje dar gali būti apie 300 neinventorizuotų ir neidentifikuotų užtvankų, kurios yra apleistos, neprižiūrimos ir neturi savininkų. Tokių užtvankų „gyvavimas“, anot Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjo Gintauto Sabo, daro žalą ir gamtai, ir žmogui.
„Dėl neprižiūrimų, neremontuojamų užtvankų kyla grėsmė žmonių sveikatai, jų turtui ir aplinkai. Per paskutinį dešimtmetį vidutiniškai kiekvienais metais įvyksta po 1–2 hidrotechninio statinio-užtvankos avarijos, dėl kurių padaroma žala aplinkai, sugadinami keliai, jų pylimai, vandens pralaidos, užtvindomi miškai ir dirbami žemių plotai. Kiekvieną kartą įvykus užtvankos avarijai su padariniais yra atkreipiamas dėmesys į šalyje esančias blogos techninės būklės užtvankas.
Pagal 2011 metų Aleksandro Stulginskio universiteto hidrotechnikos statinių srities mokslininkų atliktus 260 užtvankų būklės tyrimus nustatyta, kad 42 proc. (109) yra vidutinės, 34 proc. (87) patenkinamos, 8 proc. (22) blogos ir 10 proc. (27) labai blogos – avarinės būklės“, – esamą šalies užtvankų padėtį komentavo specialistas. Jis atkreipė, kad Lietuvoje esančių užtvankų būklė blogėja, o kone trečdalio jų būklė nėra gera.
Pasak G. Sabo, viena iš smarkiai apleistų užtvankų yra neprižiūrima ir šiuo metu išgriuvusi Belmonto užtvanka ant upės Vilnia. Be to, jo teigimu, tai nėra vienintelė apleista užtvanka Vilniaus mieste, panašių apleistų ir neprižiūrimų užtvankų galima rasti ne tik Vilniaus mieste, bet ir kiekvienoje savivaldybėje.
Griovimo tendencijos pasaulyje
Intensyvios diskusijos apie užtvankų vertę ir grėsmę įžiebia tada, kai viena ar kita užtvanka pasiekia kritinį lygį. Pavyzdžiui, Belmonto, Krekenavos, Dvariukų ir kitų užtvankų atvejais. Tai įrodo, kad avarijos gali nutikti net ir prižiūrimose užtvankose, ir kelia klausimą – ką jau kalbėti apie bešeimininkius tokio tipo statinius? Apie užtvankų saugumą ir jų žalą gamtai kalbama ne tik Lietuvoje, o drąsių sprendimų – jas griauti, kai to reikia, imamasi ir užsienyje.
„Ne tik JAV, bet ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse pastaraisiais metais stiprėja užtvankų griovimo tendencijos. JAV per pastaruosius 20 metų jau buvo nugriauta beveik 1 000 užtvankų, o vien tik 2016 metais 72 hidroelektrinių. Beje griaunamos ne tik mažos užtvankos – aukščiausia nugriauta užtvanka JAV buvo net 70 metrų aukščio. Vakarų Europoje irgi jau apie 10 metų griaunamos užtvankos. Ispanijoje ir Prancūzijoje jau nugriauta po kelis šimtus užtvankų, didžiausios jų buvo daugiau kaip 20 metrų aukščio. Kol kas daugiausiai yra nugriaunamos senos arba mažos užtvankos pastatytos ant gamtiniu požiūriu itin svarbių upių“, – pasaulines tendencijas aptarė ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Saulius Stakėnas.
Manoma, kad šalyje dar gali būti apie 300 neinventorizuotų ir neidentifikuotų užtvankų, kurios yra apleistos, neprižiūrimos ir neturi savininkų.
Pašnekovo įsitikinęs, kad užtvankos ant gamtiniu požiūriu svarbių upių, kurios nėra svarbios kaip architektūros paveldas, kurių rekreacinė vertė yra abejotina, turi būti nugriautos. Tokių pasaulinių pavyzdžių – begalė. Pavyzdžiui, 1886 m. pastatyta Brives Charensac užtvanka, turėjusi istorinę vertę, nes nuo jos pastatymo prasidėjo miestelio Le-Piui elektrifikacija. Prancūzijos Vyriausybės sprendimu ši užtvanka išmontuota 2003 m.
JAV vien tik praėjusiais, 2016 m., išmontuotos 72 užtvankos, daugelis iš jų statytos XVIII–XIX a. Pvz., Timber užtvanka Masačusetso valstijoje – statyta tarp 1739–1820 m., Lily Dam tvenkinio užtvanka Konektikuto valstijoje, statyta 1794 m., White rock užtvanka – statyta 1770 m. ir kt. JAV atliktos studijos parodė, kad užtvankų pašalinimas ir natūralių upių atkūrimas duoda nemažą ekonominę naudą. Ir tai, anot pašnekovo, tik labai nedidelė dalis pavyzdžių.
G.Sabas pridūrė, kad daugelis Vakarų Europos šalių draudžia arba teisės aktais riboja užtvankų statybą. „Pažymėtina, kad Bendrojoje vandens politikos direktyvoje yra įtvirtintos išimtys, leidžiančios statyti užtvankas, įrodžius, kad veikla socialiniu-ekonominiu požiūriu yra svarbi visuomenei, jos gerovei. Pagal praktiką šios direktyvos išimtys retai taikomos ir tik gyvybiškai šalims svarbiais atvejais. Pavyzdžiui, kai susiduriama su rimtomis problemomis gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu ar elektra“, – tikino Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas.
Didžiulė žala gamtai
Vertindamas užtvankas upėse aplinkosauginiu ir ichtiologiniu požiūriu, G.Sabas tikino, kad jos, jų liekanos ar slenksčiai laikomi kliūtimis žuvų migracijai. „Užtvankos kliūtį tik dalis žuvų gali įveikti per įrengtas žuvų pralaidas. Aplinkosaugoje užtvankos sukelia labai rimtų vandens telkinio būklei problemų, esminis poveikis pasireiškia biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui.
Žymesni pokyčiai viename upės baseino taške atsiliepia visam upės baseinui. Todėl dažniausiai aukščiau užtvankos vandens telkinio būklė neatitinka geros paviršinių vandens telkinių būklės kriterijų, arba pablogėja per vieną klasę. Siekiant išsaugoti biologinę įvairovę, gerinti vandens telkinių būklę šalyje reikia vengti gyvūnų dispersijos, žuvų migracijos kelių barjerų ir jų aplinkos keitimo, reikalinga vykdyti žuvų migravimo kelių atlaisvinimo darbus“, – kodėl užtvankos žalingos gamtai, aiškino specialistas.
Aplinkosaugoje užtvankos sukelia labai rimtų vandens telkinio būklei problemų, esminis poveikis pasireiškia biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui.
Kaip vieną iš didžiausių užtvankų žalų, specialistai įvardijo „kliūtį“ žuvų migracijai. Siekiant sumažinti šią žalą, S.Stakėno teigimu, reikėtų kalbėti bent jau apie žuvitakius. „Svarbiausia žalos mažinimo priemonė – žuvitakiai. Žuvitakių statymo technologijos ir realus žuvitakių efektyvumo įvertinimas jį pastačius, yra svarbiausi veiksniai norint žymiai sumažinti žalą gamtai. Tai labai svarbu, nes projektinis ir realus žuvitakių efektyvumas labai skiriasi. Tą įrodė Kanados mokslininkų grupė, kurie tyrė 65 žuvitakius, pastatytus Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje ir Australijoje.
Visų šių žuvitakių projektinis efektyvumas buvo 90–100 proc. , tačiau realūs tyrimai parodė, kad vidutinis žuvitakių efektyvumas siekė tik 41,7 proc. ir buvo kelis kartus mažesnis nei projektinis. Tik keli žuvitakiai kai kurioms žuvų rūšims atitiko projektinį efektyvumą, tačiau žymiai daugiau buvo žuvitakių, kurių efektyvumas buvo 0 proc. visoms arba kai kurioms žuvų rūšims“, – aiškino mokslininkas.
G.Savo pastebėjimu, žuvų migracijos kelių užtvėrimas tik iš dalies gali būti kompensuojamas statomais žuvitakiais ir gali tik sumažinti neigiamą poveikį upės ekosistemoms. Tuo tarpu nykstančių paukščių bei vabzdžių buveinės sunaikinamos negrįžtamai ir jokiomis biotechninėmis priemonėmis jų negalima atkurti. Paupių pievose peri daugiau nei 50 proc. globaliai nykstančių paukščių rūšių – griežlės bei stulgio – nacionalinės populiacijos.
Kultūrinė vertė?
Į diskusiją dėl užtvankų griovimo neretai įsilieja ir paveldosaugininkai bei pati visuomenė. Pirmieji kalba apie statinio kultūrinę vertę ir būtinumą jį išsaugoti, o visuomenė nenori atsisveikinti su patrauklia lankytina vieta. Aplinkosaugininkai pritaria, kad toli gražu ne visas užtvankas privalu griauti, tačiau būtina analizuoti, gerai įvertinti jų būklę, poveikį ir tikrąją vertę.
„Yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai siekiant išvengti griežtų aplinkosauginių reikalavimų užtvankos paverčiamos kultūros paveldo vertybėmis ir ieškoma teisės aktuose spragų, ar tiesiog kelių kaip pastatyti hidroelektrines, atstatyti senas užtvankas ant draudžiamų tvenkti upių. Pažymėtina, kad šalyje yra pakankamai užtvankų, pripažintų kultūros paveldo vertybėmis, technikos paminklais, kurios reprezentuoja autentiškus hidrotechnikos statinius ir sudarytos sąlygos jas lankyti ir pažinti. Akivaizdu, kad jeigu prieškario laikotarpiu Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 600 užtvankų, kad visos šios užtvankos neturėtų būti atkuriamos valstybės lėšomis kaip kultūros paveldas. Iš principo valstybei visų užtvankų išlaikymas ir priežiūra yra didelė našta ir reikalauja daug išteklių“, – nuomonę dėstė G. Sabas.
Suderinti interesus?
Dėl užtvankų statybos ir eksploatacijos susiduriama su daug skirtingų interesų įvairiose srityse, pavyzdžiui: hidroenergetikoje, laivininkystėje, žuvininkystėje, pramonėje (kai naudojamas gamyboje paviršinis vanduo) ne išimtis ir vandens turizmas, ir aplinkosauga. Paklaustas, ar įmanoma juos visus suderinti, G. Sabas tikino, kad kai kuriais atvejais tikrai taip. „Reikia suprasti, kad kiekvienas gamtinis objektas yra unikalus, turi sau būdingas gamtines sąlygas, todėl sprendžiant problemą reikia konkrečioje vietoje ieškoti tinkamiausio varianto ir veiklą derinti prie gamtos, o ne atvirkščiai.
Pavyzdžiui, nebūtina statyti užtvankos vien tik tam, kad dalį vandens būtų galima nukreipti į vandens malūną, kelis kartus yra pigiau nusitiesti vamzdį iš aukščiau esančios upės vagos iki vandens paėmimo kanalo.
Pavyzdžiui, nebūtina statyti užtvankos vien tik tam, kad dalį vandens būtų galima nukreipti į vandens malūną, kelis kartus yra pigiau nusitiesti vamzdį iš aukščiau esančios upės vagos iki vandens paėmimo kanalo, nebūtina statyti užtvankos, kad ant užtvankos būtų galima pastatyti pėsčiųjų ar transportui skirtą tiltą, galima tiesiog kelis kartus pigiau pastatyti tiltą be užtvankos“, – svarstė Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas.
Jeigu upės tėkmė daro žalą ardydama ir plaudama krantą, pašnekovo nuomone, nebūtina erozijos problemų spręsti patvenkiant upės vagą. Galima tiesiog į upės vagą sudėti akmenis, taip kad upės tėkmė krantų neardytų ir pan. „Tačiau aplinkosauginiu požiūriu geriausia būtų išvengti interesų konfliktų nestatant užtvankų, kurios nesukuria šaliai ekonominės ir socialinės naudos. Esamos užtvankos, kurios šaliai svarbios, kurių ekonomiškai neapsimoka griauti, turi būti nuolat prižiūrimos ir remontuojamos, o ne tada, kai griūna“, – G.Sabas. Remiantis praktika, tikino jis, nuolatinė užtvankų priežiūra ir remontas dažnai prailgina užtvankų gyvavimo laiką ir reikalauja kelis kartus mažiau lėšų nei sugriuvusių hidrotechninių statinių avarijų padarinių likvidavimas ir jų atstatymas.
O pagrindinės užtvankų griovimo priežastys, anot specialisto, dvi – rizikos sauga dėl statinių ilgaamžiškumo – susidėvimo ir aplinkosauga dėl upės vientisumo sąlygų užtikrinimo ir lašišinių žuvų rūšių išsaugojimo atveriant migracijai kelius, siekiant gerinti upės vandens būklę. „Bendrai vienas iš pagrindinių techninių griovimo veiksnių yra tai, kad tvenkiniai nebetinkami ūkinei veiklai, kaip hidroenergetika, žuvų auginimas, vandentieka ir pan.
Daugelis senų ir blogos būklės tvenkinių užtvankų pašalinta, dėl to, kad išgriovimas techniškai paprastesnis ir pigesnis, lyginant su lėšomis, reikalingomis užtvankos remontui ir jos priežiūrai ilgalaikėje perspektyvoje“, – aiškino jis. Pažymėtina, kad užtvankos yra statiniai, kurie dėvisi ir jų tarnavimo laikas nėra begalinis, tai pat dažniausiai iš užtvankų naudojimo gautos pajamos neatsveria poveikių aplinkai ir visuomenės saugai. Kai neigiami kaštai viršija teigiamus, kai kyla grėsmė žmonių saugumui, dažniausiai tokiais atvejais užtvankos yra šalinamos.
