Apie grėsmę varlėms ir ką galime patys padaryti jų migracijos metu, kalbamės su Lietuvos herpetologų draugijos pirmininke ir Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialiste Dalia Bastyte-Cseh.
Jei jau pastatote tvorelę ir ties ja įkasate kibirėlius, svarbu, kad būtų kas perneša varliagyvius bent du kartus per dieną.
D.Bastytės teigimu, varliagyvių migracija prasideda aplinkos temperatūrai kiek atšilus, atsiradus tinkamam drėgmės lygiui. Šiuo metu ji vyksta visu smarkumu, pirmosios migruoja pievinės varlės ir paprastosios rupūžės, tritonai.
Tradiciškai Vilniaus mieste miestiečiams apie varliagyvius primenama kelyje, vedančiame į Vingio parko gelmę bei Pavilnių-Verkių regioniniame parke.
Vingio parke varliagyviams nuo automobilių apsaugoti statomos pusės metro aukščio plėvelės, kas kelis metrus įkasami kibirėliai. Į juos sukrenta tvorelės neįveikę varlės. Vis tik D.Bastytė-Cseh perspėja, jog varles pastačius tokią tvorelę reikia pernešti į kitą pusę bent du kartus per dieną. Kitaip jos tiesiog išdžius ir žus. Užsienio šalyse, Didžiojoje Britanijoje, jau yra susibūrusios organizacijos, kuriose savanoriaujančių gamtos mylėtojų vienintelis tikslas – aktyviai dirbti varlių migracijos metu. Jie praktiškai vien tai ir veikia, kasmet pernešdami dešimtis tūkstančių varliagyvių per automobilių kelius.
Tačiau tie, kam Dievas nesuteikė dovanos šuoliuoti, pavyzdžiui, pilkoji rupūžė, priėjusi kelią žino, jog tikimybė pasiekti kitą pusę – tik 50 proc..
„Visoje Lietuvoje gausu vietų, kur varliagyviai migruoja per automobilių kelius. Ir liautis migruoti jie gali tik tuomet, kai toje vietoje bus visiškai išnaikinti. Kai juos trauksta instinktai, jie migruoja tuo pačiu maršrutu. Vilniuje taip pat sudėtinga situacija Žvėryno rajone – į ten esančias nedideles kūdras varliagyviai taip pat bent jau ankstesniais metais migravo ir kelio užtverti ten nebuvo galimybės, nes jis šakojosi į daug skirtingų įvažiavimų į gyvenamuosius namus. Tada žmonės pranešė apie stiprią migraciją Pilaitėje“, – prisimena D.Bastytė-Cseh. Daug varlių šokuoja ir per naujai nutiestą kelią į Ožkinius.
Šiuo metu migruoja dvi tipinės Lietuvoje gyvenančių varliagyvių rūšys: pievinė varlė ir paprastoji rupūžė.
„Vietų, kur vyksta varliagyvių migracija tiek pačiame Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje yra daugybė. Ką daryti vairuotojams? Pati iš savo savaitgalio patirties galiu pasakyti, kad pastebėti varles įmanoma, apvažiuoti – gal kiek sunkiau, jei migruoja didelis kiekis varlių. Patys sulėtinome greitį ir apvažiavome, tiesiog įvertinę, į kurią pusę varlė šoka. Tačiau jei gyvūnų daugiau – vienas šoka po vienu ratu, kitas – po kitu, tuomet jau sunkiau. Tokiose vietose reikėtų tiesiog pastatyti tvorelę ir varles pernešinėti“, – sakė pašnekovė.
Ji priduria, jog Vilniaus Vingio parke varliagyvių migracija ir žūčių skaičius nėra tokie dideli, tačiau dėl to, kad daug miestiečių atkreipė į tai dėmesį, pradėta kasmetinė akcija – užtverti automobilių kelią tvorele ir tiesiog pernešti varles iš vienos pusės į kitą.
Tačiau Lietuvoje dar vis yra daug vietų, kur varliagyvių gatvėje žūsta ženkliai daugiau. D.Bastytė-Cseh ragina tokių vietovių gyventojus iš paprastų medžiagų susimeistrauti apsauginę tvorelę, kurią vėliau galima naudoti kelerius metus iš eilės.
„Tvorelę pastatyti labai paprasta: galima ją suręsti iš pigiausių, paprasčiausių medžiagų, kokios tik yra po ranka. Tik vienas svarbus momentas – jei jau pastatote tvorelę ir ties ja įkasate kibirėlius, svarbu, kad būtų kas perneša varliagyvius bent du kartus per dieną. Kitaip jie tiesiog žus gaudyklėse“, – perspėja pašnekovė. Vingio parke savanoriai tvorelei naudojo tankesnį ūkinių prekių parduotuvėje įsigytą tinklą. Šį tinklą reikėtų įkasti į žemę, nes varliagyviai gali pralįsti ir pro apačią.
D.Bastytės-Cseh teigimu, Lietuvoje niekas netiria varliagyvių populiacijos pokyčių vienoje ar kitoje vietoje. Organizacijos „Save the frogs“ duomenimis, varlės yra vienas dažniausiai keliuose žūstančių gyvūnų iš visų rūšių. Portalo encounterswithwildlife.wordpress.com duomenimis, labiau pasiseka „greitaeigėms“ varliagyvių rūšims – 94 proc. jų dažniausiai išvengia akistatos su didžiuliu technikos monstru.
Varlės minta kraujasiurbiais ir įvairiais žemės ūkio kenkėjais. Taip pat nuo varlių populiacijos priklauso kitos rūšys, pavyzdžiui, barsukai, gandrai.
Tačiau tie, kam Dievas nesuteikė dovanos šuoliuoti, pavyzdžiui, pilkoji rupūžė, priėjusi kelią žino, jog tikimybė pasiekti kitą pusę – tik 50 proc. Ten, kur pravažiuoja 60 ir daugiau automobilių per valandą, žūsta 90 proc. rupūžių. Suomiai suskaičiavo, jog jų šalies keliuose kasmet pervažiuojama daugiau nei 113 milijonų varliagyvių.
Varliagyviai, netgi šokuodami per žuvusius gentainius, renkasi tą patį kelią – nesibaido automobilių ir drąsiai liuoksi pasitikti arba išsiilgtos poros, arba mirties. Artimiausią vandens telkinį jiems reikia pasiekti tam, kad spėtų išneršti ikrus.
Kartais net sunku įsivaizduoti, kurlink šoliuoja šios šaltakraujės – nors nežinote apie jokį artimą vandens telkinį, varlės jį jaučia ir iki savo meilės guolio gali nukeliauti iki kelių kilometrų atstumą.
„Pavyzdžiui, Vingio parko atveju, jos iš Neries migruoja į kažkokias šlapynes, esančias prie Geležinio vilko gatvės. Tai yra skersai visą Vingio parką – tikrai ne taip jau arti. Jų instinktai yra labai stiprūs ir varlių šiuo atveju nesulaikys niekas – nebent tvorelė prieš nosį, kurios jie nebegali peršokti“, – sako D.Bastytė-Cseh.
Gerokai vėliau už plačiau paplitusias rūšis – įprastas varles ir rupūžes, migruoja retos, nykstančios rūšys: raudonpilvės kūmutės, medvarlės. Tačiau gegužę vykstanti jų migracija taip akivaizdžiai nepastebima, nes šių rūšių atstovių tiesiog yra ženkliai mažiau.
„Galime žiūrėti kaip gamtininkai, skirstyti rūšis į retas ir neretas. Tačiau galime pagalvoti: „Aš visai nenoriu užmušti kažko kelyje, atimti gyvybę, nesvarbu, kad ji priklauso pakankamai gausiai rūšiai. Varlės minta kraujasiurbiais ir įvairiais žemės ūkio kenkėjais. Taip pat nuo varlių populiacijos priklauso kitos rūšys, pavyzdžiui, barsukai, gandrai“, – pokalbį užbaigė D.Bastytė-Cseh.
