Atgimimas po 200 metų
Stumbras visais laikais buvo vienas didžiausių medžiotojo laimikių. Ir, aišku, ne tik Lietuvoje. Būtent todėl šio gyvūno populiacija Europoje ėmė nykti jau nuo VIII a., o tarpukariu laisvėje nebuvo likę nė vieno stumbro.
Grynakraujų šios rūšies atstovų tada galėjai rasti tik kai kuriuose Europos zoologijos soduose, taigi nuo 1929 m. Belovežo girioje pradėta dėti pastangas atkurti stumbrų populiaciją. Lietuvos miškuose šių gyvūnų nebuvo aptinkama apie 200 metų, o pirmieji du stumbrai veisimui iš Pamaskvės į Panevėžį parsivežti 1969 m.
Pastarieji buvo laikyti nelaisvėje, kol vieną dieną stambūs gyvūnai išgriovė nusidėvėjusius aptvarus ir išsiveržė į mišką. Prabėgus porai dešimtmečių suprasta, kad buvo padaryta didelė klaida. Ne, ne bandant iš naujo atkurti stumbrų populiacija, o perkėlus juos būtent į Panevėžį. Tai atsisuko ir prieš pačius stumbrus, ir prieš vietinius ūkininkus.
Laisvės kaina
Visuomenėje vyraujančią nuomonę – kam iš viso reikėjo gaivinti jau išnykusią stumbrų rūšį gamtininkas ir aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius komentuoja paprastai – taip buvo atkurta istorinė teisybė, tik padarytos kelios klaidos.
„Mes esame iš tiesų truputį savanaudžiai, reikėtų prisiminti, kad stumbrai neišnyko šiaip sau. Tai yra tam tikros istorinės nelygybės atstatymas. O kita vertus – tam tikras egzaminas, kurį šį kartą stengsimės išlaikyti. Man, kaip gamtininkui, nekyla klausimo, ar vertėjo atgaivinti. Tik aišku, niekas nenumatė, kas nutiks taip, kaip nutiko. Turime pripažinti, kad tada buvo padaryta klaidų, ir stengtis jas taisyti. Dabar juk turime daugiau patirties“, – aiškino pašnekovas.
„Stumbrams geriausia gyventi mišriuose ar lapuočių miškuose su pievomis, nes jie maitinasi kaip karvės – žole. Žiemą maitinasi eglišakiais ir medžių šakelėmis. Taigi vieta, kur jie buvo įkurdinti prieš penkis dešimtmečius – nėra jų natūrali aplinka. Ir pačių stumbrų banda jau nėra natūrali, jai reikia žmogaus rankos. Medžiotojai savo lėšomis stato šerykles, maitina gyvūnus“, – aiškino S.Paltanavičius.
Tačiau kuo labiau auga stumbrų populiacija, tuo didesnės bėdos ėmė ryškėti. „Kol jų buvo kokie 30–40, didelių bėdų dar nebuvo. O dabar, kai populiacija laisvėje siekia kone 200 stumbrų, tai jau tampa tikrai problema, kurią reikia spręsti“, – aiškino L.Budrys.
Ypač stumbrų populiacija, Kauno Medžiotojų Sąjunga vadovo Artūro Kibišos duomenimis, ėmė augti pastarąjį penkmetį.
Galiausiai, pastebėjo specialistas, mūsų stumbras jau virsta nebe stumbru. „Net tarptautiniai ekspertai konstatavo, kad jau pasikeitusi yra mūsų stumbro elgsena. Jis tampa nuolat ujamu ir vaikomu gyvūnu. Specialistai vieningai sutinka, kad negalime stumbro laikyti kaip naminės karvės. Kur jis dabar ganosi – rapsuose, runkeliuose, javuose ir dar kažkur? Niekas neprieštaraus, kad stumbras yra ne lauko, o miško gyvūnas. “
Ūkininkų pasėliai
Vienas iš aštriųjų problemos kampų – ūkininkų pasėliai. Aidanas Dumbinskas Kėdainių rajone ūkininkauja apie 24 metus ir prisimena, kad galvos skausmas pavadinimu „stumbrai“ prasidėjo prieš kokių 15 metų. „Iš pradžių, kol jų buvo 8 ar kokių 20, nebuvo jokių bėdų. Kai stumbrų pradėjo sparčiai daugėti, pajutome. Prasidėjo ir nuostoliai“, – pasakojo ūkininkas.
Pašnekovas tikina, kad nereikia net, kad stumbrai ateitų ir maitintųsi ūkininkų pasėliuose, vien tai, kad tokia banda – kokių 70 gyvūnų – praeina ar atsigula jau yra didelė bėda. „Įsivaizduokit, pavyzdžiui, kai palyja, kai žemė būna drėgna, jie viską sutrypia į žemę“, – pasakojo augalininkyste užsiimantis vyras.
Aplinkos ministerija kiekvienais metais ūkininkams už stumbrų padarytą žalą moka kompensacijas. Pastaraisiais metais tam buvo skirta per 500 000 Eur. Vis dėlto, A. Dumbinskas atkreipė dėmesį, kad kompensuojama toli gražu ne visa žala. „Atvažiuoja komisija ir matuoja, skaičiuoja, kiek ir ko stumbrai čia išbraidė, tačiau ne viską įrodysi. Šiaip palyginus galima sakyti, kad stumbrų suniokoto lauko derlius yra apie 50 proc. mažesnis nei to, kuriame jie nebraidė“, – aiškino ūkininkas ir pridūrė, kad tai ūkininkams sukelia dešimtys tūkstančių eurų siekiančius nuostolius.
Iš pradžių, kol jų buvo 8 ar kokių 20, nebuvo jokių bėdų. Kai stumbrų pradėjo sparčiai daugėti, pajutome. Prasidėjo ir nuostoliai.
Paklaustas, ar kelia stumbrai pavojų žmonėms – ar yra agresyvūs. A.Dumbinskas neigė. „Ne, žmonių jie nepuola. Būna prieini kokių 50 metrų atstumu ir jie patys ima trauktis į mišką“, – aiškino ūkininkas.
Ar verti laisvės?
Visuomenė pasigirsta įvairių nuomonių dėl stumbrų likimo – nuo brutalaus atidavimo negailestingai medžioklei, amžinų rezervatų iki laisvės.
Klausimo, turėjome grąžinti stumbrus ar ne, S.Paltanavičiaus nuomone, apskritai negali būti. „Žmonės dažnai yra egoistai, jei kas nors trukdo jiems, jie galvoja galintys nuspręsti – tinka ar ne, gali gyventi ar ne. Ar mes turime spręsti? Dėl žmonių kaltės ši rūšis išnyko, todėl buvo teisinga ištaisyti istorinę klaidą. Kitas klausimas – kad ne visai gerai tai buvo padaryta, bet turime tai pripažinti, kad buvo padaryta klaida ir ieškoti sprendimo“, – tikino aplinkosaugininkas.
L.Budrys pastebėjo, kad visuomenėje dažnai pasigirsta neargumentuotų, nekompetentingų komentarų. „Pavyzdžiui, siūloma įrengti tokį savotišką aptvertą „žalią koridorių“ stumbrams ir visus juos ten suvaryti su botagu. Na, tokiais atvejais ką gali pasakyti. Manyčiau, turime spręsti problemas vis dėlto žmogiškai.“
Tam, kad priėmus tinkamus sprendimus, stumbrai turėtų gyventi laisvėje, pritaria ir patys nuo stumbrų kenčiantys ūkininkai. „Na, tai vis dėlto yra gyvūnas. Kai kurie žmonės atvažiuoja čia, pamato ir grožisi. Mums jau gal ne taip gražu. Paklausiu – ar būtų tau smagu, jei po tavo daržą vaikščiotų. Sako „ne“, tai ir mums nesmagu. Aš galvoju, kad reikėtų juos tiesiog kažkaip paskirstyti po visą Lietuvą“, – svarstė A.Dumbinskas.
Jo minčiai pritarė ir kitas Kėdainių rajono ūkininkas – Jonas Mačijauskas. Pastarojo ūkiai stumbrų dar nematė, tačiau didėjant žvėrių populiacijai, pasak pašnekovo grėsmė kyla. „Tačiau bėdų yra – kalbu aš ir su kitais ūkininkais.
Laukinis žvėris juk turi gyventi gamtoje, bent mano, kaip medžiotojo, tokia nuomonė.
Kartą važiavome ir mačiau pro langą lekiančią bandą – apie 40 stumbrų, galite tik įsivaizduoti, ką jie padaro per naktį, kiek sutrypia, juk didelis žvėris. Tačiau ir uždaryti į nelaisvę, nemanau, kad reikia.
Šie gyvūnai yra mūsų istorinis paveldas, nemanau, kad gerai juos uždaryti į nelaisvę. Laukinis žvėris juk turi gyventi gamtoje, bent mano, kaip medžiotojo, tokia nuomonė. Mano nuomone, paprasčiausiai reikia paskirstyti juos taip, kad nebūtų tokių didelių bandų vienoje vietoje, tada tikrai nebūtų ir tokių problemų“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Dėl stumbrų apsaugos, jų populiacijos augimo ir tolimesnių veiksmų buvo kalbama ir su užsienio specialistais. Kartu, atsižvelgiant į visus kriterijus, buvo rastas sprendimas, kurį numatyta vykdyti palaipsniui.
Sprendžiant, ką toliau daryti, svarbiausia buvo atkreipti dėmesį į du esminius dalykus – rasti geriausią ir priimtiniausią aplinką ir iškelti stumbrus toliau nuo derlingų žemių. „Šis klausimas keliamas ne pirmą kartą. Dar prieš stojant į Europos Sąjungą buvo siūlymas uždaryti visus stumbrus į aptvarus. Paprasčiausiai todėl, kad Lietuva neturi tokių miškų masyvų kaip Baltarusija ar Lenkija ir tinkamų vietų jiems gyventi tiek nėra. Tas sprendimas nebuvo priimtas. Vėliau pradėta galvoti apie tai, kad prie stumbrams tinkamų gyventi teritorijų reikia įrengti aptvarus ir pamažu juos kelti ten, vėliau, aišku, išleidžiant juos į laisvę.
Tokį sprendimą nulėmė ir tai, kad stodami į Europos Sąjungą įsipareigojome specialių stumbrų saugomų teritorijų nesteigsime, tačiau juos pačius saugosime. Taigi, jei uždarytume juos į nelaisvę, pažeistume direktyvinius reikalavimus. Mūsų tikslas iš tiesų dabar yra dvejopas. Pirmiausia – apsaugoti stumbrą, antra – nuimti tą įtampą, kurią sukelia stumbrai, gyvendami ne savo vietoje.“
Stumbrų perkėlimas
Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius taip pat atkreipė dėmsį į tai, kad stumbrų problema šiame krašte – labai opi, tačiau džiaugėsi, kad jau pradėta ją spręsti. „Žinoma, mes visi labai džiaugiamės pačiais stumbrais, jų didėjančia populiacija, tačiau akivaizdu, kad tampa tapo tikra problema – daroma žala ir gamtai, ir miškams, ir pasėliams, ir patiems stumbrams.
Šią bėdą tikrai reikia spręsti. Mes buvome visi kartu ir su ūkininkais susėdę spręsti to klausimu, džiugu, kad Aplinkos ministerija suinteresuota spręsti tą mūsų rajone iškilusį klausimą. Svarbiausias dalykas – skaldyti populiaciją, kad jų mūsų rajone liktų mažiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Pirmieji žingsniai jau pradėti daryti – keturi stumbrai rudens pradžioje jau persikėlė į Telšių rajone esantį Žvėrinčių, planuojama, kad prie jų prisijungs dar iki 10 stumbrų. Šiame aptvare gyvens tik iš kitų aptvarų paimti stumbrai, kurie nėra prisitaikę gyventi laisvėje ir į laisvę paleidžiami nebus.
Sprendimas perkelti Stumbrus į Dzūkiją – tikrai geras, tačiau jam įgyvendinti greičiausiai reikės ne vienerių metų.
Didžiausią laisvėje esančių stumbrų populiacijos dalį planuojama perkelti į Dzūkijos miškus, prie sienos su Lenkija ir Baltarusija. „Jau dabar yra suprojektuotas ir Dzūkijoje už kelių kilometrų nuo Zervynų kaimo pradėtas statyti 100 ha aptvaras.
Pabuvę jame kurį laiką gyvūnai bus išleidžiami į laisvę. Ten yra didelis miškų masyvas, kuris ribojasi su Baltarusija, kurioje taip pat gyvena stumbrai. Tai būtų dviejų artimų populiacijų sujungimas ir pasikeitimas genetine medžiaga, tai būtų naudinga“, – kalbėjo S.Paltanavičius.
Sprendimas perkelti Stumbrus į Dzūkiją – tikrai geras, tačiau jam įgyvendinti greičiausiai reikės ne vienerių metų, atkreipė dėmesį L.Budrys. „Negali tiesiog paimti ir perkelti. Pirmiausia tam turi būti sukurta infrastruktūra“, – tikino specialistas.
Kaip daro daugelis Europos šalių, taip ir Lietuvai – reikėtų stumbrų populiaciją prižiūrėti. „Ką reiškia prižiūrėti? Sudaryti infrastruktūrą, kuri leistų tinkamai perkelti gyvūnus. Pirmiausia, įkurti aptvarus girioje. Negali gyvūno tiesiog paleisti. Aptvarai yra kaip tarpinė stotelė – jie apsipranta prie naujos teritorijos, tada galime juos paleisti į laisvę. Noriu atkreipti dėmesį, kad planuojamas ne stumbrų uždarymas, o perkėlimas į Dzūkijos girą – jie bus išleisti į laisvę“, – aiškino L.Budrys.
Be išvardintų dalykų, pasak pašnekovo, reikia pasirūpinti ir šėryklomis miške. Tai – užtikrina gyvūno „sėslumą“. Pavyzdžiui, Belovežo girioje gyvena 10 kartų daugiau stumbrų, tačiau kadangi jie tinkamai prižiūrimi – nėra ir tokių bėdų.
