25 tūkst. gyventojų kasmet – Tirana turėjo darkart išsiaiškinti, kas svarbiausia
Lapkričio 21–22-ą dienomis vykusiame Lietuvos urbanistiniame forume savo patirtimi sprendžiant iš pirmo žvilgsnio nesuvaldomas miestų problemas dalinosi Albanijos sostinės Tiranos miesto meras Erionas Veliajas.
Tu rūpiniesi ir saugai tai, kas yra Tavo. Mieste šlapinasi, jame šiukšlina tie, kurie nelaiko šio miesto savu. Kaip tame mieste įleisti šaknis? Galbūt tiesiogiai – pasodinant savo medį.
„Rytoj aš atsidarysiu miesto registracijos duomenų bazę ir joje bus įregistruoti maždaug 75 nauji gyventojai. Tai reiškia, kad Tirana paauga po maždaug 25 tūkstančius gyventojų per metus. Visiems jiems reikia būstų, mokyklų. Visi jie nori važinėti automobiliais“, – apie situaciją Albanijos sostinėje dėstė E.Veliajas.
Tiesioginiuose merų rinkimuose išrinktas valdyti šį šimtatūkstantinį miestą jis pirmiausia pradėjo kampaniją, kuria gyventojams siekė įrodyti, koks brangus – tiesiogine to žodžio prasme – yra jų automobilis.
„Klausiau – kas jums svarbiausia? Dažniausi atsakymai buvo – „šeima, vaikai.“ O ko atsisakytumėte, kad galėtumėte kažką gražesnio nupirkti vaikams? Kartu suskaičiavome, kad automobilio vairavimas Tiranoje kainuoja daugiau nei vaikų būreliai, mokslai, kanceliarinės prekės, šeimos pramogos. Tai kas tuomet iš tiesų jums brangiausia?
Jei vaikai ir šeima – kodėl daugiausia išleidžiate automobiliui? Suprantate, mes esame posovietinė valstybė – dar prieš 25-erius metus metų Tiranoje važinėjo vos 20 automobilių. O dabar – galima nusipirkti bet kokį, galime parodyti kaimynui, kas mes esame iš tiesų. Ir meras ragina jų atsisakyti!“ – apie sunkų darbą įtikinant gyventojus, jog automobiliu nebūtina demonstruoti savo socialinio statuso, pasakojo E.Veliajas.
Uždraudė eismą ir savo sąjungininkais padarė vaikus
Pirmiausia, siekdamas pažymėti miesto ribas ir bent šiek tiek pagerinti oro kokybę, E.Veliajas nusprendė miestą apjuosti plačia žaliąja juosta. Tam reikėjo maždaug 2 milijonų medžių sodinukų – miestas lėšų jiems įsigyti neturėjo. Tuomet meras paskelbė akciją, jog kiekvienas gyventojas gali pasodinti po medį už savo vaiką, pažymėti jį specialiame žemėlapyje tašku ir pavadinti vaiko vardu. Akcija buvo sėkminga – Tirana sužaliavo.
„Tu rūpiniesi ir saugai tai, kas yra Tavo. Mieste šlapinasi, jame šiukšlina tie, kurie nelaiko šio miesto savu. Kaip tame mieste įleisti šaknis? Galbūt tiesiogiai – pasodinant savo medį“, – svarstė meras.
Tęsiant kovą su automobiliais, E.Veliajas uždarė eismą senamiestyje vienai dienai ir leido jame važinėti ryškiaspalvėmis liemenėmis aprengtiems vaikams.
„Buvo daugybė nepatenkintų, signalizuojančių automobilių, skriejo keiksmai mano pusėn. Negelbėjo jokia komunikacija, dėl ko tai darome. Žmonės buvo įsiutę. Tačiau po šios dienos vaikai sugrįžo namo ir ėmė pasakoti, kaip jiems buvo smagu: skersai išilgai skrieti riedlentėmis, dviračiais, paspirtukais per miesto centrą! Tėvai susimąstė... Dabar į bet kokius pokyčius būtinai įtraukiu ir vaikus – nes jie neturi išankstinio nusistatymo. Jiems tai, kas vyksta, patinka arba nepatinka – ir viskas“ , – sakė E.Veliajas.
Ir vis dėlto vietoje, kurią miesto valdžia išskyrė didžiulei vaikų žaidimo aikštelei, prasidėjo protestai ir netgi gyventojų susirėmimai su policija.
Žingsnis po žingsnio „Diena be automobilio“ Tiranoje pradėta rengti periodiškai kartą per mėnesį, o šiuo metu – netgi kartą per savaitę.
Vaikų žaidimų aikštelė? Tik ne tai!
E.Veliajas sako, kad jam tapus meru jo kabineto duris pradėjo varstyti įvairūs interesantai.
„O, mere, – sakė jie, – matome, kad turite didžiulę problemą su oro tarša. Mūsų inžinieriai sukūrė unikalų aparatą. Jis renka iš aplinkos anglies dvideginį ir konvertuoja jį ... į deguonį! Šiuo metu tokios mašinos kana – 300 tūkst. JAV dolerių“.
„Paklausiau jų – palaukite, bet argi medžiai nedaro to paties?! Ir jie nekainuoja trečdalio milijono!“, – juokėsi E.Veliajas, pasirinkęs verčiau sodinti medžius, nei tuštinti sostinės biudžetą.
Išrinktas į mero postą jis taip pat paprašė suskaičiuoti, kiek mieste yra žaidimų aikštelių. Savivaldybės darbuotojas su šia užduotimi susitvarkė greitai – nė vienos. E.Veliajas griebėsi už galvos: juk mieste – gausybė jaunų šeimų ir vaikų.
Ir vis dėlto vietoje, kurią miesto valdžia išskyrė didžiulei vaikų žaidimo aikštelei, prasidėjo protestai ir netgi gyventojų susirėmimai su policija.
„Dar niekada nebuvau sulaukęs tiek pasipiktinimo, kiek nusprendęs statyti vaikų žaidimo aikštelę,“ – stebėjosi meras.
Vis dėlto teritorija buvo paversta gigantiška aikštele. Kad tai buvo teisingas sprendimas, parodė čia nuolat zujantys vaikai ir jų tėvai.
Nutepėme kelis paminklus, pastatų pamatus ir nufilmavome pirmuosius ant jų besišlapinančius. Dabar visi mūsų mieste žino – jei šlapinsiesi ant Tiranos, ji šlapinsis ant tavęs atgal!
„Miestas turi turėti žaidimų erdves. Žaidimas – svarbus bet kokio amžiaus žmonėms. Ir, beje, niekas nenori platinti narkotikų ar muštis toje vietoje, kuri yra sutvarkyta, šviesi, apželdina žole, kur ant suoliuko sėdi ir mezga močiutė. Na, kažkaip... nekyla rankos, ar ne?“, – pastebėjo Tiranos miesto meras.
Miestas turi gyventojus išlaikyti kartu ir pasirūpinti jų poreikiais
Jis pridūrė istoriją apie tai, kaip išsprendė dar vieną gana gėdingą Tiranos problemą – miestiečiai čia mėgdavo šlapintis viešose erdvėse. Centriniai pastatai, monumentai, parkų tvorelės nuolat atsiduodavo šlapimu.
„Vėlgi – buvo pasiūlyta įrengti kameras, stebėjimo sistemas ir taip toliau... už daug milijonų. Man toks sprendimas nebuvo priimtinas. Tada kažkas mestelėjo idėją, juk yra tokie hidrofobiniai dažai. Jų visiškai nesimato, tačiau vanduo ar kitas skystis nuo jų tiesiog atsimuša.
Tai reiškia, jog jei šlapinsies ant šiais dažais nutepto paminklo, viskas nubėgs tau pačiam į batus. Puiku! Kelios skardinės šių dažų tekainavo keliasdešimt eurų. Nutepėme kelis paminklus, pastatų pamatus ir nufilmavome pirmuosius ant jų besišlapinančius. Dabar visi mūsų mieste žino – jei šlapinsies ant Tiranos, ji šlapinsis ant tavęs atgal!“, – juokėsi E.Veliajas.
Vėliau jis įsitraukė į diskusiją su urbanistais, architektais iš Belgijos ir Austrijos bei Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi.
„Kokia yra Vilniaus vizija? Man labiau patinka klausti, kokia yra miesto misija? Juk žmonės, dirbdami kartu, gyvendami kartu, gali nuveikti daugiau. Taigi miesto misija yra sutelkti žmones, geriau pasidalinti skirtingus darbus. Norėčiau, kad Vilnius būtų kūrybingų žmonių miestas, tiek kalbant apie urbanistinį planavimą, tiek apie erdves vaikams, jauniems profesionalams ir visiems miesto gyventojams. Taip pat Vilnius – tai laisvų žmonių miestas“, – sakė R.Šimašius.
E.Veliajas pridūrė, kad miestas, nesvarbu, kokio dydžio jis bebūtų, turi būti įperkamas visiems: jaunoms šeimoms, seneliams. Todėl miesto valdžia – ne tik nekilnojamojo turto vystytojai – turi pasirūpinti patogiais būstais, kurių nuoma neviršytų 500 eurų per mėnesį.
Mano šalyje, Albanijoje, „planas A“ yra kur nors emigruoti. O jei jau jie lieka, tada nukanka bent jau į sostinę. Ir čia prasideda „planas B“.
„Miestas turi pasirūpinti visais jo gyventojų poreikiais. Todėl reikia žinoti, kur yra silpnosios miesto vietos, kokios infrastruktūros jam dar trūksta. Pagalvokime, kad tai, ką turime mieste šiandien, yra praėjusio amžiaus 100 metų planavimo rezultatas. Jei nekeisime mąstymo, planavimo, kažkada kažkuri sistema ims ir sugrius“, – perspėjo viešnia iš Austrijos, inovatyvaus teritorinio planavimo specialistė Daiva Jakutytė-Walangitang.
„Kai manęs paklausia, kuo aš gyvenime užsiimu, atsakau: „Rūpinuosi savo miesto gyventojų „planu B“. Tokiu atsakymu, žinoma, visi nusistebi: „Kodėl? O koks tuomet „planas A“? Mano šalyje, Albanijoje, „planas A“ yra kur nors emigruoti. O jei jau jie lieka, tada nukanka bent jau į sostinę. Ir čia prasideda „planas B“ – šypsodamasis savo pranešimą baigė miesto meras E.Veliajas.
Daugiau apie įžvalgas išsakytas Forumo metu galite rasti www.urbanistinisforumas.lt arba Forumo Facebook paskyroje.
