„Visi turi teisę egzistuoti, todėl negalima sakyti, kad vienos ar kitos rūšys nenusipelno būti saugomos“, – pabrėžė pašnekovas.
A.Klimavičius priminė, kad vilkų išsaugojimu susirūpinta netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, o tiksliau – 1994 metais, kai Lietuva pasirašė Europos konvenciją dėl laukinės gamtos išsaugojimo, geriau žinomą Berno konvencijos pavadinimu. Nuo to laiko vilkų medžioklė reguliuojama remiantis duomenimis apie populiacijos būklę. „Dar griežtesnių priemonių, – paaiškino pašnekovas, – imtasi įstojus į Europos Sąjungą ir pradėjus įgyvendinti Buveinių direktyvą, kurioje vilkas taip pat išskiriamas kaip saugoma rūšis.“
Daugėja ant žemės lizdus sukančių paukščių
Paklaustas, kokią naudą ekosistemoms teikia vilkai, A.Klimavičius pastebėjo, jog dažnai girdimas teiginys, kad vilkai – miško sanitarai, sumedžiojantys silpniausius žvėris – gerokai supaprastintas. Dabar, anot jo, šį vaidmenį atlieka medžiotojai, kurie sekdami atrankinės medžioklės gairėmis siekia medžioti, visų pirma, silpnus ir sergančius individus. Kaip pabrėžė pašnekovas, visi gyvūnai atlieka tam tikrą, nepakeičiamą vaidmenį, o gamtosaugininkams įdomiausia, kokią įtaką laisvėje gyvenantys vilkai daro vidutinio dydžio plėšrūnams.
Tik žmogus viską matuoja tam tikra nauda, gamtoje yra kiek kitaip.
„Tik žmogus viską matuoja tam tikra nauda, gamtoje yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, žinoma, kad vietose, kur aptinkami vilkai – lapės ir mangutai patiria didelį spaudimą, todėl jų gausa būna gerokai mažesnė. Tokiose teritorijose atsigauna ant žemės lizdus sukančių paukščių ir kai kurių kitų gyvūnų, kurie yra lapių ir mangutų grobio objektai, populiacijos“, – paaiškino A.Klimavičius.
Kitaip tariant, padaugėja tetervinų, jerubių, ančių, baltųjų kiškių, stirnų ir kai kurių kitų gyvūnų. Pasak pašnekovo, remiantis moksliniais tyrimais nustatyta, kad vilkų populiacijai išaugus 2 kartus, lapių ir mangutų sumažėja net keturiskart.
„Žmogus gyvūnus medžioja ne vien dėl žvėrienos, – pastebėjo jis ir pateikė pavyzdį: lapių populiacija reguliuojama todėl, kad jos minta ant žemės gyvenančiais paukščiais. Todėl medžiotojai, tykodami kitų žvėrių ir pastebėję lapę, vykdo pareigą ją sumedžioti. Nors naudos šiais laikais nėra nei iš kailio, nei iš mėsos – tokia pareiga. Kiek kitokia vilkų situacija – jie sumedžioja nemažai stirnų, šernų ar briedžių, todėl medžiotojų yra laikomi konkurentais dėl naudingo laimikio.“
„Visi turi teisę egzistuoti, todėl negalima sakyti, kad vienos ar kitos rūšys nenusipelno būti saugomos, tačiau teisine prasme gyvūnai ir augalai skelbiami saugomais tada, kai kyla išnykimo grėsmė“, – paaiškino Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas.
Vilkų populiacija auga
A.Klimavičiaus teigimu, su šia grėsme vilkai susidūrė daugelyje Europos šalių, tačiau pastaruoju metu padėtis gerėja: „Vilkai sugrįžta į kraštus, kuriuose negyveno ištisus dešimtmečius. Vienas iš pavyzdžių – Liuksemburgas. Atsikuriančios populiacijos jau kelia naujų iššūkių Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, todėl šalys priverstos peržiūrėti rūšies valdymo taktikas. Rusijoje situacija stabili, bet vien dėl to, kad teritorija menkai apgyvendinta. Tuo tarpu artimiausi mūsų kaimynai baltarusiai netaiko jokių limitų ir vilkų medžioja tiek, kiek tik pajėgia. Tai, žinoma, gali neigiamai atsiliepti jų būklei Lietuvoje.“
Esame didelės populiacijos nedidelė dalis, todėl rūšis gali būti išsaugota tik bendromis pastangomis.
Lietuvoje gyvenantys vilkai sudaro bendrą Baltijos populiaciją su Latvijos, Estijos, šiaurės-rytų Lenkijos, Baltarusijos ir vakarinių Rusijos regionų vilkais, todėl, pašnekovo žodžiais tariant, esame didelės populiacijos nedidelė dalis, todėl rūšis gali būti išsaugota tik bendromis pastangomis. Įdomu tai, kad šių plėšrūnų arealas apima visą Lietuvą, tačiau vienur tik užklysta, o kitur – veisiasi.
Paklaustas, kiek iš viso vilkų gyvena Lietuvoje, Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas teigė, kad pernai užfiksuotos ne mažiau kaip 34 šeimos.
„Sakau ne mažiau, nes apskaityti pavyksta ne visas šeimynines grupes, todėl realus skaičius veikiausiai didesnis. Vis dėlto, turime vadovautis faktais – nenuginčijamų įrodymų turime apie 34 šeimas“, – patikslino jis.
Medžioklė – ne vienintelė grėsmė
Paprašytas paaiškinti, kokiais būdais Lietuvoje saugomi vilkai, A.Klimavičius paaiškino, kad svarbiausia nuolat stebėti populiaciją bei tinkamai reguliuoti rūšies paėmimo iš gamtos, kitaip tariant – medžioklės kiekius. Anot jo, saugomoms rūšims grėsmę kelia brakonieriai, be to, yra draudžiami kai kurie neatrankinės masinės medžioklės, pavyzdžiui, naudojant nuodus, būdai.
Lietuvoje vilkų medžioklė leidžiama nuo spalio 15 iki balandžio 1 dienos, tačiau, kaip teigė pašnekovas, svarbiau ne terminas, o Aplinkos ministerijos nustatytas limitas, kurį pasiekus medžioklė stabdoma anksčiau. A.Klimavičius pastebėjo, kad populiacijos dydį taip pat lemia socialinė struktūra – dėl griežtos vidinės hierarchijos veisiasi tik viena vilkų gaujos pora. Paklaustas, koks yra optimalus populiacijos dydis, Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas paaiškino, kad Europos Sąjunga iškėlė tikslą išsaugoti rūšį, tačiau šalys pačios sprendžia, koks konkretus šeimų skaičius apibrėžia palankią apsaugos būklę.
„Ilgų derybų su įvairiomis suinteresuotomis pusėmis, pavyzdžiui, avių augintojais ir ūkininkais, metu, nuspręsta, kad palanki apsaugai būklė – ne mažiau kaip 31 vilkų šeima. Kodėl skaičiuojama ne individais, o šeimomis? Moksliniais tyrimais bei praktika įrodyta, kad suskaičiuoti pavienius vilkus – neįmanoma“, – komentavo jis.
Žmogus taip pakeitė gamtą, kad savireguliacija nebeįmanoma.
Kodėl Europos Sąjungos mastu saugomus vilkus reikia medžioti? „Lietuva yra sukultūrinta šalis, – kalbėjo A.Klimavičius, – tai reiškia, kad žmogus taip pakeitė gamtą, kad savireguliacija nebeįmanoma. Be to, uždraudus medžioklę negalėtume vystyti gyvulininkystės. Pievose besiganantys gyvuliai – lengvas grobis, todėl kuo didesnė šios rūšies populiacija, tuo stipresnis konfliktas tarp ūkinių interesų ir gamtos išsaugojimo interesų. Dėl to reguliacija būtina kaip konflikto valdymo būdas.“
Anot pašnekovo, palankios apsaugos būklės kriterijaus – minimalaus populiacijos dydžio – reikalavimai priklauso nuo šalies ploto ir buveinių tinkamumo. Jo žodžiais tariant, Estijoje, kuri nors ir mažesnė už Lietuvą, bet turi didesnį procentą miškų savo teritorijoje, priskaičiuojama ne mažiau kaip 24 vilkų šeimos. „Vis dėlto, – pabrėžė A.Klimavičius, – lyginti nereikėtų visų pirma todėl, kad Estijoje yra kitos gamtinės sąlygos ir ten gyvena visos trys didžiųjų plėšrūnų rūšys kartu: lokiai, lūšys ir vilkai, todėl svarbus veiksnys – tarprūšinė konkurencija. Tuo tarpu į Lietuvos teritoriją lokiai užklysta tik kartais.“
„Tikrai taip“, – paklaustas, ar vilkų skaičius Lietuvoje auga, tvirtai atsakė Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas ir išaiškino: „Pernai nustatėme limitą tikėtino prieaugio ribose. Ką tai reiškia? Vilkų vada atsiveda gana daug jauniklių, tačiau pirmuosius metus išgyvena ne visi. Maždaug pusė, dėl traumų ir ligų, nudvesia per pirmuosius 6 mėnesius. Tikimybė sulaukti brandos ženkliai išauga, jeigu jaunikliai išgyvena pusmetį. Deja, iki rudens statistiškai vadoje išgyvena vos 3,25 jaunikliai. Tikėtinas prieaugis taip ir skaičiuojamas: 34 dauginama iš 3,25. Pernai iš viso leista sumedžioti 110 vilkų, faktiškai sumedžioti 102.“
Ar medžioklė – vienintelė šiems gyvūnams kylanti grėsmė? Kaip teigė A.Klimavičius, dažniausiai vilkai dvesia dėl ligų, kurios, mokslininkų teigimu, yra žmogaus veiklos rezultatas.
„Daug vilkų gaišta dėl ligų. Mokslininkai tai sieja su žmogaus įtaka. Kalbant paprasčiau – žmonės turi daug naminių gyvūnų, tiksliau – šunų, kurie išplatina ligas į laukines populiacijas. Anksčiau to nebūdavo, o dabar vilkai dvesia dėl šunims būdingų žarnyno parazitų, niežų, pasiutligės ir t.t. Be to, kasmet gauname duomenų apie 2-3 keliuose partrenktus individus, o apie brakonieriavimo mastą kalbėti beveik neįmanoma dėl įrodymų trūkumo“, – atskleidė pašnekovas.
Ar vilkai kelia grėsmę?
Pastaraisiais metais pasipylė nuo vilkų nukentėjusių ūkininkų skundai. A.Klimavičius taip pat pastebėjo, kad netinkamai apsaugoti gyvuliai, pavyzdžiui, pamiškėje besiganančios avys, vilkams tampa lengvu grobiu. Be to, kaip pastebėjo pašnekovas, tikimybė, kad plėšrūnų gauja po pirmo sėkmingo užpuolimo vėl sugrįš į tą patį ūkį – net 55 kartus didesnė. „Kitaip tariant, – kalbėjo jis, – jeigu vilkas papjovė avį, tai labai tikėtina, kad netrukus vėl apsilankys. Suprasdami pakartotino užpuolimo riziką ūkininkai turėtų greitai pakeisti apsaugos įpročius – nakčiai suginti į saugius aptvarus ar tvartus.“
„Žinoma, tai ne visada įmanoma, todėl reikėtų apsirūpinti kitomis priemonėmis: specialių veislių šunimis ir elektrinėmis tvoromis. Beje, kai kurios Europos Sąjungos šalys remia tokių tvorų įsigijimą. Šiuo keliu eina ir Lietuva – su Europos Komisija su suderinome paramos schemą, tad ūkiai, visų pirma, įsikūrę didžiausią žalą patiriančiose savivaldybėse, galės ja pasinaudoti. Tikimės, kad tai padės sušvelninti įsiplieskusį konfliktą“, – teigė A.Klimavičius.
Juk jeigu pradedu auginti trešnes, bet man labai nepatinka varnėnai – neprašau jų visų išnaikinti, o saugau trešnes. Panašiai ir su vilkais: jeigu užsiimu rizikingu verslu, tai valdau rizikas, bet nesistengiu aplink save išnaikinti gamtos.
Anot pašnekovo, turime suprasti, kad gamtą reikia ne keisti, o prie jos prisitaikyti. „Jeigu gyventume remdamiesi šiuo principu, – svarstė jis, – tai viskas stotų į savo vietas. Juk jeigu pradedu auginti trešnes, bet man labai nepatinka varnėnai – neprašau jų visų išnaikinti, o saugau trešnes. Panašiai ir su vilkais: jeigu užsiimu rizikingu verslu, tai valdau rizikas, bet nesistengiu aplink save išnaikinti gamtos.“
Paklaustas, ar dabar taikomų priemonių pakanka, Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas priminė, kad pastaraisiais metais šioje srityje atlikta nemažai reikšmingų pakeitimų, todėl reikėtų palaukti ir tada vertinti.
„Kaip jau minėjau, populiaciją ėmėme skaičiuoti ne pavieniais individais, o šeimomis. Taip pat nustatėme limitus ir palankios apsaugos būklės intervalą. Nustatėme aiškius kriterijus, kaip išduodami leidimai paimti iš gamtos probleminius individus ne medžioklės metu. Mano nuomone, pokyčiai teigiami – dabar priimame gerai pagrįstus sprendimus. Anksčiau vilkų apsauga priklausė nuo subjektyvios nuomonės, o sumedžiojimo limitas nuo politinės valios, paremtos „noriu leidžiu medžioti, noriu – neleidžiu“ principu. Dabar viso to neliko ir sprendimus lemia konkretūs faktai“, – situaciją įvertino pašnekovas.
