Atliekos – tai žaliavos naujiems produktams
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kur esame ir kiek kelio į darnų atliekų tvarkymą dar liko, renginio pradžioje Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiutė apžvelgė Lietuvos 2014–2020-ųjų atliekų tvarkymo plano įgyvendinimo rezultatus.
Lietuvoje kiekvienas išmetame vidutiniškai po 444 kilogramus per metus. Kaimynai latviai išmeta apie 400 kilogramų žmogui per metus, estai – dar mažiau.
2016-aisiais į sąvartynus išvežta kiek mažiau nei trečdalis visų komunalinių atliekų. Užsibrėžtas planas iki 2020-ųjų buvo 35 proc., taigi, šį tikslą jau pasiekėme. Tačiau lengviau atsikvėpti dar negalime: dar po penkiolikos metų, 2035-aisiais į sąvartynus galės keliauti ne daugiau kaip dešimtadalis visų atliekų. A.Bagočiutės teigimu, šiuo metu Lietuvai tai – vienas ambicingiausių tikslų.
Pastaraisiais metais šioje srityje padaryta didžiulė pažanga, nes dar 2011-aisiais į sąvartynus nukeliavo 77 proc., 2015-aisiais – kiek daugiau nei pusė mūsų išmetamų komunalinių atliekų.
2016-aisiais perdirbta 48 proc. komunalinių atliekų, iš jų sukompostuota beveik ketvirtadalis. O iki 2020-ųjų Lietuva yra užsibrėžusi panaudoti (perdirbti, išgauti energiją) iš ne mažiau nei 65 proc. visų komunalinių atliekų.
Žiedinė ekonomika – tai ciklas, kuriame atliekų apskritai nėra, kitaip tariant, galutinis tikslas yra perdirbti arba pakartotinai panaudoti 100 proc. to, ką išmetame. Kiekviena medžiaga tokiame cikle yra žaliava kažkam kitam pagaminti, o ne atlieka.
Užstato sistema leido įvykdyti dešimtmečio planą
Apžvelgus Europos statistiką, galima dar kartą įsitikinti, kad danai gyvena gerai ir sočiai – jų išmetamų atliekų kiekis yra beveik 800 kilogramų vienam gyventojui per metus. Tai – daugiau nei 2 kilogramai per dieną. ES vidurkis yra beveik perpus mažesnis – 482 kilogramai, o Lietuvoje kiekvienas išmetame vidutiniškai po 444 kilogramus per metus. Kaimynai latviai išmeta apie 400 kilogramų žmogui per metus, estai – dar mažiau.
Iki šiol dalis tik išrūšiuotų atliekų buvo „užskaitomos“ kaip perdirbtos.
Lietuvoje 98 procentai gyventojų gauna atliekų tvarkymo paslaugą ir dauguma jų turi galimybę rūšiuoti. 2016-aisiais rūšiuojančių gyventojų dėka perdirbta beveik pusė komunalinių atliekų, tačiau A. Bagočiutė pabrėžia, jog šioje statistikoje dar nevisiškai atsispindi Lietuvos „sėkmės istorija“ – 2016-aisiais gegužės mėnesį įvesta užstato sistema. Ji reikšmingai kilstelėjo gėrimų pakuočių, ypač – plastikinių butelių – surinkimo ir perdirbimo rezultatus. Po šios sistemos įvedimo jau 2017-ais metais surinkta ir perdirbta 84 proc. visų (ir plastikinių, ir metalinių) gėrimų pakuočių, dalyvaujančių užstato sistemoje.
Šiuo metu (2018-ųjų metų duomenimis) nerūšiuoja tik 17 proc. lietuvių. Beveik pusė (48 proc.) rūšiuoja visas, o trečdalis (34,5 proc.) – dalį pakuočių atliekų.
„Kai daiktas tampa atlieka – jau vėlu“
Renginyje diskutuota, kokių priemonių dar reikėtų imtis, kad didesnė dalis atliekų būtų perdirbama ar pakartotinai naudojama. Aplinkos ministro Kęstučio Navicko teigimu, pagrindinė problema, kad Lietuvoje neturime daug produktų, gaminamų iš perdirbto plastiko. Todėl plastiko tarša vis auga – tiesa, šia problema skundžiasi daugelio šalių aplinkos ministrai.
Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato Žaliosios ekonomikos departamento direktorius Kęstutis Sadauskas ragino įvertinti visą kiekvieno daikto gyvavimo ciklą – ne tik jo baigtį viename ar kitame konteineryje.
„Atliekos – tik galutinis ciklo etapas. Ir kai daiktas tampa atlieka – jau vėlu. Europa yra viena iš lyderių atliekų tvarkymo srityje, tačiau situacija vis dar nėra tokia, kokia galėtume džiaugtis“, – sakė K.Sadauskas.
Jis pridūrė, jog iki šiol perdirbimo statistiką buvo įmanoma „pakoreguoti“ į norimą pusę: perdirbtų atliekų dalį buvo galima apskaičiuoti keturiais skirtingais būdais.
Jau du mėnesius bendrovės atstovai kontaktuoja su fabrikais Europoje ir negali gauti perdirbto plastiko (granulių). Pasirodo, Europoje – ryškus šios žaliavos trūkumas.
„Kai įsigalios neseniai priimtos naujos direktyvos, bus taikomas tik vienas perdirbtų atliekų apskaičiavimo metodas ir jis parodys, kiek atliekų realiai yra perdirbama. Iki šiol dalis tik išrūšiuotų atliekų buvo „užskaitomos“ kaip perdirbtos“, – atskleidė K.Sadauskas.
Iššūkis – kombinuotos pakuotės
Europos Komisijos Miestų darbotvarkės (Urban Agenda) Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys Visvaldas Varžinskas svarstė, jog vienas iš iššūkių siekiant išsikeltų tikslų bus kombinuotos pakuotės. Šiuo metu plastiko pakuotės žymimos pagal dominuojančią medžiagą jose. Jei pakuotėje sumaišytas, pavyzdžiui, polipropilenas ir kita medžiaga, jos gali būti neįmanoma perdirbti. Situaciją pakeis tai, jog netrukus kombinuotos pakuotės bus specialiai žymimos.
„Mes jau atsiliekame. Žiedinė ekonomika tai ne tik atliekos: tai gamybos ciklai, perdirbimas, pakartotinis naudojimas, biomasės grąžinimas į ciklą, maisto taupymas. Turime suprasti, kad tai – naujos galimybės, o ne našta“, – sakė V.Varžinskas.
VŠĮ „Žaliasis taškas“ direktorius Kęstutis Pocius priminė, jog pasaulis yra labai stipriai užterštas plastiko atliekomis. Jei toliau gyvensime kaip gyvenę, 2050-aisiais pasaulio vandenyse plastiko bus daugiau, nei žuvies.
Kita vertus, K.Pocius prakalbo ir apie tam tikras grėsmes: šiuo metu maistas pakuojamas į plastiko pakuotę, nes ji yra patvari, atitinka visus saugos reikalavimus, yra higieniška. Jo nuomone, kai pradėsime maisto produktus pakuoti į kitokią, alternatyvią pakuotę, gali būti, jog jie ges greičiau. O tai reikštų, jog išaugs maisto atliekų kiekiai.
Diskusijoje dalyvavęs bendrovės „Putokšnis“, gaminančios buteliukus ir PET ruošinius, direktorius nustebino labiausiai: jo vadovaujama bendrovė jau pasiruošė gaminti buteliukus iš pusės naujo ir pusės perdirbto plastiko. Tačiau jau du mėnesius bendrovės atstovai kontaktuoja su fabrikais Europoje ir negali gauti perdirbto plastiko (granulių). Pasirodo, Europoje – ryškus šios žaliavos trūkumas. Apskritai pasaulyje tik penktadalis plastiko gaminių grąžinama perdirbti, o ketvirtadalis grąžintų plastikinių daiktų virsta poliesterio drabužiais.
Atliekų deginimas – mažesnė blogybė iš dviejų
PVM lengvata, taikoma daiktų taisytojams ar tiems asmenims, kurie sutaiso daiktą ir vėl jį parduoda, – jau svarstoma Lietuvos Vyriausybėje.
Klausant šios diskusijos Seimo nariui Virgilijui Poderiui kilo klausimas – juk turime veikiančią atliekų deginimo jėgainę Klaipėdoje, statome dar dvi atliekų deginimo gamyklas, pastatyti MBA įrenginiai, o dabar sieksime žiedinės ekonomikos. Ar visų šių gamyklų ir įrengimų statyba nebuvo (ir nebus) tik valstybės lėšų švaistymas?
„Šiuo metu MBA įrenginių pakanka ir juose apdorojamas visas susidarantis komunalinių atliekų kiekis, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Navickas. – Tai, kas lieka – atliekos, netinkamos perdirbti arba kitaip panaudoti, bet turinčios energetinę vertę, yra sudeginamos. Į sąvartynus patenka tik toks atliekos, kurios netinkamos nei perdirbti, nei pakartotinai naudoti, nei deginti, arba po deginimo likę pelenai ir šlakas. Dėl atliekų deginimo – Aplinkos ministerijos skaičiavimais, po 2030-ųjų tinkamų deginti atliekų kiekis gali būti nepakankamas. Aš, kaip aplinkos ministras, siekiu, kad jų pritrūktų greičiau“.
Europos Komisijos atstovas Kęstutis Sadauskas pridūrė, jog atliekų deginimas yra antras labiausiai vengtinas atliekų tvarkymo būdas po šalinimo sąvartyne. Tačiau vis dėlto, netinkamas perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias atliekas geriausia sudeginti. Jis pridūrė, jog pagal naujausius planus ES neketina daugiau nė cento skirti nei sąvartynų įrengimui, nei atliekų deginimo infrastruktūrai, nes apskaičiuota, kad Europoje atliekų deginimo gamyklų visiškai pakanka.
PVM lengvata, taikoma daiktų taisytojams, ar tiems asmenims, kurie sutaisę daiktą vėl jį parduoda – jau svarstoma Lietuvos Vyriausybėje.
Dar viena Europos problema, kuriai sprendimą atradęs asmuo turbūt pretenduotų į kokią nors premiją – tai vienkartiniai kavos puodeliai. Puodelis pagamintas iš kartono, padengto plonu plastiko sluoksniu.
V.Varžinsko teigimu, vieniems stambiems gamintojams jau kilo idėja polipropilenu dengti ne popierių, o tik jo plaušus. Tuomet išplaušinus puodelius būtų galima perdirbti. Eksperimentiniai puodeliai atlaiko drėgmę, tačiau kol kas – ne skystį.
Pinigų yra – reikia tik gerų idėjų ir daug darbo
Toliau diskusijoje skambėjo pasiūlymai įvesti mokesčius gamintojams, kurie gamina neperdirbamas pakuotes. K.Navicko teigimu, tokiems pokyčiams reikia derybų su finansų ministru.
Tačiau gyventojams jau planuojamos lengvatos. Pavyzdžiui, PVM lengvata, taikoma daiktų taisytojams, ar tiems asmenims, kurie sutaisę daiktą vėl jį parduoda – jau svarstoma Lietuvos Vyriausybėje. Ši lengvata yra logiškai paaiškinama – už parduodamą daiktą PVM jau vieną kartą buvo sumokėtas, todėl jei tas pats daiktas parduodamas dar kartą – šio mokesčio jau nereikia įskaičiuoti.
Taip pat intensyviai svarstoma, kaip diferencijuoti mokesčius už atliekų išvežimą. Sudėtingiausia konkretaus žmogaus išmetamų atliekų kiekį apskaičiuoti ten, kur gyventojų daugiausia – daugiabučiuose namuose.
Europos Komisijos Žaliosios ekonomikos departamento direktorius K.Sadauskas diskusiją užbaigė optimistine gaida: „Ekoinovacijų rinka šiuo metu yra vienas trilijonas eurų ir ji dar labiau augs. Tai – nesustabdoma tendencija, kurią Lietuvai reikėtų paversti į ekonominį pelną sau“, – sakė jis.
„Mums reikėtų įšokti į tą traukinį, tik iš pradžių reikės truputį pabėgėti“, – pritarė ir Visvaldas Varžinskas.
„Inovacijoms numatyta ir lėšų. Tereikia veikti“, – paragino ir aplinkos ministras.
