Kas toji žiedinė ekonomika?
Per metus, „Ocean Crusaders“ duomenimis, į pasaulio rinką išleidžiama per 500 mlrd. plastikinių maišelių. Išmetus vieną iš jų tiesiog į aplinką, priklausomai nuo aplinkybių, gamta su juo „kovoja“ nuo 5 iki 100 metų. Ir tai – tik mažytė dalis to, kuo „apdovanojame“ aplinką. O kur dar neperdirbami drabužiai, baldai, buitinė technika ir didžiulės tonos įvairių komunalinių atliekų, nugulančių į sąvartynus.
Aišku, galbūt galėtume taip gyventi ir toliau. Kas trukdo? „Žaliojo taško“ vadovas Kęstutis Pocius turi argumentų, kodėl turėtume susimąstyti, kodėl turėtume ieškoti tvaresnių gamybos ir vartojimo kelių. „Visuomenė per tūkstančius metų pakeitė natūralią planetos aplinką ir suvartojo daugybę jos resursų. Žiedinė ekonomika kuriama tam, kad mažintume besaikį vartojimą bei jo pasekmes.
Išmetus vieną iš jų tiesiog į aplinką, priklausomai nuo aplinkybių, gamta su juo „kovoja“ nuo 5 iki 100 metų.
Kitu atveju mūsų laukia nepavydėtina situacija – dėl augančios populiacijos mažės maisto ir vandens, išteklių pritrūks per 50 metų, o šiltnamio efektas mus apdovanos naikinančiomis gamtos stichijomis. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad jeigu nesiimsime reikšmingų priemonių tausojančių aplinką, 2050 metais vandenynuose plastiko atliekų bus daugiau nei žuvies. Žmonijos išlikimui gali kilti grėsmė“, – kylančius pavojus vardijo pašnekovas.
Pasaulinę atliekų problemą specialistai siūlo spręsti nukreipiant visus įmanomus resursus į žiedinę ekonomiką. Tai, pasak K. Pociaus, modelis, kuris yra priešingas mūsų „įprastam“ linijiniam, kuriame vadovaujamasi principu „gamyba – vartojimas – šalinimas“.
Žiedinė ekonomika sudaro beveik uždarą sistemą, kurioje siekiama naudoti kuo mažiau neatsinaujinančių išteklių, nes jie yra baigtiniai. Koncentruojamasi į tai, kad būtų išmetama kuo mažiau atliekų, o galiausiai siekiama kuo ilgiau išlaikyti produktų ir medžiagų vertę. Kitaip tariant, kad produktui atgyvenus, tos pačios medžiagos būtų vėl ir vėl iš naujo panaudojamos naujam produktui sukurti.
Anot K. Pociaus, šias taisykles pritaikius realiame gyvenime, nesunku būtų įvardyti keletą pagrindinių žiedinės ekonomikos principų. Jie iš esmės koreguoja vartotojišką kultūrą ir sampratą. Pavyzdžiui, turi būti telkiamasi ne į naujų daiktų pirkimą, o į dalijimąsi, nuomą, pakartotinį naudojimą, remontą, atnaujinimą ar perdirbimą.
„Žaliojo taško“ vadovas pabrėžė, kad žiedinės ekonomikos principai yra taikomi visam gyvavimo ciklui: nuo gamybos ir naudojimo iki atliekų tvarkymo ir antrinių žaliavų rinkos. Apskritai, žiedinė ekonomika – tai naujas gyvenimo būdo ir vartojimo modelis, kuriuo vadovautis turėtų visi visuomenės ir ekonomikos dalyviai.
Žiedinės ekonomikos principai yra taikomi visam gyvavimo ciklui: nuo gamybos ir naudojimo iki atliekų tvarkymo ir antrinių žaliavų rinkos.
Vartojimas – esminė grandis
Kalbėdamas apie žiedinę ekonomiką Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas dr. Artūras Jakubavičius buvo linkęs ją skirti į dvi dedamąsias. „Žiedinė ekonomika, galima sakyti, apima dvi pagrindines sritis.
Pirmiausia, tai yra maksimalus žaliavų panaudojimas, kitaip mes tai vadiname beatliekine gamyba. Kitas klausimas – produkto gyvavimo ciklas. Pavyzdžiui, kas nutinka su televizoriumi, kai mes juo jau pasinaudojome? Jis nukeliauja į sąvartyną ar yra išrenkamas, perdirbamas ir virsta tokiu pat ar kitu produktu?“ – dėstė pašnekovas.
Gamybos srityje, anot A.Jakubavičiaus, pasauliniu mastu yra pažengta tikrai nemažai. Tai neretai nulemia ir finansiniai dalykai – beatliekinė gamyba leidžia efektyviai panaudoti išteklius, verslas iš to gauna finansinę naudą. „Kai kalbame apie žaliavų išnaudojimą, pavyzdžiui, kad ir maisto pramonėje, nenoriu sakyti, kad gamyba 100 proc. beatliekinė, tačiau netoli to. Sunaudojama viskas kone iki paskutinės grandies.
Tačiau jei kalbėsime apie kitas sritis – automobilių pramonę, elektroniką ar panašias, matysime, kad ten atliekų daugiau. Taigi gamybą vertinti galime įvairiai, priklausomai nuo sektoriaus, tačiau kur kas prasčiau atrodo produkto ciklo gyvavimas – kai produktas patenka į vartotojo rankas“, – komentavo Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas. Kitaip tariant – pagaminti paliekant kuo mažiau atliekų pasaulis jau mokosi, tačiau vartoti nepaliekant šiukšlių – dar sunku.
Žmogus neturi galvoti, kur jam padėti panešiotą suknelę. Jis turi žinoti, kur jam ją padėti.
Kur dedami drabužiai, buitinė technika ir visos nerūšiuotos komunalinės atliekos? Sudeginti ir nuvežti į sąvartynus, anot A.Jakubavičiaus, yra jau patys kraštutiniausi būdai – jais nutraukiamas žiedinės ekonomikos ratas. „Šioje srityje aplinkosaugine prasme yra pati prasčiausia padėtis, nes nėra antrinių rūšiavimo, perdirbimo gamyklų. Tų, kurios dar kartą išrūšiuotų ir skirstytų atliekas į tas, kurias galima sugrąžinti perdirbėjams, o kurios jau iš tiesų nebetinkamos. Šioje srityje yra didžiulė skylė“, – aiškino pašnekovas.
Vis dėlto, pasak A.Jakubavičiaus, nereikėtų to suprasti kaip tiesioginės tik vartotojo problemos. Savimonės trūksta, tačiau šia bendra kryptimi turėtų judėti visi – valstybė, verslas, savivaldos ir gyventojai. „Žmogus neturi galvoti, kur jam padėti panešiotą suknelę. Jis turi žinoti, kur jam ją padėti. O čia – verslo niša“, – neabejojo pašnekovas.
Lietuvos inovacijų centro projektų vadovo teigimu, tai – pasauline problema, todėl būdų, kaip ją spręsti, ieško daugelis valstybių. Išsivysčiusios šalys, tokios kaip Vokietija ir Prancūzija, jau po truputį randa kelių – verslas stato gamyklas, gauna paramą, atranda kelių, kaip iš atliekų sukurti pridėtinę vertę.
Tam, kad žiedinė ekonomika atveria daugybę naujų galimybių, neabejotinai pritarė ir K.Pocius.
„Svarbiausia veiklą ir inovacijas vykdyti tvariai, atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Kaip teigia didžiųjų pasaulio įmonių atstovai, pastaruoju metu prisijungę prie Žiedinės ekonomikos modelio tyrimų bei įgyvendinimo, aplinkosauga kainuoja brangiai, tačiau ji atsiperka“, – dėstė pašnekovas. „Žaliojo taško“ vadovas atkreipė dėmesį, kad įgyvendinus žiedinės ekonomikos modelį Europoje planuojama sutaupytų apie 600 mlrd. eurų, sukurti 1–2 mln. darbo vietų bei 7 proc. padidinti BVP.
Anot K.Pociaus, ši kryptis tikrai turėtų motyvuoti ir ekonomiškai, nes ne vienas versle įgyvendintas „ciklo“ modelis įrodė, kad žiedinės ekonomikos principų pritaikymas padeda įmonėms sutaupyti daug resursų. „Vartojimas turi keistis iš esmės.
Apie tai kalbama jau seniai, pabrėžiant 3R principą – reuse, reduce, recycle, arba mažinti, pakartotinai naudoti ir perdirbti. Dažnai pamirštame, kad rūšiuodami ar stengdamiesi vartoti mažiau, pirmiausia siekiame naudos patys sau, kad galėtume užtikrinti aplinkos taršos mažinimą, sulėtinti klimato pokyčius“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo įsitikinimu, tik rūšiuodami atliekas galėsime surinkti būsimas žaliavas, kurias toliau naudosime cikle, nes kitaip jos tiesiog atsidurs sąvartyne arba praras kokybę. „Vartotojai čia yra esminė grandis. Perdirbimo galimybės šiandien yra ribotos, ypač kalbant apie plastiką, nes skaičiuojama, kad vos 2 proc. žaliavų po vieno vartojimo ciklo pasaulyje grįžta į rinką. Tai yra milijardai eurų ir milijonai tonų atliekų, iš kurių trečdalis atsiduria gamtoje, o dar trečdalis – sąvartyne“, – tikino K.Pocius.
Taigi kalbant apie perdirbimą būtina matyti išeitį dvejopai – vienu atveju tobulinti perdirbimo inovacijas, kitu atveju kalbėti apie produktų dizaino pokyčius, t.y. gaminti taip, kad būtų galima perdirbti.
