Ar šis reiškinys rodo tik klimato pokyčius bei jų pasekmes? Vilniaus universiteto docentas, biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis sako, kad labai paprasta būtų atsakyti „taip“ arba „ne“: „Prisimenu, kaip dar 1996 metais pirmą kartą suvokiau, jog gamta nebegali pakelti tokio spaudimo, milžiniškų aplinkos pokyčių. Buvo vasara, liepos mėnuo. Tada vandens temperatūra ežere, priekrantėje, pakilo iki 27 laipsnių šilumos. Netikėjau, kad taip gali būti. Juk tokiame vandenyje jau žūva šaltamėgės žuvys, tokios kaip seliavos.“
„Kuo aukštesnė vandens temperatūra, tuo mažiau deguonies jame ištirpsta, nes dujų tirpumas vandenyje atvirkščiai proporcingas vandens temperatūrai. Kai pakyla vandens temperatūra, prasideda intensyvi augalų vegetacija, dieną augalai išskiria deguonį, o naktį – jį naudoja. Šiltesniame vandenyje pagreitėja įvairūs puvimo procesai, ir vanduo dar greičiau praranda deguonį. Būtent todėl paryčiais įkaitusiuose vandens telkiniuose galima pastebėti uždususias, į paviršių išplaukusias žuvis“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.
Tiesa, sušilęs vanduo ne visoms žuvims vienodai pragaištingas. Lašišos, šlakiai, ypač jų jaunikliai, toleruoja vandens temperatūrą iki 20 laipsnių šilumos.
„Dabar Neryje, Žeimenoje vanduo yra įšilęs iki 22–23 laipsnių. Tokioje vandens temperatūroje žuvų jaunikliai patiria stresą – iš pradžių liaujasi maitintis ir, jei karščiai užsitęsia, žūsta“, – sako V.Graičiūnas. Jis taip pat pastebi, kad kuo seklesni vandenys, tuo greičiau jie įšyla ir žuvims nelieka kur slėptis.
Pašnekovas prisimena, kad panašūs karščiai buvo 2010 metais, kai lašišų jauniklių buvo sumažėję keliomis dešimtimis kartų nei įprasta: „Jei tokios vasaros kartosis, lašišinėms žuvims tai gali būti pragaištinga ir jų gyvenimą gali tekti palaikyti dirbtinai įžuvinant upes. Tačiau tai abejotinas sprendimas, nes žuvys upėse turi praleisti dvejus ar trejus metus, kol išplaukia į jūrą.“ Todėl belieka viltis, kad tokios vasaros nebus pastovus reiškinys.
Nusikaltimai prieš gamtą
Kai žuvys dūsta dėl klimato – nieko pakeisti neįmanoma, tačiau kai prie gamtinių iššūkių prisideda ir žmogaus kenkėjiška veikla – kartais dėl nežinojimo, kartais dėl aplaidumo ar godumo – aplinkosaugininkams būna ir pikta, ir skaudu, nes tų neigiamų pasekmių buvo galima išvengti.
Dr. E.Bukelskis neslėpdamas apmaudo sako, kad šiemet jau ne kartą girdėjome apie dūstančias žuvis. „Žinoma, kad pirmiausia žūva lašišinės žuvys, ešeriai. Tačiau ežeruose šioms žuvims išsigelbėjimu tampa gelmė, kur vanduo kelių metrų gylyje taip neįšyla. Bet yra tvenkinių, ypač mažai pratakių, šalia hidroelekrinių. Kai elektrinių savininkai uždaro sklendes, kad nepratekėtų nei lašas vandens, tai yra nusikaltimas, grubus nusikaltimas prieš gamtą ir to negalėčiau pavadinti niekaip kitaip“, – piktinasi biomedicinos mokslų daktaras.
Jis aiškina, kad dėl užtvankų ypač sumažėja deguonies kiekis upėse: „Kai deguonies sumažėja iki 2–3 miligramų viename litre, žuvims, ypač upinėms, tai jau yra krizė – jos ima masiškai žūti. Todėl mes negalime užsimerkti ir kaltinti tik karštus orus. Elektrinių savininkai, kurie uždaro sklendes ir taip sumažina vandens pratekėjimą ar jį sustabdo, privalo sumokėti tiek, kad būtų atkurti sunaikinti žuvų ištekliai. Nesuprantu, kokie žmonės turi būti, kad taip elgtųsi? Ar mūsų visų – valstybės ir visuomenės tikslas, kad elektrinė gamintų kažkam pinigus? Bet juk vanduo, žuvys yra mūsų visų bendras turtas. Kaip per elektrines tekantis vanduo, taip ir jame gyvenančios žuvys yra valstybės, o ne elektrinių savininkų turtas. Ir tą valstybės turtą naikinantys žmonės turi atsakyti už savo veiksmus. Taip, ežeruose mes niekuo negalime padėti žūstančioms šaltamėgėms žuvims – tik atkurti jų išteklius. Bet ir tai yra įmanoma su sąlyga, kad gamta toliau nesvyruos tokiais tempais, nežingsniuos į prarają.“
Kai elektrinių savininkai uždaro sklendes, kad nepratekėtų nei lašas vandens, tai yra grubus nusikaltimas prieš gamtą.
Aplinkosaugininkas V.Graičiūnas pritaria mokslininkui, kad žuvys gaišta mūsų vandenyse ne tik dėl klimato pokyčių: „Joms pražūtinga ir kita žmogaus veiklos pasekmė – tarša, kuri pasiekia upes ir ežerus tiek iš pasklidųjų šaltinių – dėl žemės ūkio veiklos, tiek iš valymo įrenginių.
Būtent todėl Aplinkos apsaugos departamento nurodymu yra tikrinami visi valymo įrenginiai, kad nuotekos būtų išvalomos iki reikiamų koncentracijų ir kuo mažiau teršalų patektų į vandens telkinius. Susidarius azoto ir ypač fosforo junginių vandens telkinyje pertekliui, prasideda intensyvus vandens žydėjimas. Dumbliai ne tik naudoja deguonį, bet yra trumpaamžiai, greitai žūva, tada ima pūti ir sunaudoja dar daugiau deguonies. Ir žuvys dėl tokių sąlygų daug greičiau gaišta.“
V.Graičiūnas primena, kad visai nesenai, šių metų liepos pabaigoje, buvo užfiksuotas aplinkosauginis pažeidimas Kuodžių hidroelektrinėje, kai jie nuleido tvenkinio vandens lygį žemiau žemiausio leistino vandens telkinio lygio ir visiškai nepraleido į žemutinį bjefą būtino vandens kiekio, kuris leistų gyvuoti ekosistemai žemiau užtvankos. Dėl to ten krito daug įvairių žuvų – ir žiobrių, ir šapalų, ir kitų. Aplinkai padaryta žala buvo įvertinta apie 20 tūkst eurų.
„Fiksuotas starkių jauniklių kritimas Kertaujų ežere, buvo surinkta daug negyvų jauniklių, tiesa, nugaišusių suaugusių žuvų nebuvo. Taip atsitinka, nes žuvų jaunikliai jautresni temperatūros kilimui, suaugusios žuvys ieško ir dažnai randa gilesnes vietas, nuplaukia prie upelių žiočių, jos daug judresnės, stipresnės“, – sako pašnekovas.
Ir pasidžiaugia, kad šią vasarą beveik nėra žuvų kritimo atvejų Kuršių mariose, nors vanduo ir gerokai įšilęs: „Už tai galime būti dėkingi stipriam vėjui, kuris sukelia bangavimą, vanduo aeruojamas – prisotinamas deguonimi.“
Saugoti gamtą gali kiekvienas
Nors klimato pokyčiai yra globalūs ir atrodo nuo mūsų nepriklausantys, tačiau kiekvieno žmogaus sąmoningumas gali saugoti gamtą.
V.Graičiūnas sako, kad pastebėjus, kad iš hidroelektrinės visai nepraleidžiamas vanduo (neužtikrinamas privalomas gamtosauginis debetas), reikia skambinti 112 ir pranešti apie pažeidimą. Taip pat bendruoju pagalbos numeriu galima pranešti, jeigu matote, kad nevalytos ar nepilnai išvalytos nuotekos teka į vandens telkinį – nesvarbu, ar jos į upę, ežerą patenka iš miesto, miestelio kanalizacijos ar individualaus namo. Nereikėtų palikti pakrantėse nušienautų meldų pūti vandenyje – juos geriau išgriebti į krantą.
Šylant klimatui, visos invazinės rūšys plinta labai sparčiai.
Per karščius net žvejų laimikis gali būti kenksmingas aplinkai. „Į žvejų verslininkų tinklus patekusi žuvis ryte jau dažnai būna netinkama – ji tiesiog ima pūti tokiame šiltame vandenyje. Nei žvejui nauda, nei gamtai. Ir toks laimikis turi būti išnešamas į krantą, kad būtų išvengiama puvimo ir deguonies mažėjimo vandenyje“, – aiškina pašnekovas.
Jis atkreipia dėmesį, kad, šylant klimatui, visos invazinės rūšys plinta labai sparčiai: „Dabar plinta dar viena invazinių grundalų rūšis – Kaspijos upinis grundalas. Jis aptinkamas Nemune. Baltijos jūros priekrantėje labai išplito juodažiočiai grundalai. Dabar ten jie yra dominuojanti rūšis.“
„Upėse ir ežeruose gana sparčiai plinta invaziniai žymėtieji vėžiai. Kiti jų giminaičiai, irgi invaziniai, rainuotieji vėžiai jau įsitvirtino. Šansų, kad juos išstumtų senieji mūsų vandenų gyventojai plačiažnypliai vėžiai, nėra“, – apgailestauja gamtosaugininkas.
V.Graičiūnas tikina, kad jeigu jie kažkur įsikūrė, tai ten ir gyvens: „Pirmiausia todėl, kad jie daug agresyvesni, turi storesnį kiautą, jų dauginimasis žymiai pranašesnis už plačiažnyplių vėžių. Be to, jie yra maro nešiotojai – patys juo neserga, bet užkrečia plačiažnyplius. Kur gyvena žymėtieji arba rainuotieji vėžiai – šansų plačiažnypliams nėra.“ Kadangi plačiažnypliai vėžiai labai sparčiai nyksta, šiais metais jau bus įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. „Dar lieka į Raudonąją knygą neįrašyti siauražnypliai. Juos bus galima gaudyti, o plačiažnyplių – ne.“ – sako V.Graičiūnas ir pataria gamtos bičiuliams jau ir dabar verčiau negaudyti nykstančių vėžių – vietoj jų galima be gailesčio gaudyti invazinius.
Na o rudenį Lietuvos ežerų ir upių vėl laukia įžuvinimas. Ir viltis, kad kita vasara nebus tokia karšta, o mes visi tapsime bent truputį sąmoningesni ir labiau atidūs bei pagarbūs mus supančiam pasauliui.
